„Prieš porą metų su kolegomis teko vykti į stovyklą, kuri buvo įsikūrusi gana giliai miške. Navigacija bei nuorodos šiek tiek pavedė ir atsidūrėme miško tankmėje, atrodė, kad kelio nėra nei pirmyn, nei atgal. Prieš tai naktį buvo praūžusi audra, pilna gilių balų, tad jau įsivaizdavau, kaip su visomis priemonėmis liekame tame miške“, – šypsodamasi pasakoja Jūratė Tarasevičiūtė, Kauno IX forto muziejuje jau beveik aštuonerius metus kurianti ir vedanti edukacinius užsiėmimus.
Ištrūkti ir nuvykti į stovyklą visgi pasisekė, užsiėmimai pavyko puikiai. Nuo to laiko muziejaus edukatoriai juokauja, kad savo veiklas gali vykdyti net miške. Kupinas atsakomybės ir prasmės – taip savo darbą apibūdina pašnekovė. Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ ji dalijasi įsimintiniausiomis akimirkomis, kylančiais iššūkiais ir edukatoriaus darbo užkulisiais.
Tarpininkas tarp muziejaus ir lankytojo
Būdamas edukatoriumi, kaip pastebi Jūratė, turi ne tik puikiai išmanyti muziejaus pristatomas temas, ekspozicijas, žinoti rinkiniuose saugomas muziejines vertybes, tačiau ir nuolat domėtis Lietuvos švietimo sistema, gebėti taikyti įvairius mokymo(si) metodus pagal edukacinių užsiėmimų dalyvių grupių skirtumus ir amžių. Ne ką mažiau svarbu suprasti moksleivių psichologiją, poreikius ir pomėgius, kad galėtum skatinti motyvaciją ir domėjimąsi.
„Edukatorius yra tarsi tarpininkas tarp muziejaus ir jame saugomų ar reprezentuojamų materialių bei dvasinių kultūros vertybių ir edukacinių užsiėmimų dalyvių mokymosi. Buvimas tokia tarpininke kartais kelia nemažai iššūkių, tačiau taip pat skatina būtinybę tobulėti. Tad būti edukatore man reiškia labai atsakingą, bet tuo pačiu metu ir labai prasmingą darbą“, – pabrėžia muziejaus specialistė.
Edukacinius užsiėmimus Jūratė su kolegomis veda tiek muziejuje, tiek už jo ribų. Veiklos sukurtos taip, kad būtų įdomios ir istorijos žinių jau turintiems, ir pirmą kartą į temą besigilinantiems. „Į muziejaus vykdomas veiklas nebūtina atvykti jau puikiai išmanant nagrinėjamą temą, per savo vedamus užsiėmimus dažnai kartoju, kad nebūtina žinoti, tam ir esate čia, kad sužinotumėte ar pagilintumėte žinias, tad po edukacinio užsiėmimo visada pastebiu tą skirtumą „prieš ir po“, moksleivių įgytas žinias, įdėtas pastangas“, – džiaugiasi edukatorė.
Neretai pasitaiko atvejų, kad moksleiviai, išbandę edukacinį užsiėmimą, į muziejų grįžta dar kartą – tai, anot pašnekovės, labai malonus darbo įvertinimas.
Nuo smalsumo iki pykčio
Būtent moksleiviai yra pagrindiniai muziejaus edukacinių užsiėmimų dalyviai. Darbas su jais, pasak Jūratės, labai dinamiškas – niekada nebūna dviejų vienodų užsiėmimų, o per kiekvieną iš jų mokosi ne tik dalyviai, bet kažką naujo atranda ir edukatorius.
Kauno IX forto memorialinis kompleksas žinomas kaip istorinės atminties vieta, kurioje yra Antrojo pasaulinio karo masinių žudynių vieta ir kapavietė. Kaip moksleiviai priima sunkią, skaudžią istoriją? Anot edukatorės, jų reakcija gali priklausyti nuo įvairių veiksnių: nusiteikimo, apsilankymo tikslo, asmeninės patirties, kontekstinės informacijos, kurią gauna iš mokytojų.
Muziejaus specialistė pasakoja, kad vieni moksleiviai būna susidomėję ir smalsūs – jei metodas, kurį pasitelkiant pristatoma tema, moksleiviams yra tinkamas, jie užduoda klausimus, gilinasi. Būna, kai edukacinio užsiėmimo dalyviai pasijunta nepatogiai, nedrįsta išsakyti nuomonės, baimindamiesi, kad ji bus neteisinga ir sulauks kritikos. „Tokiu atveju, nereikia versti jų atsakinėti ir išsakyti savo nuomonės, taip pat nereikia kategoriškai atkirsti, kad jų atsakymas yra neteisingas, o dabar aš (edukatorius) pasakysiu teisingą atsakymą, nes labai dažnai teisingo atsakymo galbūt net nėra“, – moksleivius drąsina edukatorė, pabrėždama, kad edukaciniame užsiėmime jie turi jaustis saugūs.
Praeities įvykių žinojimas padeda suprasti, kad istorija turi įtakos šiuolaikinei visuomenei.
Dažnas atvejis, kai sudėtingos istorinės temos moksleiviams sukelia stiprias emocijas – liūdesį, pyktį, šoką, ypač jei tos temos susijusios su asmenine ar šeimos patirtimi. Edukatorė Jūratė atkreipia dėmesį, kad tokių emocijų negalima bandyti sukelti specialiai. Moksleiviai skatinami jausti empatiją, kad gebėtų reflektuoti praeities įvykius, taip išvengiant jų ateityje.
Dar viena pasitaikanti reakcija į sudėtingas temas – nuobodulys arba atmetimas, ypač jei nagrinėjama tema yra per sudėtinga arba jei moksleivis jos nesusieja su savo gyvenimu. „Tad labai svarbu tinkamai pagal amžiaus grupę pasirinkti edukacinį užsiėmimą bei naudoti įvairius mokymo metodus tam, kad kuo daugiau moksleivių galėtų aktyviai dalyvauti edukacinėse veiklose“, – akcentuoja edukatorė.
Augantis poreikis ir naujos auditorijos
Nors dažniausiai muziejaus edukaciniuose užsiėmimuose dalyvauja moksleiviai, pastaraisiais metais itin auga poreikis juos pritaikyti šeimoms, suaugusiesiems. Atsižvelgiant į tai, dalis užsiėmimų kuriami iš anksto galvojant ir apie šias auditorijas.
mano nuomone, būtina kalbėti ir apie žydų gelbėjimo procesą.
Jūratė pastebi, kad suaugusiesiems vesti edukacinius užsiėmimus kartais netgi sudėtingiau nei moksleiviams – ir dėl kitokių lūkesčių, ir dėl metodikos, kuri sudomintų. Surasti bendrą temą ar metodą dažnai nebūna lengva. „Tad edukatorius turi būti labai lankstus, kad gebėtų prisitaikyti prie daugumos poreikių. Kai kurie suaugusieji edukaciniuose užsiėmimuose dalyvauja iš smalsumo, tačiau jie nėra tokie entuziastingi kaip moksleiviai, tad reikia įdėti daugiau pastangų, kad vykdoma veikla juos įtrauktų“, – kylančiais iššūkiais dalijasi edukatorė.
Prisimindama patirtis dirbant su suaugusiaisiais, muziejaus specialistė džiaugiasi pernai užsimezgusia pažintimi su Kauno rajono trečiojo amžiaus universiteto klausytojais. „Visą mėnesį važiavome pas juos vesti įvairių edukacinių užsiėmimų, iš pradžių buvo kiek jaudulio, nes tokia patirtis nėra dažna. Tačiau paaiškėjo, kad baimintis nebuvo ko, susidomėjimas buvo, trečiojo amžiaus universiteto studentai labai noriai įsitraukė į vykdomas veiklas“, – pasakoja Jūratė.
Pasak pašnekovės, labai džiugina, kai muziejaus lankytojai renkasi dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose, nes tai rodo norą giliau domėtis muziejaus pristatomomis temomis.
Apie žmonių patirtį ir išgyvenimus
Neseniai kartu su kolegomis Jūratė baigė rengti naują edukacinį užsiėmimą. Jo tema – žmonės, per Antrąjį pasaulinį karą okupuotoje Lietuvoje gelbėję žydus. „Kalbant apie Holokaustą dažnai analizuojamas pats procesas, jo vykdytojai, aukos, tačiau, mano nuomone, būtina kalbėti ir apie žydų gelbėjimo procesą. Mokant apie Holokaustą būtina minėti žmones, jų istorijas, parodyti, kad Holokaustas nebuvo tik statistiniai duomenys, bet tai buvo žmonių tragedija, žmonių patirti išgyvenimai. Jų istorijos padeda perteikti Holokausto sudėtingumą, tokiu būdu moksleiviai išmoksta ne tik naujų istorinių faktų, bet taip pat yra ugdoma jų empatija bei atsakomybė“, – naujausią edukacinį užsiėmimą pristato muziejaus specialistė.
Pašnekovė pamini, kad Kauno IX forto muziejus siūlo platų edukacinių užsiėmimų Holokausto tema pasirinkimą: apie patį procesą, jo vykdytojus, aukas. Visgi šios temos kontekste dera išskirti ir pastangas stoti už gyvenimą, už žmogiškąsias vertybes. „Visi šie užsiėmimai yra prasmingi ir reikalingi, kaip ir užsiėmimas žydų gelbėtojų tema, kuris padeda suprasti, kad Holokaustas nebuvo vien tik žudynės ir kančios, tai taip pat buvo pasipriešinimas bei kova. Ne tik fizinė kova už gyvybę ir išgyvenimą, bet ir kova už teisingumą, kova prieš žiaurumus ir neteisybę“, – užsiėmimo akcentus išskiria edukatorė.
Naujasis edukacinis užsiėmimas „Išgelbėję pasaulį“ skirtas 9–12 klasių moksleiviams ir suaugusiesiems. Jis atskleidžia, koks sudėtingas buvo žydų gelbėjimo procesas, dažnai įtraukdavęs ne vieną žmogų ir galėjęs trukti net kelerius metus. Užsiėmime dalyviai plačiau sužino apie prie žydų gelbėjimo prisidėjusius įvairių profesijų, išsilavinimo ir amžiaus žmones ir tai, koks didžiulis pavojus jiems grėsė.
Kritinis mąstymas, kultūrinis sąmoningumas ir kūrybiškumas – visa tai žadina naujasis edukacinis užsiėmimas, drauge skatindamas diskutuoti apie moralinius pasirinkimus ir vertybes. „Tad šiame užsiėmime kviečiu dalyvauti ne tik vyresnių klasių moksleivius, daug naujų faktų sužinotų ir suaugusiųjų grupės“, – išbandyti užsiėmimą rekomenduoja muziejaus specialistė.
Ruošdamasi šiam edukaciniam užsiėmimui edukatorė nuodugniai gilinosi į žydų gelbėtojų temą, nagrinėjo gelbėtojų asmenybes. „Perskaičiau daug įdomių, kartais tragiškų istorijų, kurių ilgai nepamiršiu. Tačiau ne savo tragiškumu man ši tema yra paveiki, priešingai, daugelis istorijų man yra įkvepiantis pavyzdys, kad net ir pačiomis baisiausiomis, pavojingiausiomis sąlygomis atsirado žmonių, kurie pasiaukodami kovojo su žiaurumu, siekė teisingumo, net kai atrodė, kad viskas prarasta“, – sako Jūratė.
Asmeniškos istorijos
Kiekvieno edukacinio užsiėmimo kūrimas – sudėtingas procesas, galintis užtrukti nuo kelių mėnesių iki visų metų. Į jį įsitraukia įvairūs specialistai – nuo mokytojo iki dizainerio, o prasideda viskas nuo idėjos.
„Iš patirties galiu pasakyti, kad yra buvę, jog jautiesi „užstrigusi“, turi gerą idėją, bet nežinai, kaip ją įgyvendinti, žinai, ką nori tuo užsiėmimu pasakyti, bet nerandi tinkamų metodų. Tokiu atveju labai gerai pasitarti su kolegomis, išgirsti kitą nuomonę ar pasidairyti pavyzdžių, o kartais tereikia išlaukti, nes visi atsakymai patys tave susiras. Dažniausiai bemiegę naktį. Svarbu tik spėti ir turėti su kuo visas mintis užsirašyti“, – šypteli pašnekovė.
Paklausta, kuris iš muziejaus edukacinių užsiėmimų jai asmeniškai paveikiausias, padvejojusi Jūratė išskiria užsiėmimą „Tremtis: išlikti ir papasakoti“, kuris pristato sovietinio okupacinio režimo laikotarpiu vykdytus masinius Lietuvos gyventojų trėmimus. Tai buvo vienas pirmųjų Jūratės kurtų edukacinių užsiėmimų, bet pašnekovei jis artimas ne tik dėl to. „Tai galbūt labiau susiję su mano pačios šeimos istorija, kadangi mano seneliai buvo ištremti, tad tiek kurdama šį užsiėmimą, tiek vėliau jį vesdama jaučiu ypatingą norą domėtis, kuo labiau gilintis į šią temą“, – atvirauja edukatorė.
Savo šeimos istorija ji turi progos pasidalinti ir vesdama edukacinius užsiėmimus – to paklausia mokiniai, kartais ir patys pasipasakodami apie jų artimuosius ištikusią tremtį. Kalbėti apie asmenines sąsajas su skaudžiais istoriniais įvykiais būtina, mano edukatorė, kad moksleiviai suvoktų, jog mokosi apie realius įvykius ir žmones, ir nepamirštų to, kas vyko. „Praeities įvykių žinojimas padeda suprasti, kad istorija turi įtakos šiuolaikinei visuomenei, tokiu būdu yra ugdomas pilietinis sąmoningumas bei atsakomybė už ateities įvykius“, – pabrėžia muziejaus specialistė.
Baigdama pokalbį Jūratė sako, kad savo visapusiškumu edukatoriaus darbas ir yra įdomus – jis apima skirtingas veiklas, susijusias su kūryba, edukacija, bendravimu ir nuolatiniu tobulėjimu.
