Muziejaus trečiadienis. „Oktava“ – visas mano gyvenimas

„Oktava“ – mano visas gyvenimas, sakė Mindaugas Tamošiūnas, estradinio orkestro „Oktava“ vadovas ir įkūrėjas. Apie šio orkestro susikūrimo istoriją, atliekamą muziką ir keliones po visą pasaulį Kauno miesto muziejaus Ekspozicijų ir parodų skyriaus kuratorė Deimantė Kondrotaitė pasakoja šioje „Muziejaus trečiadienio“ rubrikoje.

 „Gerbiamas palikuoni, tai atsitiko 1963 m. balandžio 1 d. Didis muzikos mėgėjas, Kauno Statybos tresto profsąjungos pirmininkas Antanas Baršauskas sukirto dešine su J. Gruodžio vardo muzikos technikumo dėstytoju Mindaugu Tamošiūnu:

– Vadinasi, vadovausi?!

– Sutarta.

Taip gimė orkestras, kuriam lemta raškyti „pasaulinę“ šlovę“, – juokaudamas rašė orkestro metraštininkas („Nemunas“, 1967 m., Nr. 1, p. 20). Ir kas galėjo pagalvoti, kad jo žodžiai taps realybe? Bet apie tai šiek tiek vėliau. 

Tas pats neįvardintas metraštininkas pamini, jog 1963 m. vasara buvo nepaprastai karšta ir muzikantai, ruošdamiesi pirmajam savo koncertui, repetavo iki pusės apsinuoginę, o „klubo vedėjas Mečislovas Bečelis trečdaliu sublogo, belakstydamas su Mindaugu Tamošiūnu po siuvyklas bei gamyklas kostiumų, pultų, aparatūros“ („Nemunas“, 1967 m., Nr. 1). Rugpjūčio 11 d. Kauno statybininkų festivalyje estradinis inžinierių saviveiklos kolektyvas surengė pirmąjį savo koncertą, kurio klausėsi keliasdešimt tūkstančių žmonių. Toliau viskas ėjosi kaip iš pypkės. Jau po metų festivalyje „Liepajas dzintars“ būsimoji „Oktava“ tapo geriausiu saviveiklos orkestru Pabaltijyje. 1965 m. kolektyvui suteiktas absoliučiai geriausio respublikos estradinio saviveiklos orkestro vardas, 1966 m. orkestras iškovojo Kauno pavasario prizą. Ir tai – tik pradžia.

1967 m. sausio 22 d., kai orkestras surengė šimtąjį savo koncertą, jam buvo suteiktas pavyzdinio saviveiklos orkestro vardas – „Oktava“. Solistė Margarita Eismontaitė prisimena tą „Oktavos“ koncertą, nes jame labai nustebino kauniečius. Mat visas orkestras ir ji pati išėjo į sceną užsimaukšlinę ilgų plaukų perukus, rankose laikydami fosforiniais dažais išpieštas gitaras ir apsirengę kaip anuomet itin populiarūs bitlai. „Angliškai padainavome kažkokį bitlų rokenrolą. Tais laikais tai buvo labai drąsu – pilnutėlė halė reikalavo kartoti ir kartoti. Apie įvykius halėje informuota miesto valdžia koncerto rengėjų reikalavo koncertą nutraukti, tačiau kauniečiai nesiskirstė. Dar didesnės ovacijos kilo tuomet, kai mes nusiėmėme perukus“, – pasakojo solistė („Kauno diena“, 2004-05-29).

Po koncerto poetas Aleksas Dabulskis tarytum gindamas kolektyvą straipsnyje rašė: „neišprusęs jaunimas tose dainelėse įžiūrėjo oktaviečių drąsą, o nepastebėjo parodijos elementų, satyros: pašiauštų perukų, perkreiptų veidų, šaižaus dainavimo.“ („Nemunas“, 1967 m., Nr. 1)

Ar tai buvo maištavimas prieš tuometinę valdžią? Galbūt. O gal tiesiog drąsus žingsnis norint supažindinti jaunimą su kitokia – vakarietiška muzika.

Tarp šlagerių ir džiazroko

„Man ir „Oktavai“ reikėjo dalytis tarp džiazroko, į kurį linko širdis, ir pigių šlagerių, kurie padėjo išgyventi“, – sakė M. Tamošiūnas. Tad estradinio orkestro „Oktava“ koncertinė programa nuolat laviravo tarp novatoriškos ritmiškos instrumentinės muzikos ir estradinių dainų su gražiais tekstais, kurios patikdavo publikai ir pritraukdavo į koncertus daugybę žiūrovų.

Didžiąją dalį „Oktavos“ repertuaro sukūrė pats M. Tamošiūnas. Kompozitorius yra minėjęs, jog muziką pradėjo kurti iš „bado“, nes jo karjeros pradžioje estradines dainas rašė vien Benjaminas Gorbulskis, skambėjo tik jo dainos. O nuolat groti vieno autoriaus kūrinių nesinorėjo, todėl pabandė muziką kurti pats. („Lietuvos aidas“, 1994-04-30)

Pirmoji daina, sėkmingai nuvilnijusi per Lietuvą, buvo „Jūreivių keliai“ (A. Dabulskio ž.). Jos melodiją kompozitorius parašė gastroliuodamas po Viduržemio jūrą. Vėliau gimė šlageriai „Daina Kaunui“ (J. Ratniko ž.), „Tu numegzk man, mama, kelią“ (M. Martinaičio ž.), „Vinguriavo takelis“ (J. Lapašinsko ž.), „Samanėlė“ (J. Nekrošiaus ž.). Visgi pati populiariausia iš visų tapo „Pavasaris gimtinėj“ (E. Drėgvos ž.): „Kvepia pušynai, kvepia šilojai, klega paukšteliai, šunes suloja…“

Tarp gausybės bisinių kūrinių yra ir ne vienas muzikinis perliukas, kuris dar ir dabar kelia susižavėjimą: pavyzdžiui, „Mylėk mane“ (A. Baltakio ž.), „Mediniai ratai“ (A. Dabulskio ž.), roko oratorija „Ugnies užkalbėjimas“, parašyta pagal poeto Balio Sriubo žodžius ir savo tema tebeaktuali net ir šiomis dienomis. Pats kompozitorius labai vertino lyrines savo dainas, sukurtas pagal poeto Pauliaus Širvio eiles, „Kur nusinešė saulę miškai“, „Užmirštoji taurė“, „Ateisiu tylią naktį“.

Už per gausiai atliekamą progresyvią muziką, ypač madingą Vakaruose, jungiant džiazo ir bigbito stilius orkestras susilaukdavo griežtos kritikos. Po Palangos estradinės muzikos festivalio recenzentas Rimvydas Žigaitis rašė, kad „Oktavos“ kūrybinio darbo kryptis labai diskutuotina, trūksta pilietinio pokalbio su klausytoju, „eilė koncerto numerių pasirodė visiškai nepriimtini: atliktų dainų tekstų turinys, jų mintis nieko bendro neturi su muzika, kuri tampa grynai formalia išraiškos priemone.“ („Literatūra ir menas“, 1972-09-30)

Iš tiesų, muzikantų, grojusių „Oktavoje“, pagrindinis tikslas buvo muzika. Galbūt atsižvelgdami į kritiką, o gal iš vidinių paskatų jie rado išeitį – pradėjo groti pramoginių šokių konkursuose ir kurti šokių muziką: taip atsirado ritminis šokis „Giedra padangė“, ritminis šokis „Viskas kinta“, lėtas valsas „Kauno varpai“, pasodoblis „Ispanų šventė“, kvikstepas „Išdykėlės“. Perkusininkas Arkadijus Gotesmanas laidoje „Legendos“ (laidą rasite čia) pasakojo, jog tai būdavo puiki proga per šokius atlikti instrumentinę muziką, muzikantams ją groti patikdavo, nes tokia muzika buvo arti džiazo, džiazroko. Pasitelkus šokį, tokią muziką priimdavo ir publika. „Oktava“ laviruodavo, daug koncertavo, nes turėjo uždirbti filharmonijai ir sau.

Scenos žvaigždžių kalvė

M. Tamošiūnas buvo perfekcionistas, siekė muzikinio tobulumo, į kolektyvą priimdavo tik pačius talentingiausius atlikėjus. Tad netrukus estradinis orkestras „Oktava“ tapo geriausiu tų laikų orkestru, tikra scenos žvaigždžių kalve.

Į „Oktavą“ M. Tamošiūnas prisiviliojo dalį „Kertukų“: Vydmantą Juronį, Saulių Lukošių, Gediminą Jurgilą, taip pat Janiną Miščiukaitę, Rimantą Brazaitį. Šio orkestro sudėtyje subrendo būsimos grupės „Gintarėliai“ broliai Virginijus ir Eimuntas Švabai (tuo laiku estradiniai orkestrai galėjo turėti ir bigbito grupę).

Estradiniame orkestre dainavo minėtoji M. Eismontaitė, Svetlana Bagdonaitė, Vytautas Petrušonis, Adolfas Jarulis. Grupėje išaugo šeši festivalio „Vilniaus bokštai“ laureatai: Viktoras Malinauskas, Alfredas Macius, Liutauras Čeprackas, Ona Valiukevičiūtė, Romas Bubnelis, Voldemaras Frankonis. Antrojoje „Oktavoje“ (su pertraukomis tęsė veiklą Vilniuje) grojo vienas ryškiausių Lietuvos perkusininkų A. Gotesmanas, džiazo genijus Dainius Pulauskas. 1986 m. prie kolektyvo prisijungti buvo pakviestas Gytis Paškevičius.

Gastrolės po pasaulį

Anksčiau išvykti į užsienį galėjo toli gražu ne kiekvienas norintis. Estradinis orkestras „Oktava“ apkeliavo dalį pasaulio, garsino Lietuvos vardą Amerikoje, Afrikoje, Azijoje, ką jau kalbėti apie Europą. Iš viso surengė virš tūkstančio koncertų.

„Iš lietuviškos estrados buvome lyg ir vienintelė eksportinė grupė“, – pasakojo M. Tamošiūnas („Respublika“, 1994-04-23). Orkestrą sudarė geriausi muzikantai, dainininkai – konkursų ir festivalių laureatai, greičiausiai todėl jis pateko į gastroles organizuojančios sąjunginės agentūros „Goskoncertas“ akiratį. „Oktavai“ apvažiavus socialistines užsienio valstybes, o valdžiai įsitikinus, jog tai patikimas (t. y. mokantis laikyti liežuvį už dantų) kolektyvas, buvo gautas leidimas išvykti toliau.

Pirma koncertinė estradinio orkestro kelionė buvo į Latviją, vėliau Lenkiją. 1966 m. kolektyvas trims savaitėms išvyko į Bulgariją. Būtent šios kelionės fotografijos saugomos Kauno miesto muziejaus fonduose. 1968 m. – kruizas po Viduržemio jūrą. Aplankyti Marselis, Stambulas, Atėnai, Pompėja, Neapolis, Genuja, Arlis, Pirėja. Orkestras taip pat lankėsi VDR, Vengrijoje, Mongolijoje, Čekoslovakijoje, Danijoje, Anglijoje, Suomijoje. 1970 m. M. Tamošiūnas buvo išvykęs į JAV, tačiau daugiau duomenų apie tai nėra. „Oktava“ svečiavosi Meksikoje, Kuboje, Laose, aplankė aštuonias Afrikos valstybes: Kongą, Sierą Leonę, Senegalą, Angolą, Zambiją, Zimbabvę, Botsvaną ir Mozambiką. Netgi koncertavo Pripetėje, praėjus dviem savaitėms po Černobylio katastrofos. Apie tai išsamiai laidoje „Legendos“ pasakojo perkusininkas A. Gotesmanas.

„Paskaičiavau, kad koncertuodamas aplankiau trisdešimt valstybių. Buto sienos išpuoštos suvenyrais iš viso pasaulio – vėžlio kiautas iš Vietnamo, krokodilo iškamša iš Afrikos, kryžius iš Romos ir t. t. Vežiau, ką galėjau. Dabar žiūriu, ir sugrįžta prisiminimai, širdį paglosto. Per dieną uždirbdavome dvidešimt penkis dolerius, suvenyrams ir išleisdavau. Kiti pirkdavo džinsus ir atvežę į Lietuvą parduodavo, tokiu būdu užsidirbdavo papildomai. Kiekvienas darė taip, kaip išmanė. Juk ne stebuklingus pinigus uždirbdavome“, – prisiminimais dalinosi orkestro vadovas (straipsnį rasite čia).

Atsisveikinimas virš debesų

Galima teigti, kad estradinis orkestras „Oktava“ iširo 1990 m. kažkur padangėse, tarp debesų, kolektyvui skrendant namo po 3 mėn. trukusių gastrolių Amerikoje. Tuo metu orkestro vadovui M. Tamošiūnui buvo 56 metai. Jis jautė, kad kolektyvo muzikantai gerokai jį peraugę, keičiasi, o jo muzikinė esybė sustingusi. Suvokė, kad reikia iš muzikos trauktis. „„Išeik laiku“, – pasakiau sau. Nenorėjau estradoje atrodyti juokingas užsimiršęs senukas. Be to, intuityviai jaučiau, kokie sunkūs laikai ateina muzikantams. Supratau, kad viskam nugalėti man pritrūks jėgų.“ („Lietuvos rytas“, 1994-04-28) Kitame interviu M. Tamošiūnas atviravo: „Skrendant iš Niujorko į Maskvą, lėktuve kolektyvui ištraukiau tokį didoką buteliuką su rankena ir paaiškinau, kokia proga – išeinu…“ („Respublika“, 1994-04-23). Jis orkestro vairą perleido D. Pulauskui, „Oktava“ tapo „Octava Sound Band“. Bet tai – jau kita istorija.

Galbūt ir jūs žinote įdomių istorijų apie senosios estrados atlikėjus, gal pats buvote estradinio ansamblio nariu, o gal gyvenote šalia žymaus kaimyno? Susisiekite su straipsnio autore ir pasidalinkite savo prisiminimais. O jei kažkur palėpėje guli sena apdulkėjusi plokštelė, fotografija, programa ar koncerto bilietas, neišmeskite – padovanokite juos Kauno miesto muziejui.

Kreiptis galite tel. 8 682 11 418 arba el. paštu d.kondrotaite@kaunomiestomuziejus.lt.