Šį trečiadienį nusprendėme papasakoti, kaip eksponatai atkeliauja į muziejų. Tai vyksta įvairiai – dažniausiai kultūrinį ir istorinį paveldą muziejui perduoda pilietiškai nusiteikę asmenys arba muziejininkų paraginti žmonės.
Tai – lengviausias kelias, tačiau tuomet muziejininkams dar tenka nemažai paplušėti, kol nuotraukos, dokumentai ir daiktai atsiduria fonduose ir tampa eksponatais. Iš asmenų, perdavusių eksponatus, pasistengiama išgauti kuo daugiau informacijos ir istorijų, nes be jų lieka daug baltų dėmių. Ne vienus metus vykdomi tyrimai, eksponatai tampa ekspozicijų pažibomis, nugula kataloguose. Taip pat pasitaiko asmenų, norinčių likti anonimais, kurie, tarkim, palieka unikalią fotografiją ir dingsta.
Bet būna ir kitaip. Istorija, kurią norime papasakoti, prasidėjo nuo telefono skambučio: „Alio, muziejus? Mes turime nuotraukų, kurios galėtų jus sudominti!“
Šiuos ar panašius žodžius išgirdę Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namų (tuomet dar – M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos muziejaus) darbuotojai dar nežinojo, kur juos nuves prasidėjusi istorija. Tada, 2006 metais, iš antikvariato į muziejaus fondus buvo priimta 112 vnt. eksponatų. Muziejaus tyrėjai gautą nuotraukų komplektą neoficialiai pavadino „Volkovo rinkiniu“, nes tarp nuotraukų buvo rasta kuklaus (beje, riestanosio, – taip žmogus buvo vaizduojamas šaržuose) baleto trupės šokėjo Petro Volkovo vaikystės ir šeimos nuotraukų bei pluoštas jam užrašytų Valstybės teatro baleto trupės ir gastroliavusių šokėjų nuotraukų. Deja, muziejaus darbuotojams nepavyko sužinoti, kas tiek metų (P. Volkovas mirė 1948 m.) saugojo šias nuotraukas.
Net monumentaliausiame Jono Bruverio teatro istorijos veikale „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“ (2006) Petrui Volkovui buvo skirtos tik kelios eilutės. Jis gimė 1910 metais, Valstybės teatro baleto trupės kandidatu tapo 1930 metais, o nariu – 1932-aisiais. Kartais pasirašinėdavo kaip Vilkas. Buvo charakterinis šokėjas (vienas iš daugelio kordebaleto šokėjų, gaunantis nedidelius vaidmenis). P. Volkovas sukūrė nedidelių vaidmenų baletuose: B. Dvariono „Piršlybose“, R. Drigo „Užburtojoje fleitoje“, N. Rimskio-Korsakovo „Šechrezadoje“, J. Pakalnio „Sužadėtinėje“ ir kai kuriuose kituose. Teatro programoje šokėjo pavardė pradėta minėti nuo 1931 metų. Jis – vienas iš karaliaus medžiotojų A. Adamo „Giselle“, kažkelintas persų jaunuolis M. Balakirevo „Islamėjuje“, vienas iš gausybės P. Čaikovskio „Gulbių ežere“, vienas iš karžygių A. Borodino „Poloviečių šokiuose“, vienas iš raganių M. Musorgskio „Naktis raganų kalne“, kai reikia šokdavęs operų pastatymuose ir pan. 1935 m. P. Volkovas su visa baleto trupe gastroliavo Monte Karle ir Londone. Ko gero, paskutinė jo premjera – P. Čaikovskio baletas „Miegančioji gražuolė“, kur šoko vieną iš princo auklėtojų ir tvarkdarį Katalabiutą. Paskutinė data P. Volkovo gyvenime – 1948 metai.
Kodėl šis kuklus šokėjas tapo toks svarbus Kauno miesto muziejaus rinkiniui? Iš 112 eksponatų didesnė pusė iliustruoja Valstybės teatro baleto spektaklius, baleto trupės vyrų (taip, deja tik vyrų) laisvalaikį, aprangą, tarp jų yra grupinių ir portretinių trupės šokėjų ir gastrolierių artistų nuotraukų, pasirašytų P. Volkovui. Visa tai praplečia turimas žinias apie Valstybės teatro baleto šokėjus, jų laisvalaikio pomėgius, tarpusavio santykius ir bendravimą su kitais teatro artistais.
Iš šių nuotraukų galima pasakyti, jog P. Volkovas, kaip ir kiti baleto šokėjai, buvo nedidelio ūgio. Kilo iš gausios šeimos. Riestanosis vaikinas mėgo gražiai rengtis – fotografijose vilki švarku, užsidėjęs skrybėlę, pasirišęs varlikę. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje – vienoje iš nuotraukų jis, veikiausiai pėstininkas, pozuoja prie sunkiojo vokiško kulkosvaidžio „Maxim MG-08“ (už karinių dalykų patikslinimą dėkojame Kauno pilies vedėjui dr. Jonui Vaičenoniui), kitoje – stovi karių grupelėje. Pagal vieną iš trijų atvirlaiškių, esančių šiame rinkinyje, aišku, jog jis ilgiau ar trumpiau gyveno Šančiuose, Kranto 14-oje gatvėje Nr. 1.
Šiandien nuostabu skaityti įrašus nuotraukų aversuose ir reversuose – ten matome pirmųjų Valstybės teatro baleto žvaigždžių Pavelo Petrovo, Anatolijaus Obuchovo, Veros Nemčinovos, Olgos Malėjinaitės, Valstybės teatre gastroliavusių šokėjų, kolegų šokėjų įrašus. „Simpatiškam Petiai“, „Geram atminimui Petrui“, – rašė P. Volkovui kolegos šokėjai. Populiariausias įrašas – „gerai atminčiai“, tačiau yra ir iškalbingesnių. „Nesvarbu, jeigu pažiūrėjęs prisiminsi, svarbiau, kad prisiminsi ir tuomet pažiūrėsi“, – giliamintiškai užrašė Borisas Čunovas, būsimas žymios baleto pedagogės Janinos Drazdauskaitės vyras, vėliau jau kartu su žmona emigravęs į JAV. O pirmasis P. Volkovo mokytojas, tuometinis trupės vadovas Pavelas Petrovas ant dovanotos nuotraukos užrašė: „Dirbk veido prakaite net tuomet, kai tapsi artistu.“
Su fotografijomis mus pasiekė ir trys atvirlaiškiai. Vieną jų, išduodantį artisto adresą, jau paminėjome. Antrąjį 1929 metais pirmasis baleto trupės vadovas Pavelas Petrovas su trumpais palinkėjimais siuntė visiems savo mokiniams iš Berlyno (adresas – P. Petrovo baleto studija Lukšio gatvė 18, Kowno, Litauen). O trečiuoju pabaigsime šio trečiadienio istoriją. Stasys Tamošiūnas (1906–?) baleto trupės nariu tapo 1930 metais, kai P. Volkovas dar tik buvo kandidatas. Jis – dažnas asmuo P. Volkovo nuotraukose. Matyt, buvo artimas draugas. 1935 metų vasarą iš Švedijos kurorto Visbio jis rašė P. Volkovui į Palangą: „Linkėjimai tau ir Kęstui iš Švedijos. Kol kas kelionė labai gerai sekasi. Gražių mergaičių pilna, o ir šnapsas neblogas.“
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė