„Moteris — dramos režisieris? Ne, šito mūsų visuomenė dar nėra girdėjusi“, – rašė tarpukario spauda. „Estai tokio režisieriaus neturi, latviai irgi neturi. <…> Maskvoje esanti režisieris Malinovskaja. Tai ir viskas. Daugiau moterų režisierių negirdėti“, – postringavo neįvardytas režisierius.
Kas buvo pirmoji moteris režisierė Lietuvoje ir kaip susiklostė jos likimas, kaip vystėsi jos režisūrinė karjera teatre, papasakosime šioje „Muziejaus trečiadienio“ rubrikoje.
1934 m. pavasarį kai kuriuose Kauno dienraščiuose pasirodė skelbimas, kad Valstybės teatro direkcija dramos artistei Elenai Žalinkevičaitei-Petrauskienei „pavedė ruoštis režisūrai“. Suprantama, tokia žinutė sukėlė visuomenės nuostabą ir susidomėjimą. Kas gi paskatino patyrusią aktorę (tuo metu Elena jau buvo sukūrusi per 60 vaidmenų), poetę, vertėją, žymaus operos solisto Kipro Petrausko žmoną imtis šio sunkaus darbo? Dramos režisierių trūkumas teatre? O gal noras išbandyti savo jėgas kaip režisierei?
Debiutui E. Žalinkevičaitė pasirinko jauno, nepatyrusio autoriaus A. Jasiūno filosofinę, simbolistinę pjesę „Smūtkelio šalis“. Jai patiko veikalo idėja, kūrinys atrodė tinkamas scenai, kūrėja manė, kad „su jaunu autorium daug lengviau susikalbėti jaunam režisieriui“ (Diena. 1934-05-27). Spektaklio premjera Valstybės teatre įvyko 1934 m. lapkričio 23 d. Lietuvos kariuomenės dienos proga. Joje dalyvavo ir prezidentas A. Smetona.
Kitą dieną spaudoje pasirodė pirmosios spektaklio recenzijos. A. Jasiūno pjesė „Smūtkelio šalis“ – silpna ir neišbaigta. Atsižvelgiant į tai, E. Žalinkevičaitės-Petrauskienės režisūrinis debiutas kritikų įvertintas gana palankiai: „Režisūros darbas padirbtas rimtai, logiškai bei nuosekliai padaryta <…> turi ir originališko savaimingumo: pav. psichologiškiems momentams sustiprinti ji naudoja šviesos efektus“ (Lietuvos žinios. 1934-11-24).
Netrukus, 1935 m. balandžio mėn. 29 d., rampos šviesą išvydo kitas E. Žalinkevičaitės-Petrauskienės režisuotas spektaklis – šįkart muzikinė pasaka vaikams „Raudonoji kepuraitė“. Šią klasikinę pasaką ji pastatė su Šaulių sąjungos eksperimentinio dramos teatro kolektyvo nariais. Muziką parašė A. Kuprevičius, dekoracijomis ir kostiumais rūpinosi V. Norkus, o šokius parengė Elenos sesuo, balerina Eugenija Žalinkevičaitė-Kačinskienė. Šis pastatymas iš dalies užpildė vaikiškų spektaklių stoką teatre. Po premjeros Valstybės teatre pasaka „Raudonoji kepuraitė“ buvo vežama rodyti ir į mažesnius miestelius (Diena. 1935-04-28).
Metai, praleisti teatre, prilygsta šimtmečiams.
Kitais metais iš didelės meilės vaikams, teatrui ir režisūrai Valstybės teatre gimė dar du Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės režisuoti spektakliai. 1936 m. sausio mėn. 1 d. buvo pastatytas Š. Pero pasaka „Batuotas katinas“, balandžio mėn. 25 d. įvyko spektaklio „Aliutės sapnas“ premjera. Šią pasaką vaikams su baletu ir dainomis parašė aktorė Kazimiera Kymantaitė ir pati režisierė, pasirašiusi Alės Sidabraitės slapyvardžiu. „Tegul manęs nekolioja, kad pati ėmiausi rašyti vaikams veikalėlį, nes nusibodo dramaturgų jų maldauti, – piktinosi Elena Žalinkevičaitė. – Rodos, pažįstu vaikų sielą, jų psichologiją ir reikalavimus, bet jei pedagogams „Aliutės sapnas“ nepatiks, tai ateityje tegul stato veikalus patys pedagogai“ (Sekmadienis. 1936-04-26).
Abu minėti spektakliai susilaukė ir pagyrų, ir kritikos. Spaudoje buvo rašoma, kad pasakos „Batuotas katinas“ nuotaika „perdėm išlaikyta; ir tipuose, ir kompozicijoj, ir dekoracijose. <…> Komiškosios priemonės (šokinėjimo, vartymosi, tąsymo triukai) yra primityvios, bet su pasakos struktūra jos derinasi. <…> Pasaką paįvairino baletas, skoningai sudarytas Javaišytės. Daugelis jo numerių priderinti prie pasakos nuotaikos, ypačiai žvaigždės, pelių šokiai, kurie mažuosius, rodos, geriausiai ir džiugino“ (Rytas. 1936-01-13). Spektaklis „Aliutės sapnas“ „yra paruoštas rūpestingai: prisitaikoma vaiko-žiurovo savybėms, nors ir ne visur vienaip yra pasisekę. <…> Baletas J. Bandzevičiaus – be pretenzijų“ (Lietuvos žinios. 1936-04-27). Recenzentas slapyvardžiu Ministras piktinosi, jog pjesė ir spektaklis „Aliutės sapnas“ yra mažai vertingas, schematiškas turinys „nepagauna vaiko sielos ir teatrališkai neveikia vaikų psichologijos“, šokama labai nedarniai ir „toks nonsensas, kad baletininkai ima šnekėti, o dramos aktoriai šokti“ (Židinys. 1936 m. Nr. 5-6, p. 578-579).
Akivaizdu, kad Elena į režisūrą žiūrėjo moderniai, ne schematiškai. Eksperimentavo scenoje ir laužė nusistovėjusius režisūrinius kanonus. Bet ji kūrė tikriesiems pastatymo vertintojams — vaikams, kurių spektakliuose visada būdavo pilna salė.
Visai kitokį, neramų, gyvenimo tarpsnį atnešė Lietuvos okupacija. 1944 m. vasario mėn. 14 d. E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė Telšių Žemaičių dramos teatre pastatė L. Fodoro pjesę „Brandos atestatas“ ir tų pačių metų vasarą su savo vaikais (Leonu, Guoda, Aušra) ir išgelbėta žydaite Danute Pomerancaite pasitraukė į Vokietiją. K. Petrauskas liko Lietuvoje. Šeima tikėjosi praėjus visam baisumui greitai susitikti. Deja, emigracija užtruko net ketverius metus.
Nepaisant ištikusių negandų, veikli moteris greitai įsitraukė į Augsburgo lietuvių dramos teatro veiklą. Iš pradžių tik vaidino spektakliuose, o vėliau, paprašyta jaunųjų kolegų, ėmėsi ir režisūros. Darbo sąlygos buvo nepaprastai sunkios. Nebuvo pastovios teatro trupės, techninio personalo, teatrinio rekvizito (aktoriai viskuo rūpinosi patys), repeticijų patalpos buvo nekūrenamos ir nuolat trūko maisto. Tačiau tai nesutrukdė E. Žalinkevičaitei-Petrauskienei 1947 m. pastatyti net tris spektaklius: sausio 13 d. T. Guthkės pasaką vaikams „Melagėlis”, kovo 29 d. M. Anderseno komediją „Žmonės kaip ir mes“, liepos 18 d. – M. Rostando pacifistinę dramą „Žmogus, kurį užmušiau“. Pastarasis spektaklis sulaukė didžiausio pasisekimo. Drama bylojo apie žmogiškąsias problemas: teisę žudyti karo metu, kaltės suvokimą, tautinę toleranciją, artimo meilę. Spaudoje buvo rašoma: „E. Žalinkevičaitės režisūra sumani ir vientisa – matyti įgudusi ir talentinga ranka. <…> Nėra čia jokio šaržo ir net nereikalingo patoso, nors pagal turinį pjesė turi šiek tiek sentimentalumo“ (Žiburiai. 1947-07-26).
Išsakytos idėjos, kuklios, artistų rankomis gamintos dekoracijos ir puiki aktorių vaidyba ne vieną žiūrovą sujaudino iki ašarų. Kunigas Stasys Yla, neseniai grįžęs iš kaceto ir matęs tik dalį repeticijos, rašė: „Aš negalėjau sulaikyti ašarų. Keista, neverkiau tūkstančiams žūnant, o nūn – matydamas senoje „Žmogus, kurį užmušiau“! (Žiburiai. 1949-01-15).
Įkvėpti sėkmingų premjerų teatralai nusprendė leistis į gastroles. Trupė pasisamdė dujų generatoriumi varomą autobusą su priekaba ir rugpjūčio mėn. išvyko į kelionę, per kurią septyniuose miestuose suvaidino 20 spektaklių (V. Bartusevičius. Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945–1951. P. 271). Grupė nuotaikingai gastroliavo tris mėnesius.
K. Petrauskas vis rašė laiškus žmonai ir prašė ją grįžti į Lietuvą. E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė nujautė, kad jai negrįžus gali kas nors blogo nutikti ir jos mylimam vyrui. Todėl priėmė lemtingą sprendimą ir 1948 metų pradžioje su dukrele Aušra ir Danute grįžo į Vilnių, o jos mama, sesuo, sūnus Leonas ir dukra Guoda emigravo į Australiją.
Grįžusi į Lietuvą Elena vaidino Kauno valstybiniame muzikiniame dramos teatre, tačiau susirgo sunkia liga ir buvo priversta išeiti iš teatro. 1955 m. vasario. 21 d. Kauno jaunojo žiūrovo teatre pastatė V. Liubimovos „Akmeninis svečias“ („Akmens širdis“). Spektaklis buvo skirtas A. Puškino jubiliejui paminėti. 1957 m. Lietuvos TSR valstybiniame akademiniame dramos teatre režisavo E. Permiako pasaką vaikams „Sidabranagėliai“. Tai buvo paskutinis E. Žalinkevičaitės-Petrauskienės režisūrinis darbas.
„Metai, praleisti teatre, prilygsta šimtmečiams, fanatiškai jam atsidavus tartum raji ugnis supleškino daugybę mano kitų galimybių, troškimų, žmogiško artumo, gyvenimo valandų. Bet ar aš nebuvau laiminga?“ – E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė.
