Liepą minėjome 80 metų, kai buvo sunaikintas Kauno getas. Ne teritorija ir ne prieglobstis, o mirtini spąstai. Žmonės – šeimos, draugai, kaimynai, kolegos. Ne skaičiai ir ne tautybė, o istorija, kurios negalime pamiršti. Artėja ir rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido diena. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas.
Šį „Muziejaus trečiadienį“ Kauno miesto muziejaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė kviečia prisiminti žydų muzikus Antrojo pasaulinio karo kontekste.
Kiekvieną kartą žvelgdama į pianisto ir dirigento Leibos Hofmeklerio (gimusio 1900, žuvusio 1941-1942) nuotraukas pagalvoju, kad jis gyveno greitai. Dvidešimties pradėjo dirbti Valstybės teatre akompaniatoriumi, dvidešimt ketverių – diriguoti spektakliams, o tada dar ir radiofonas ir plokštelių įrašai, akompanavimas koncertuose, dirigavimas baleto gastrolėse Europoje, o vėliau net Afrikoje.
Bet laikai buvo kiti. Mūsų senelių karta viską darė jaunesni, nei darome mes, ir tiek pasaulyje, tiek pirmuosius nepriklausomybės metus skaičiuojančioje jaunutėje Lietuvos valstybėje viskas vyko kitaip – drąsiau, greičiau. Kūrėsi institucijos, visur reikėjo specialistų, pasauliui bandant laisviau atsikvėpti po Pirmojo pasaulinio karo.
Gal L. Hofmekleris tiesiog atsidūrė laiku ir vietoje?
O kita vertus – gal visai ne laiku ir ne vietoje?
Nuo karo pradžios, dar iki geto įsteigimo 1941 m. rugpjūčio 15 d., Kaune buvo nužudyta apie 8 000 žydų. Masiškai žudyta gete, tai įvardijant „akcijomis“. 1944 m. liepos 8–13 d., likviduojant getą, likę gyvi buvo išvežti į koncentracijos stovyklas, o „netinkami“ – vaikai, seneliai ir ligoniai – sušaudyti. Dar kiti žuvo liepsnose ar nuo kulkų gete. Išlikusių skaičius įvairuoja – nuo 300–400 iki 84 žmonių.
Iš 1941 m. sausio 1 d. Kaune gyvenusių 32 595 žydų tautybės žmonių, kiek daugiau nei 20 procentų kauniečių, išgyveno mažiau nei 3 000. Ne skaičių ir ne statistikos – žmonių.
Žmogus – ne numeris, nors koncentracijos stovyklos prižiūrėtojai galvojo kitaip. Tai yra asmuo, kurio gyvenimas bei pasiekimai kėlė džiaugsmą, o kančios ir mirtis skaudino bei žalojo daugybę jo rato žmonių ir šeimos narių.
O gyvenant Kaune sunku pamiršti ar nepastebėti, kiek žydų čia gyveno ir kūrė jauną valstybę. Dėl savo darbo pobūdžio ir profesijos apie žydų kilmės muzikus ir jų indėlį Lietuvos muzikinei kultūrai žinau daugiau.
Bet žmogus nėra jo profesija.
80 metų, kai sunaikintas Kauno getas. Tarsi minėtume pabaigą, nors tai nebuvo pabaiga, o tik dar vieno Europos miesto kruvina, negyjanti žaizda. Ne teritorija, o mirtini spąstai, kurių sunaikinimas ne išlaisvino, o pasmerkė.
Ar Kauno getas buvo kuo nors išskirtinis? Jis buvo panašus į daugelį savo neįsivaizduojama realybe, bet kartu ir išskirtinis dėl jame kalėjusių žmonių – kiekvieno unikalaus, su savo istorija, gyvenimu ir viltimis, seno ar jauno, jau nugyvenusio savo gyvenimą ar dar nepradėjusio.
Kodėl turėčiau tai prisiminti? Nes tai mano miestas. Mano istorija. Mano žmonės. Mano senelių kartos žmonės. Kaimynai. Draugai. Pažįstami ir bendradarbiai. Ne tautybė. Ne amžius ir ne lytis. O žmogus, jo šeima, istorija. Jo akys. Vis dar žvelgiančios iš išlikusių nuotraukų…
Ir ši istorija nėra sena – dar gyvi išgyvenę Holokaustą, kuris visiems laikams pažymėjo Europą ir pasaulį. 1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė naciai, o vos po kelių savaičių, iš kitos pusės – sovietai. Tuo pačiu Lietuvai „atidavė“ Vilniaus kraštą ir jau kitų metų vasarą aneksavo. Sunaikinę valstybines institucijas sovietai supureno dirvą naciams, kurie Lietuvą okupavo 1941 m. birželį.
Sovietai nesistengė slėpti savo kilmės ir darė tai, ką buvo įvaldę prie caro – žudė ir trėmė. 1940–1941 m. buvo suimti ir ištremti lietuviai, lenkai, žydai. Lietuviai ir lenkai dar nebuvo pamiršę 1830–1831 ir 1863–1864 m. sukilimų represijų ir tremčių, o žydai – 1914 m.
Ir tai nėra eilutės istorijos knygose, ne statistika, o žmonės. Aukos, vietos statistai, vykdytojai.
Būsimo dirigento Hermano Perelšteino jaunystė baigėsi aštuoniolikos. Sibire jis prarado motiną, o dar anksčiau, nežinoma kaip – tėvą. Jis dar pakeliui į tremties vietą, vagone, kartu vykstantiems vaikams sekė pasakas, suburdavo dainuoti. Neįtikėtina, tačiau kai kam tai – tremtis Sibire – lėmė išlikimą.
O atėjus naciams vieni mūsų atsidūrė už įstatymo ribų. Nužudyta 95 procentai Lietuvos žydų. Ir vėlgi – ne skaičius, žmonės. Kaimynai, draugai, bendradarbiai, giminės.
Atleidžiami iš darbo – konservatorijos, teatro, tarsi staiga netekę profesionalumo, kompetencijos ir likę „tik“ tautybe. Netinkama visoje Europoje.
Violončelės mokytojas Jokūbas Zakomas, smuiko mokytojas Ladislovas Hajosas, fortepijono mokytojos Tamara Hiršovičienė, Halina Kalmanavičiūtė-Malberg, Cecilija Halpertienė-Krever, dainavimo mokytoja Nadežda Abramsonaitė-Geden, orkestro artistai Viera Šovaitė, Jokūbas Laferis, Izraelis Arberas, Leiba Pelcas, Maizinas Finkas, Morduchas Hofmekleris, Ilja Lopertas, Joselis Jelinas, Marija Baikavičienė, Izaokas Benskis, Šliomas Godšteinas, Šmaja Stupelis, choro artistai Kapelis Altmanas, Marė Gomerytė, Sija Daitšas, koncertmeisteris Abraomas Liachovskis, grimuotojai Nachmanas ir Dveira Ipai…..
Tai tik keletas pavardžių, o būtų galima tęsti ir tęsti, vis dar kalbant apie muzikus. Neturintiems teisės net į muzikos instrumentus ir gaidas. Ir daugelio jų paskutinė gyvenimo data yra 1941, 1942, 1943 ar 1944 metai. Ir vietos – Vilniuje Paneriai, Kaune – fortai. Smuikininkas, dirigentas ir pedagogas Izaokas Vildmanas-Zaidmanas, smuikininkas Abraomas Metzas, violončelininkas Jokūbas Zakomas, pianistė Cecilija Krever-Galpertienė, pianistė Halina Kalmanavičiūtė-Malberg, dainininkė Liuba Levicka, gausi muzikų Stupelių giminė.
Per vadinamą „inteligentų“ akciją, 1941 m. rugpjūčio 18 d. Kauno IV forte buvo sušaudyti rašytojai, dailininkai, žurnalistai, advokatai, inžinieriai. 534. Tarp jų ir smuikininkas, Valstybės teatro koncertmeisteris Ruvimas Stenderis.
Kompozitorius Edvinas Geistas buvo sušaudytas 1942 m. IX forte, nes nesutiko sterilizuoti žmonos Lydos, pianistės iš Prienų, su kuria susipažino studijose Berlyne. Lyda pasirinko cianidą. Kaune jiedu gyveno nuo 1938 m.
Valstybės teatro dirigento ir pianisto Leibos Hofmeklerio žūties data ir vieta net tiksliai nežinoma. Žinoma tik tai, kad jis buvo nužudytas – kaip ir jo žmona, vaikai, tėvas, motina, sesuo Zelda su vyru ir vaikais. Nežinomas Leipcigo konservatorijos absolvento, violončelininko Danieliaus Hofmeklerio likimas. Iš gausios šeimos liko tik smuikininkas, Metropolio restorano orkestro „Hofmeklerband“ vadovas, Gedimino ordino kavalierius Moišė Hofmekleris ir violončelininkas Ruvimas Hofmekleris, dar iki karo emigravęs į JAV.
Edvino Geisto muzikinį palikimą gelbėjo smuikininkas Vladas Varčikas, neapsakomai drąsus žmogus, gelbėjęs žydus iš geto, rasdavęs jiems slėptuvių, perspėdamas apie būsimas akcijas, talkinęs šioje kovoje uošvio rašytojo Kazio Binkio šeimai. Fagotininkas Kazys Paulauskas padėjo išgyventi kolegai violončelininkui Povilui Berkavičiui. Sofija Čiurlionienė išgelbėjo būsimą pianistę Esterą Elinaitę. Elena ir Kipras Petrauskai – smuikininko Danieliaus Pomeranco dukterį Danutę Pomerancaitę. Sauliaus Sondeckio tėvas Jackus Sondeckis – būsimo teatrologo Marko Petuchausko šeimą. Vėl tik keletas pavardžių, šiame nevilties laike užžiebusių mažą žmogiškumo vilties šviesą.
Teisininkas, citros virtuozas Vytautas Juodka buvo suimtas ir sušaudytas už žydų slėpimą. Tokia buvo žmogiškumo kaina.
O ką mes darytume? Jeigu staiga draugas, kolega, kaimynas, sutuoktinis taptų beteisiu neliečiamuoju, mirtininku?
O jeigu mes patys tokiais taptume?
„1941-ųjų sausį Europos ir viso pasaulio likimas rodėsi paženklintas. <…> Nei mūsų, nei apskritai mūsiškės kartos (nesvarbu, „arijų“ ar žydų) galvose dar nebuvo subrendusi mintis, jog priešintis fašizmui įmanoma ir būtina.“ – knygos „Periodinė elementų lentelė“ (2023, p. 64–65) skyriuje „Kalis“ rašo Primas Levis. Atsiverčiau šią vietą atsitiktinai, ieškodama „K“ raidės, nors supratau, jog jo individuali, tačiau panaši į visos Europos žydų patirtis negali būti susijusi su Kaunu – mano miestu.
Kauno gete buvo surengta daugiau nei 80 koncertų, o per 1944 m. kovo 27 d. „policininkų akciją“ muzikus pavyko išsaugoti.
O jie gyveno. Kiekvieną dieną neigdami neįvaizduojamą tikrovę. Mokė vaikus. Dalimis įsinešdavo instrumentus ir grojo. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad ne visus kompozitorius buvo leidžiama groti? Dainavo lopšines, balades ir maldas, dainas apie meilę ir mirtį, tikėjimą ir viltį. Kas tai buvo? Galbūt tai buvo tai, ką Viktoras Ė. Franklis įvardina kaip gyvenimo prasmės ieškojimo būdą? „<…> net beviltiškos situacijos bejėgė auka, stovėdama prieš likimą, kurio negali pakeisti, gali save pranokti, praaugti ir taip pakeisti save. Asmeninę tragediją ji gali paversti triumfu“ (Žmogus ieško prasmės, 2020, p. 150).
Kauno gete po inteligentų akcijos bijota prisipažinti, kad esi muzikas. Šiek tiek sušvelnėjus taisyklėms buvo suburtas orkestras, kuriam dirigavo Moišė Hofmekleris. 35 instrumentalistų ir 6 dainininkų orkestras. Buvo draudžiama groti vokiečių ir austrų kompozitorių muziką, tačiau tai nebuvo vieninga politika, o vietiniai sprendimai. Tačiau… groti, kai visi ko nors gedi? Klausytis muzikos, kai širdis plyšta?
Kauno gete kalėjęs Williamas Michelskis liudijo, kaip pirmame, 1942 m. vasarą vykusiame koncerte verkė ir žiūrovai, ir atlikėjai – Moišė Hofmekleris koncertą pradėjo Felikso Mendelsono pjese. „Plojimų nebuvo ir koncertui pasibaigus. Viena vertus, mes norėjome klausytis daugiau ir daugiau muzikos, bet, kita vertus, džiaugėmės, kad viskas baigėsi. Koncertas atėmė iš kiekvieno dalelytę gyvenimo. Žaizdos buvo pernelyg šviežios ir dar kraujavo“ (Mishell W. W. Kaddish for Kovno. Life and Death in a Lithaunian Ghetto 1941–1945, Chicago, 1998, p. 131–132; Leonidas Melnikas, Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais, 2008, p. 205).
Kauno gete buvo surengta daugiau nei 80 koncertų, o per 1944 m. kovo 27 d. „policininkų akciją“ muzikus pavyko išsaugoti. Naikinant getą, muzikai buvo išvežti į Štuthofo, vėliau į Dachau koncentracijos stovyklas. Dachau išgyveno ir į Lietuvą grįžo Danielius Pomerancas. Išgyveno, bet negrįžo Moišė Hofmekleris, 1945 m. gegužės 27 d. Bavarijoje, šventiškame renginyje dirigavęs gyviems Kauno geto orkestro muzikams.
Tad ką duoda istorijos žinojimas? Visų šių žmonių prisiminimai? Suvokimą, kad grobuonims priešintis įmanoma ir būtina. Ir žinojimą, kad būti žmogumi – skauda.
