Šių metų rugsėjo 6 dieną minimos vieno talentingiausių pokario poetų, žurnalisto, redaktoriaus Pauliaus Širvio 105-osios gimimo metinės. Daugiau apie šį kūrėją rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė.
Nors P. Širvys gimė Padustėlyje, Zarasų rajone, jaunystę praleido Rokiškyje, ketvirtį amžiaus gyveno Vilniuje, Kaune jis taip pat paliko savo pėdsakus – dirbo „Nemuno“ redakcijoje, o 1973 m. Palemone buvo vainikuotas kaip Poezijos pavasario laureatas.
1967 m. Kaune buvo įsteigtas kultūros ir meno žurnalas „Nemunas“. Vyriausiajam redaktoriui Antanui Drilingai teko didžiulis iššūkis – leidinį sukurti nuo nulio. Žmonių, galinčių dirbti tokį darbą, Kaune beveik nebuvo, todėl jis kreipėsi į Paulių Širvį, kuris jau buvo sukaupęs nemažą žurnalistinio darbo patirtį. Kadangi kraustytis iš sostinės į Kauną Paulius neketino, jam buvo pasiūlyta dirbti Vilniaus korespondentu.
Keturis mėnesius A. Drilinga ir P. Širvys drauge ieškojo žurnalo krypties, turinio, formos, išvaizdos. Pirmajame numeryje pasirodė Pauliaus eilėraštis „Ir nusinešė saulę miškai“ – skambus, spindintis tarytum nušlifuotas deimantas, nes kuo toliau, tuo mažiau eilėraščių P. Širvys beparašydavo. Anot A. Drilingos, „Jie gimdavo sunkiai ir skausmingai, tačiau kai gimdavo, būdavo tikri poezijos perlai“.
Nulingavo,
Nusinešė
Saulę
Tolimi
Vaivoriniai
Miškai.
Krinta lapai –
Pageltę,
Numirę
Laiškai.
P. Širvio eilėraščio „Ir nusinešė saulę miškai“, publikuoto 1967 m. „Nemune“, fragmentas
Iš Vilniaus į redakciją Paulius atvažiuodavo kartą per savaitę su jau parašyta publikacija. Jam būdavo užsakytas kambarys „Lietuvos“ viešbutyje, kad turėtų kur pernakvoti, tačiau nė karto jame poetas nepasirodė. A. Drilinga prisimena, kad „kartą ateinu į darbą anksčiau, o vieno kabineto durys – praviros“. Įeinu: ant dviejų sustumtų rašomųjų stalų, pasidėjęs po galva ryšulį laikraščių, ramiausiai miega Paulius“. Pasiteiravus, kodėl poetas nemiega minkštoje lovoje viešbutyje, jis atsakė: „Tegu ponai miega tose minkštose lovose. Man čia geriau…“ Nuo to karto niekas Pauliui kambario „Lietuvoje“ neužsakinėjo ir jo nakvyne nesidomėjo. Kaune žurnalistas iškart susirado naujų draugų ir bičiulių: rašytojų, dailininkų, prijaučiančiųjų menams ir bohemai. Kaip ir Vilniuje, jį lydėjo gerbėjų dėmesys ir globa. Nors Kaune gyveno ir Pauliaus brolis Leonas, pats poetas yra prisipažinęs, kad jo namuose niekuomet nenakvojo.
P. Širviui visiškai nerūpėjo buitis ir materialiniai dalykai. Į „Nemuną“ jis atėjo dėvėdamas tuos pačius jūreiviškus marškinėlius ir jūreivišką striukę atbrizgusiom rankovėm, kuriuos vilkėjo dirbdamas jūreiviu žvejybiniame traleryje. A. Drilingos sumanymu visi redakcijos darbuotojai turėjo vilkėti naujus kostiumus ir baltus marškinius, kaip „New York Times“ redakcijoje, tačiau Pauliaus, kuris jau seniai nesirūpino savo išvaizda, garderobą pakeisti buvo nelengva. Susitarta su Literatūros fondo direktoriumi Jonu Pajarsku, kad nuveš Paulių į universalinę parduotuvę, išrinks jam kostiumą, marškinius, batus ir apatinius drabužius. Tačiau su nauja apranga poetas tik kartą pasirodė redakcijoje, vėliau vėl vilkėjo tuos pačius jūreiviškus marškinėlius ir nudėvėtą jūreivišką striukę.
Prisiminimais apie pirmą kartą sutiktą poetą Paulių Širvį yra pasidalijęs ir poetas Robertas Keturakis: „Aš Paulių Širvį sutikau ką tik pradėjusio gyvuoti „Nemuno“ žurnalo redakcijoje, prie pat kadaise buvusio žiemos uosto. Žinojau, kas yra Paulius Širvys – poezijos meistras. Tiesus, energingo žingsnio, greito aštraus žvilgsnio, paslaptingai mažakalbis jis man buvo kaip nužengęs nuo debesų.“
Paulius Širvys nesuklydo, pranašavęs „Nemunui“ netrumpą amžių. „Aš jums, vaikynai, sakau, kad šitas žurnalas tokiu gražiu pavadinimu – labai lietuviškas, ir jis patiks ne tik jaunymui“, – kalbėjo P. Širvys. Per keletą mėnesių žurnalas pasiekė didžiulį tiražą – 75 000 egzempliorių. Paulius tuo labai džiaugėsi, nes prie šio leidinio atsiradimo jis ir savo ranką buvo pridėjęs.
Pauliaus karjera žurnalo „Nemunas“ redakcijoje truko apie pusmetį. Laisva poeto prigimtis trukdė atsidėti sėslesniam darbui. Iš pareigų jis išėjo savo noru, tačiau atvykęs į literatūrinius renginius Kaune jis visada nors trumpam užsukdavo į redakciją.
Su Pauliumi dirbti „Nemuno“ redakcijoje, susitikti literatūros vakaruose ir Poezijos pavasario renginiuose teko ir poetei, publicistei, tuometinei Lietuvių literatūros muziejaus direktorei Marijai Macijauskienei. Anot poetės, „Paulius tarsi kurjeris važinėjo iš Vilniaus su pluoštais kolegų kūrybos į „Nemuno“ redakciją, kur tada dirbo. Buvo draugiškas, santūrus. Kartais ryte atėję į darbą rasdavom Paulių užsikvempusį ant rašomojo stalo ir miegantį“. M. Macijauskienės dėka į muziejų pateko ir Pauliaus Širvio užrašų knygelė su jo eilėraščiais. Apie šios vertybės atsiradimą ji savo atsiminimuose pasakoja: „Kartą Rašytojų sąjungoje laukiau, kada galėsiu patekti pas pirmininką Alfonsą Maldonį. Staiga atsiveria jo kabineto durys, ir pasirodo Paulius Širvys. Pasisveikinus aš jam ir sakau: „Pauliau, tu gi visad nešiojies savo knygutę su eilėraščiais… Parodyk. Tikriausiai turi ir dabar (vakaruose, būdavo, lėtai išsitraukia iš kišenės tą užrašų knygutę ir skaito publikai)“. Paulius nieko nenujausdamas ir padavė. Tada sakau: „Tavęs tiek kartų prašiau nors vieno rankraščio muziejui… Neprisirengei, negavom. Tai dabar ta užrašų knygelė – jau Lietuvių literatūros muziejaus nuosavybė“. Paulius neprieštaravo.“
1973 m. Paulius Širvys tapo Poezijos pavasario laureatu – už prieš metus pasirodžiusią eilėraščių rinktinę „Ilgesys – ta giesmė“. Kauno valdžia prie laureato diplomo ir vainiko pridėjo vokelį su keliais šimtais rublių. Pasak poeto, vertėjo Algimanto Mikutos: „Mus, šventės rengėjus ir prižiūrėtojus, ta valdžia prisaikdino pasirūpinti, kad laureatas premiją panaudotų savo gerovei pakelti, o ne pokyliui kur nors ant žolės. Valdininkai bijojo, kad po iškilmių Širvys neatsidurtų gerbėjų glėbyje, kaip prieš kelerius metus. Trumpai tariant, mudviem su menininkų namų vadovu Mykolu Karčiausku buvo pavesta ganyti Paulių, saugoti kaip savo akies vyzdį“. Iš Kauno Poezijos pavasario laureatas privalėjo išvykti su nepraimtu vokeliu. Poetas pasielgė labai kilniai – premiją atidavė buvusiai žmonai Birutei ir dukrai Dangei, kurios šiame mieste gyveno.
Paulius Širvys mėgo bendrauti su savo skaitytojais, dalijo jiems poetinio grožio ir dvasinio gėrio akimirkas. Net prabėgus keturiasdešimt šešeriems metams po mirties, jis išliko gyvas žmonių atminty, knygose, eilėraščiuose ir dainose.
