Muziejaus trečiadienis. Parodoje apie madą ir ne tik – lytiškumas, lygiateisiškumas, padorumas ir tvarumas

Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje iki kovo 30 d. lankytojų laukia paroda „Pasikalbėkime“. Tai bendras Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto projektas, apjungiantis XX a. liaudišką ir XXI a. šiuolaikinę madą.

Vienas esminių parodos tikslų – atspindėti visuomenės socialinį-kultūrinį ir ekonominį gyvenimą, kurį išduoda mados pokyčiai laikui bėgant. Daugiau apie parodą rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus rinkinio kuratorė Vilma Kilinskienė.

Parodoje akcentuojama, kad Lietuvos mados estetika yra atspindys gilių sociokultūrinių procesų, kuomet kaimo tradicijos natūraliai susipynė su miesto modernumo paieškomis. Ši sąveika ypač išryškėjo XX a. pr. ir tarpukariu, kai kaimas ir miestas artėjo vienas prie kito, o ribos tarp jų pamažu nyko. Lietuviška mada modernėdama susijungė su kitais menais – architektūra, muzika, literatūra – ir įgavo Art Deco stilistikos bruožų, išlaikydama savo unikalumą, suformuotą kaimo tradicijų.

Kaimo mados estetika pasižymėjo natūralumu – linas, vilna ir gamtos įkvėptos spalvos buvo jos pagrindas. Dekoratyvūs elementai drabužiams teikė simbolinę prasmę, jungiančią tautinę savastį su estetinės harmonijos principais. Miestuose modernios mados įtaka augo dėl glaudesnių ryšių su Europos kultūros centrais, tokiais kaip Paryžius. Ekonominis ir pramonės augimas skatino pokyčius tiek kaime, tiek mieste, artindamas jų estetines bei kultūrines praktikas.

Vienas pirmųjų profesionalios lietuviškos mados kūrėjų buvo V. Javlovas, 1909 m. baigęs mokslus Paryžiuje ir 1910 m. Kaune įkūręs pirmąją drabužių sukirpimo mokyklą. Jo darbai bei žurnalas „Siuvėjų menas“, publikuotas su praktinėmis iškarpomis, tapo pagrindu formuojant laikinosios sostinės mados įvaizdį, jungiantį savitas sukirpimo metodikas ir Art Deco stiliaus elementus – simetriškas linijas, ryškias spalvas ir geometrinius ornamentus.

Vėliau viena iš mados kūrėjų Julija Šiurkutė (1910–1986), kilusi iš Santeklių kaimo Mažeikių apskrityje, savo darbais įkūnijo kaimo ir miesto kultūrų sanpyną. Likusi našlaitė, Julija anksti pradėjo dirbti, o patekusi į Kauną, mokėsi siuvimo ir 1932 m. baigė siuvimo kursus. Kaimo paprastumas ir miesto rafinuotumas darniai egzistavo Julijos darbuose, kaip įrodymas, kad šios dvi kultūros gali papildyti viena kitą. Miestai savo ruožtu perėmė kaimo simboliką ir ornamentiką, pritaikydami juos moderniems poreikiams, o kaimas eksperimentavo su naujomis formomis ir technologijomis, sekdamas miesto mados tendencijas.

Šiandien Lietuvos mados kūrėjai tęsia šį dialogą. Jie iš kaimo tradicijų perima natūralias medžiagas, simboliką ir tvarumo principus, o iš miesto – technologines naujoves ir kūrybinę drąsą. Ši kaimo ir miesto sintezė ne tik liudija kultūrinę savimonę, bet ir kuria unikalų lietuviškos mados paveikslą, kuriame skirtingos tradicijos susijungia į harmoningą visumą.

Lytiškumas ir lygiateisiškumas: nuo emancipuotų moterų iki belytės mados

Lytiškumo ir lygiateisiškumo klausimai – neatskiriama mados istorijos dalis. Šiandien belytė mada atspindi visuomenės siekį peržengti tradicinius lyčių vaidmenis, kurti atviresnę, lygybės principais grįstą kultūrą ir pabrėžti asmens individualumą, o ne lytį.

XX a. pr. moterų apranga Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, buvo griežtai reglamentuota – ilgi sijonai ir korsetai pabrėžė tiek moters grožį, tiek jos socialinį vaidmenį. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas tapo esminiu lūžiu. Vyrai buvo mobilizuoti į frontą, o moterims teko perimti daugelį tradiciškai „vyriškų“ vaidmenų – dirbti fabrikuose, ūkiuose ir kitose iki tol vyriškomis laikytose srityse. Tai skatino praktiškų drabužių poreikį, o kelnės, anksčiau laikytos tik vyrišku drabužiu, tapo emancipacijos simboliu. Tai stiprino moterų pasitikėjimą savimi, skatino jų siekį būti savarankiškomis, siekti išsilavinimo ir aktyviai dalyvauti feministiniame judėjime. Šie pokyčiai lėmė ne tik moterų išvaizdos permainas, bet ir reikšmingus jų teisinio statuso pokyčius – moterims pradėtos pripažinti juridinės teisės, kurios anksčiau buvo prieinamos tik vyrams. Visi šie procesai prisidėjo prie moterų pozicijų stiprėjimo visuomenėje.

Tarpukariu Lietuvos moterų įvaizdį formavo Paryžiaus, Berlyno, Varšuvos ir Sankt Peterburgo mados, tačiau buvo išlaikytas ryšys ir su šalies kultūra. Ėmė populiarėti berniukiškas stilius (garçonne). Ši mada išreiškė naują moters tapatybę – aktyvią, nepriklausomą ir lygiavertę vyrams, parodė, kaip keičiasi visuomenės vertybės, bendruomenės ryšiai ir požiūris į moterų vaidmenį. Mada pasitelkta ir išreiškiant nepriklausomybę nuo tuo metu galiojusių lyčių normų. Štai tarpukario menininkė Veronika Šleivytė sąmoningai rinkosi „vyrišką“ stilių – kostiumus, kelnes, griežtus švarkus, taip pabrėždama savo lytinę orientaciją. Jos gyvenimo būdas ir kūryba tapo vienu pirmųjų mados, kaip priemonės protestuoti prieš visuomenės normas, pavyzdžių.

Šiandien belytė mada reprezentuoja lyčių vaidmenų laisvėjimą. Dizaineriai kuria drabužius, kurie neturi aiškios lyčių skirties – neutralūs siluetai, neseksualizuoti drabužiai ir minimalistinis dizainas akcentuoja žmogaus individualumą, o ne socialiai sukonstruotus vaidmenis. Ši kryptis ypač populiari tarp jaunų žmonių, siekiančių išreikšti save už tradicinio binarinio mąstymo ribų.

Lyčių lygiateisiškumas madoje įgauna ir politinį atspalvį – mada tampa platforma diskusijoms apie lytinės orientacijos ir socialinės įvairovės priėmimą. Belytės mados iškilimas, moterų emancipacijos istorija ir lytinės orientacijos atspindžiai drabužiuose rodo, kad mada peržengia vien estetikos ribas. Tai erdvė, kurioje persipina asmeniniai pasirinkimai, socialiniai pokyčiai ir politiniai siekiai.

Vaikystės transformacijos: nuo mažųjų suaugusiųjų iki tvaraus savarankiškumo

Iki sovietmečio vaikystės mados samprata beveik neegzistavo – vaikai buvo laikomi mažais suaugusiaisiais, o jų apranga atspindėjo ne amžių, o socialinę padėtį ir šeimos tradicijas. Drabužiai dažnai buvo mažesnės suaugusiųjų rūbų versijos, pasiūti iš tų pačių medžiagų ir laikantis tų pačių siluetų. Tiek kaimo, tiek miesto vaikai dėvėjo praktišką, ilgaamžę aprangą, dažnai skirtą „išaugimui“. Mergaitės vilkėjo sukneles arba ilgus sijonus ir marškinius, o berniukai – kelnes su petnešomis ar švarkus, primenančius suaugusiųjų kostiumus.

Toks požiūris į vaikystę ir jos aprangą, daugiausia nulemtas praktinių ir ekonominių motyvų, keitėsi tik XX a. vid., kai imta labiau atsižvelgti į vaikų poreikius, jų judrumą ir norą jaustis laisviau. Oficialioje aprangoje, ypač mokyklinėse uniformose, pokyčiai nebuvo tokie ryškūs. Dar tarpukariu Juozas Zikaras, dirbdamas Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, su Bite Petkevičaite sukūrė mergaičių ir berniukų uniformų projektus. Naujoji uniforma buvo patvirtinta 1921 m. vasario 10 d. mokytojų tarybos posėdyje. Taip J. Zikaras prisidėjo prie šalies švietimo sistemos vizualinio identiteto kūrimo, o uniformų dizainas tuo metu atliko svarbią reprezentacinę funkciją, kuri vėliau išliko net sovietmečiu.

Visgi sovietmečiu vaikų mada nemaža dalimi buvo kuriama tiesiog namuose. Viena iš parodos nuotraukų pateikėjų Asta Elvyra Baltrušaitytė pasakojo, kad 6-7 dešimtmetyje drabužius jai siuvo tėvelis Pranas Baltrušaitis ir močiutė Marijona Baltrušaitienė. Neturinčius siuvimo gabumų, anot Astos, ypač kaimo gyventojams pakeisdavo keliaujantys kaimo siuvėjai, vadinti kriaučiais.

Miestuose vaikus taip pat apsiūdavo ir apmegzdavo mamos. Jos kūrė drabužius vaikams, įkvėptos retų mados žurnalų ar užsienio įtakos. Nepriklausomybės pradžioje, į rinką plūstelėjus vakarietiškoms prekėms, vaikų apranga tapo ne tik patogumo, bet ir laisvės bei naujo gyvenimo būdo simboliu. Šis laikotarpis atspindėjo visuomenės pastangas atkurti ryšį su vakarietiška kultūra, tačiau kartu išsaugoti savo individualumą bei kūrybiškumo tradicijas, įsišaknijusias dar ankstesniais dešimtmečiais.

Šiandieninės vaikų mados ryškiausias paradoksas – pirmokas su minimalistiniu lietuvių dizainerio kuprinės modeliu ir sportbačiais „Nike“, kurie kainuoja daugiau nei vidutinis šeimos savaitinis maisto krepšelis, tačiau vis daugiau šeimų pradeda atrasti tvarios mados privalumus. Atsiranda kūrybinių dirbtuvių ir turgelių, kuriuose siūlomi vaikų drabužiai, pagaminti iš natūralių medžiagų arba netgi perdirbtų audinių. Taip pat populiarėja vietinių prekių ženklų vaikų drabužių linijos, kurios ne tik atspindi tvarumo principus, bet ir padeda ugdyti vaikų atsakingumą.

Moralės atspindžiai: padorumo normų kaita

XX a. pr. visuomenė, stipriai veikiama religijos, mados normas siejo su kuklumu ir lyčių vaidmenų skirtimis. XX a. pr. bažnyčia Lietuvoje atliko svarbų vaidmenį formuojant visuomenės požiūrį į padorumą. Tarpukario Lietuvoje vyko vadinamieji „mados teismai“, kuriuose buvo vertinami drabužių „moralumo“ aspektai. Tokie teismai smerkė drąsesnius moterų mados pasirinkimus – pavyzdžiui, kulkšnių ar pečių atidengimą. Tai stiprino konservatyvias nuostatas ir stabdė mados evoliuciją.

Pokariu prasidėjo laipsniška padorumo normų transformacija. Moterys pradėjo dėvėti kelnes. Nors pradžioje toks sprendimas buvo sutinkamas skeptiškai, kelnių populiarumas įtvirtino laisvesnį požiūrį į moterų garderobą.

Dar ryškesni pokyčiai įvyko XX a. II p., kai apatiniai drabužiai – korsetai, liemenėlės, apatinukai – tapo svarbia dizaino dalimi ir peržengė intymaus garderobo ribas. Apatiniai drabužiai pamažu įgijo naujas prasmes ir tapo emancipuoto stiliaus ir individualios išraiškos simboliais.

Tvarumo kelias

Kaimo gyventojai dėl ekonominių ir gamtinių sąlygų pirmenybę teikė natūraliems audiniams – linui ir vilnai, kurie buvo ne tik tvarūs, bet ir praktiški bei ilgalaikiai. Stengtasi, kad drabužiai tarnautų daugeliui kartų – senų drabužių medžiagos buvo pritaikomos naujiems, o drabužių priežiūra (pvz. skalbimas rankomis ar taisymas) prisidėjo prie tvaresnės gyvensenos. Tarpukario Lietuvoje, ypač miestuose, ekologinis aspektas dar nebuvo sąmoningai svarstomas, tačiau mada jau turėjo tam tikrų tvarumo bruožų. Kadangi aukštos kokybės medžiagos ir individualus siuvimas buvo brangūs, žmonės rinkosi drabužius, kurie ilgai išliktų madingi. Tai skatino „lėtąją madą“ (angl. slow fashion) – kontrastą šiuolaikinei greitosios mados pramonei.

Siuvėjos siekė maksimaliai panaudoti medžiagas, kas šiandien artimai siejasi su vadinamaisiais nulinių atliekų (angl. zero waste) principais. Tarpukario mada išsiskyrė ne tik vietiniais audiniais, bet ir prabangiais, užsieninėmis medžiagomis, tokiomis kaip šilkas ar brokatas. Šios medžiagos buvo brangios ir sudėtingos apdirbti, todėl siuvėjos privalėjo dirbti itin kruopščiai, planuodamos kiekvieną kirpimą. Atsakingas požiūris į audinių panaudojimą tapo neatsiejama mados dalimi, kur derėjo taupumas ir estetinė vertė.

Moderniais laikais, kai ekologinės krizės mastai tampa vis akivaizdesni, mada vėl gręžiasi į tvarumą: natūralius audinius, daugkartinį medžiagų perdirbimą bei drabužių ilgaamžiškumo siekį. Mada stengiasi išlaikyti balansą tarp estetikos, kūrybos laisvės ir ekologinės atsakomybės.

Kūrybiškumas ir profesionalumas: nuo kaimo siuvėjų iki pripažintų dizainerių

XX a. pr. kaimo siuvėja Adelė Karaliūnaitė-Križenauskienė, pasimokiusi siuvimo pas vietos meistrą, tapo savarankiška kūrėja ir išmokė šio amato dešimt kaimo merginų. Naujas amatas sparčiai plito – kaimo siuvėjos, tapusios ir savotiškomis modeliuotojomis, keliaudavo iš sodybos į sodybą, apsiūdamos visą šeimą. Tai liudijo ne tik kaimo bendruomenių prisitaikymą prie socialinių ir ekonominių pokyčių, bet ir siuvėjų kūrybingumą bei gebėjimą kurti praktiškus ir estetiškus drabužius. Kaimo siuvėjų pasiūti drabužiai išsiskyrė kūrybiška forma ir siluetu – jie atspindėjo vakarietiškos mados įtaką ir buvo ne tik praktiški, bet ir madingi. Ši dermė tarp tradicijų ir modernumo įrodo, kad kaimo siuvėjai gebėjo meistriškai prisitaikyti prie kintančių estetinių ir praktinių poreikių.

Beje, A. Karaliūnaitės-Križenauskienės kurti balti kombinezonai, partizanams padėję maskuotis žiemos sąlygomis, parodė, kad apranga gali būti universali ir net tapti vienu iš rezistencinės kovos įrankių.

Sovietmečiu, kai šalyje dominavo centralizuota planinė ekonomika ir griežti normatyvai, mada įgavo netikėtą atspalvį – tuo laikotarpiu žmonės patys tapo aktyviais kūrybos proceso dalyviais. Savo išskirtiniais drabužių deriniais, originaliais aksesuarais, rankų darbo kūriniais buvo siekiama išsiskirti iš minios. Nepaisant riboto pasirinkimo parduotuvėse, žmonės kūrė drabužius, kurie atspindėjo jų asmeninį skonį. Priešingai nei Vakarų šalyse, kur mados industrija buvo komercinė ir dinamiška, sovietiniame kontekste mada tapo asmenišku dalyku. Net ir paprastos rankų darbo suknelės, kurias siuvo siuvėjos arba kūrė pačios vartotojos, leido išsiskirti iš pilkos masės. Šis laikotarpis buvo savotiška „drabužių revoliucija“.

Gamtinis diskursas: nuo natūralių medžiagų iki gyvų audinių

Nuo senų laikų tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse mada buvo glaudžiai susijusi su gamtos ištekliais – audiniais, siuvimo technikomis, žaliavomis, kurias suteikdavo gamta. Nuo natūralių pluoštų, tokių kaip linas ir vilna, iki augalinių dažų, kuriuos žmonės naudojo drabužiams dažyti, gamta buvo pagrindinis kūrybos ir išteklių šaltinis. Gamta formavo ne tik drabužių estetiką, bet ir žmonių santykį. Sovietmečiu hipių mada sovietmečiu atspindėjo siekį grįžti prie gamtos, paprastumo ir natūralumo.

Šiandien mados kūrėjai ne tik atgaivina senąsias tradicijas, bet ir ieško būdų, kaip derinti senovinius natūralius audinius su moderniomis technologijomis ir medžiagomis, kad sukurtų tvarius, ekologiškus ir funkcionalius drabužius. Tai – ne tik kūrybinis iššūkis, bet ir filosofinė pozicija, kuriai neabejotinai padėjo subkultūros ir pasipriešinimo judėjimai praeityje. Biologiškai sukurtų audinių naudojimas tampa natūraliu žingsniu link mados ir gamtos dermės.

Gyvi audiniai, sukurti iš biologinių medžiagų, atveria galimybę mados kūrėjams kurti drabužius, kurie auga ir keičiasi. Tai – ateities mada, kuri pasitelkia tiek praeities patirtį, tiek šiuolaikinę technologiją, kad galėtume gyventi harmoningai su gamta, dėvėdami madingus drabužius.

Mados galia: politinis ir socialinis diskursas

Tarpukario Lietuvoje mados revoliucija buvo glaudžiai susijusi su politinėmis ir ideologinėmis reikšmėmis, ypač moterims suteikus teisę balsuoti 1918 metais.

Sovietmečiu mados industrija taip pat buvo griežtai centralizuota ir standartizuota – drabužiai turėjo atitikti ideologinius normatyvus. Tačiau būtent ši griežta kontrolė paskatino tam tikrą pasipriešinimo formą. Vienas ryškiausių pasipriešinimo ženklų buvo hipių judėjimas, kuris tapo pasipriešinimo valdžios normoms ir standartizuotai mados kultūrai simboliu. Hipiai iš minios išsiskyrė plačiomis kelnėmis, ilgesniais plaukais, spalvotais drabužiais. Tai buvo iššūkis valdžios kontrolei ir išreiškė laisvės troškimą bei individualumą.

Šiandien Lietuvoje mados industrija darosi vis labiau diversifikuota. Mados kūrėjai – tiek profesionalai, tiek mėgėjai – turi galimybę laisvai eksperimentuoti, jų kūryba atspindi ne tik techninius gebėjimus, bet ir politines bei socialines vertybes. Šiuolaikinė mada ne tik puoselėja laisvės principus, bet ir sprendžia tvarumo, ekologijos ir socialinės atsakomybės problemas. Lietuvių dizaineriai, įkvėpti tiek istorinių, tiek šiuolaikinių idėjų, kuria drabužius, kurie tampa atsvara masinei globalizacijai.