Žurnalų archyvas

Muziejaus trečiadienis. Pavasaris bunda, jau Velykos atidunda

19 kovo, 2024, Gražina Daunienė | Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus rinkinio kuratorė | Muziejaus trečiadienis, Naujienos

Margučiai neatsiejamai susiję su pavasario švente šv. Velykomis, tad šįkart rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ būtent apie juos pasakoja Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus rinkinio kuratorė Gražina Daunienė.

Deja, nėra tiksliai žinoma, kada ir iš kur atsirado šis paprotys marginti dažytus kiaušinius. Tačiau jis paplitęs daugelyje tautų. Seniausi dar IV a. marginti kiaušiniai aptikti Vormso apylinkėse (Vokietijoje), Opolėje (Lenkijoje) rasta X a. vašku margintų kiaušinių lukštų. Lietuviškuose šaltiniuose pirmąkart velykinis kiaušinis minimas Martyno Mažvydo Giesmės šv. Ambraziejaus dedikacijoje. Mažvydas rašo, kad šį kūrinį jis padovanojęs „vietoje Velykos pauto…“.

Seniau kaime kiaušinius dažydavo natūraliais augaliniais dažais: tai buvo nuovirai, pagaminti iš svogūnų lukštų, juodalksnio žievės ir rūdžių, medžio kerpių, rugių želmenų, beržo lapų, džiovintų ramunėlių ir rugiagėlių žiedų, net burokėlių. Labiausiai buvo mėgta juoda spalva, išgaunama ilgą laiką juodalksnio žievės tirpale mirkant surūdijusius gelžgalius. 

čia didesnis vaidmuo priklauso tradicijai negu fantazijai.

Aniliniai dažai kiaušinimas marginti pradėti naudoti XIX a. pabaigoje. 

Pagal marginimo techniką margučiai skirstomi į rašytinius vašku ir skutinėtus. Pastaroji technika laikoma paprastesne ir spartesne nei marginimas vašku. Skutinėjami aštriais peiliukais jau išvirti viena spalva nudažyti kiaušiniai. Rašytinai margučiai gaunami įkaitintą bičių vašką dedant ant nevirto, bet pašildyto kiaušinio. Tam naudotas smailus pagaliukas, o vėliau jo gale buvo įtvirtinama metalinio smeigtuko galvutė. Išvirus taip numargintą kiaušinį augalinių dažų nuovire, vašku padengtos vietos likdavo baltos. Norint gauti kelių spalvų rašytinį margutį, pradžioje numargintą žalią kaušinį panardindavo į šviesesnės spalvos nuovirą, po kurio laiko išėmus, vėl buvo dedami raštai, galiausiai virdavo tamsesnės spalvos nuovire.

Vašku margintas margutis. Autorius nežinomas, T. Daugirdo rinkinys, XX a. I p.

Skutinėtas margutis. Autorius nežinomas, T. Daugirdo rinkinys, XX a. I p.

Dažniausiai kiaušiniai marginti geometriniais ar augaliniais raštais, įvairiai sukomponuotais iš taškelių ir brūkšnelių. Rečiau pasitaiko margučių su išrašytais ar išskutinėtais žmogaus, gyvulio, paukščio, augalo piešiniais arba įrašais (metais, vardais, sveikinimais ir kt.). 

Margučių raštų kompozicijos dažnai sudarytos iš vienodų detalių, kurių pagrindas yra tik du elementai – taškas ir brūkšnelis. Iš jų komponuojami pėdučių, saulučių, vėduoklių, krypučių, kabliukų, lankelių ir kt. motyvai. Iš pirmo žvilgsnio daugelis raštų yra labai panašūs, tačiau vieno ar kito elemento pergrupavimas iš karto keičia visą raštą. 

XIX a. pabaigoje pirmasis lietuviškų margučių tyrėjas archeologas ir dailininkas Tadas Daugirdas rašė: „Begalinis raštų turtingumas verčia manyti, kad kiekvienas margutį darąs asmuo vadovaujasi tik fantazija. Tačiau, įsižiūrėję į tuos raštus iš arti, galime aiškiai pastebėti, kad čia didesnis vaidmuo priklauso tradicijai negu fantazijai.“

Vašku margintas margutis. Klara Rugys, XX a. II p.

Skutinėtas margutis. Klara Rugys, XX a. II p.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus saugyklose saugoma per 500 vnt. konservuotų margučių pagrindiniame fonde. Jie visi sukurti maždaug XX a. viduryje. Dažniausiai margučiai buvo įgyjami turgavietėse arba padovanoti pavienių asmenų. 2000 m. į muziejų buvo perduoti kaip dovana 42 margučiai (27 skutinėti ir 15 marginti vašku) iš Floridos. Jų autorė p. Klara Rugys išvyko į JAV 1950 metais. Artėjant šv. Velykoms savo vyro paraginta pradėjo skutinėti margučius. Vašku išrašytuose margučiuose išlaikyta daug lietuviškų pirminės marginimo tradicijos bruožų, kurie atsispindi kompozicijoje, simbolikoje, fono spalvose. Skutinėti margučiai yra autentiški asimetriškomis kompozicijomis, sudėtingais ornamentais ir subtiliu atlikimu. Visi dovanoti margučiai konservuoti, o tai ypač svarbu saugant fonduose. Paskutinius 8 margučius muziejus įsigijo 2012 m. iš privataus asmens. Tai skutinėti anties ir žąsies kiaušiniai. 

Vašku margintas margutis. Autorius nežinomas, B. Buračo rinkinys, XX a. I p.
Skutinėtas margutis. Autorius nežinomas, B. Buračo rinkinys, XX a. I p.

Muziejaus saugyklose laikomos ir senosios buvusio Kauno miesto muziejaus direktoriaus Tado Daugirdo ir etnografo bei kraštotyrininko Balio Buračo margučių kolekcijos, surinktos XX a. pradžioje. Šių kolekcijų margučiai neeksponuojami ir nepublikuojami, jie saugomi pagalbiniame archyve. Kadangi margučiai nekonservuoti, jie yra nykstantys. Norėdami išsaugoti jų autentiškus raštus, visi margučiai buvo perpiešti. Muziejaus archyve yra saugomas gausus margučių piešinių rinkinys. Piešiniuose perkelti arba nykstančių margučių raštai, arba nukopijuoti per ekspedicijas. 

Palengva kolekcija auga. Jei žmonės atneša dovanoti konservuotų margučių, mielai juos priimame.