Šiemet pirmajam lietuviškam sklandytuvui, atsiradusiam muzikos instrumentų meistro Jono Garalevičiaus dėka – 110 metų. Pirmasis Lietuvoje sukonstruotas sklandytuvas buvo tarsi sparnuota žinutė pasauliui, jog mes irgi turime sparnus.
XX a. pradžioje visame pasaulyje buvo didelis susidomėjimas sunkesnių už orą skraidymo aparatų kūrimu. Daugelis to meto aviatorių prieš kurdami lėktuvus, iš pradžių konstravo sklandytuvus, kadangi to laikmečio techninės galimybės neleido kurti reikiamo galingumo vidaus degimo variklių, su kurias lėktuvas galėtų skristi.
Pirmąjį sklandytuvą Lietuvoje 1911 metais pastatė muzikos instrumentų meistras Jonas Garalevičius ir Carinės Rusijos armijos leitenantas Aleksandras Kulvinskis. Deja, neišliko iki šių dienų nei sklandytuvo brėžinių, nei nuotraukų. Išnagrinėjus to meto Kaune leisto dienraščio ,,Severo-zapadnyj telegraf“ (,,Šiaurės vakarų telegrafas“) spausdintas trumpas žinutes aiškėja, jog sklandytuvo brėžinius parūpino A. Kulvinskis, o juos tobulino ir aparatą savo dirbtuvėse statė J. Garalevičius. Yra aprašyti pirmieji sklandytuvo skrydžiai, tačiau apie sklandytuvo konstrukciją duomenų surasti nepavyko.
Kauno aviacijos veteranai, siekdami saugoti mūsų šalies aviacijos istoriją, dar 1970 metais Kauno istorijos muziejuje (dabar – Vytauto Didžiojo karo muziejus) surengė aviacijai Lietuvoje skirtą parodą. Parodoje apsilankė ir aviacijos inžinierius Nikalojus Ganas, kuris būdamas paaugliu buvo matęs šio sklandytuvo skrydžius. Paklaustas, ką prisimena apie J. Garalevičiaus ir A. Kulvinskio sklandytuvą, N. Ganas atsakė: ,,Kiek man žinoma, aparatą jie pradėjo statyti 1910 metų pabaigoje, o sekančių metų rudenį jau atliko pirmuosius skridimus. Tuo metu, – tęsė N. Ganas, – sklandytuvai buvo statomi dviejų tipų: „Farman“ – dvisparniai ir „Blerio“ – viensparniai. Sklęsdamas ore pilotas tokį aparatą valdė balansuodamas savo kūno svoriu. Vėlesniuose sklandytuvuose buvo įrengiami aukštumos, vėliau – ir posūkio vairai. J. Garalevičius ir A. Kulvinskis pasirinko „Farman” tipo dvisparnį sklandytuvą. Sklandytuvas buvo pagamintas iš pušinių lystelių. Sparnai dengti perkeliu. Konstrukcijai sutvirtinti (kaip ir to meto lėktuvuose) buvo ištisas vielinių atatampų rezginys.“
Istorikai nėra linkę be išlygų pasitikėti šiais po 60 metų užfiksuotais faktais, tačiau kitų duomenų nėra rasta. Sugretinęs duomenis apie kitų to meto konstruktorių sklandytuvus, Lietuvos aviacijos muziejaus istorikas Gytis Ramoška atkūrė tikėtiną J. Garalevičiaus sklandytuvo vaizdą.
Sklandytuvo sparnų ilgis 10–12 m, plotas – apie 40 m². Liemuo – ferminės (iš atskirų rėmų ir išilginių juostų) konstrukcijos, 7–8 m ilgio. Tuščias sklandytuvas svėrė apie 192 kg. Sklandytuvas turėjo aukštumos ir posūkio vairus. Jį į orą keldavo virve, kurią bėgdami tempdavo 6–10 žmonių. Esant 6–8 m/sek vėjo greičiui, sklandytuvas lengvai atsiplėšdavo nuo žemės ir kildavo kaip aitvaras. Pasiekdavo 40–50 m aukštį. Aparate skersiniam pastovumui palaikyti vairų (eleronų) nebuvo, esant gūsingam vėjui sklandytuvas galėjo apsiversti ore, todėl prie sparnų galų pririšdavo po virvę, kurias laikydavo pagalbininkai. Pirmuosius skridimus sklandytuvu atliko Aleksandras Kulvinskis.
Šiemet taip pat minimos 150-osios Jono Garalevičiaus (1871 – 1943) muzikos instrumentų meistro, lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjo (XX a. pradžios jis aktyviai reiškėsi lietuvių tautinio sąjūdžio veikloje, 1907 m. buvo Šv. Grigaliaus draugijos įkūrimo iniciatorius), aviacijos konstruktoriaus ir verslininko gimimo metinės.
1884–1898 metais Jonas Garalevičius mokėsi statyti vargonus ir dirbo Barnimo Griunebergo (Barnim Grüneberg, 1828–1907) vargonų statybos įmonėje Štetine (liet. Ščecinas) bei montuodavo firmos vargonus įvairiose šalyse. 1898 m. J. Garalevičius atvyko į Kauną, kur susipažino su kompozitoriumi Juozu Naujaliu. Kompozitorius pasiūlė pataisyti vargonus Kavarsko bažnyčioje. Užsakymų vis daugėjant, prasidėjo savarankiška J. Garalevičiaus veikla. Dar tais pačiais metais Želvos bažnyčioje savarankiškai pastatė pirmuosius naujus vargonus. Kaune Daugirdo gatvėje nusipirko namą. Jame 1905 metais įsirengė vargonų dirbtuvę „Fabrika muzikos instrumentų“. 1898–1914 m. suremontavo, restauravo ar perstatė apie 100 vargonų. Jono Garalevičiaus „Fabrika muzikos instrumentų“ buvo sunaikinta per Pirmąjį pasaulinį karą. Jonas Garalevičius pastatė apie 20 naujų vargonų. Jis taip pat parašė ir 1910 metais išleido 3 skambinimo citra ir kanklėmis vadovėlius, laikrodininkystės vadovėlį. Jonas Garalevičius rašė (J. Garalevičiaus pavarde, Vargonininko Suvalkiečio, Vargonininko Trumpaplaukio ir kitais slapyvardžiais) apie kankles, vargonus ir jų terminiją, įžymesnius vargonininkus.
