Parodoje „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“, šiuo metu veikiančioje Kauno paveikslų galerijoje, salėje „Aikštės ir aikštelės“ dėmesį traukia daugeliui atpažįstamas metalinis gaublys, atsivežtas iš rekonstruojamo vaikų darželio Vilniuje. Aiškus sovietinių kolonijinių idėjų, noro užkariauti žemę ir kosmosą įkūnijimas buvo dažnas vaikiškų žaidimų palydovas visose socialistinėse valstybėse. Didžioji dalis vaikų žaidimų aikštelių sekė standartizuotais ir labai panašiais architektūriniais bei dizaino sprendimais. Tačiau kartais pasitaikydavo ir įdomesnių, savitų ir kūrybiškų sprendimų.
Savo įžvalgas apie tokias nuo standartų nutolusias vaikų žaidimų aikšteles vėlyvojo sovietmečio Lietuvoje rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pateikia dizaino tyrėja Ieva Daujotaitė.
Sovietmečiui nebūdinga kūrybinė laisvė
Plėsdama dizaino istorijos tyrimus apie tipines sovietmečio žaidimų aikšteles Lietuvoje, straipsnio autorė susidomėjo iki šiol beveik netyrinėta tema – individualiai projektuotomis, nestandartinėmis žaidimų aikštelėmis. Pasirodo, vėlyvuoju sovietmečiu buvo mąstoma plačiau nei tik apie plieninius gaublius, puslankius ar iki skausmo pažįstamas smėlio dėžes. Lietuvos nacionalinio muziejaus bei Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros archyvuose galima rasti įkvepiančių žaidimų aikštelių sprendimų. Dramblio formos čiuožykla, milžiniškos sūpynės, moduliniai bokšteliai, tuneliai ir baseinėliai – tai tik maža dalis to, ką įsivaizdavo ir projektavo to meto Lietuvos aikštelių architektai projektuotojai.
Pirma mintis, kilusi pamačius architektūrinių konkursų planšetes, skirtas vaikų darželių ir žaidimų aikštelių sprendimams pristatyti, buvo vėlyvajam sovietmečiui nebūdinga kūrybinė laisvė. Kitaip nei tipinių aikštelių atveju, projektuose nematyti užuominų apie standartinius įrenginių modelius ar medžiagų apribojimus – tokius kaip statybose nepanaudoti metaliniai vamzdžiai, cementas ar tik pora dažų spalvų.
Nors griežti apribojimai nevaržė konkursams skirtų projektų, architektams, projektavusiems tipines žaidimų aikšteles, jie buvo tapę kasdienybe. Pagal srautinę daugiabučių rajonų statybos tvarką, vaikų aikštelių projektavimas priklausė aplinkos tvarkymo darbams, kurie dėl gyvenamajai sovietinei architektūrai būdingo lėšų trūkumo ir nuolatinio laiko stygiaus dažnai buvo atliekami skubotai, stipriai taupant, arba visai ignoruojami. Tokios sąlygos vertė projektuotojus daryti kompromisus kokybės sąskaita, dirbti greitai ir vengti kūrybinio eksperimentavimo.
Kaip pažymi standartinės įrangos albumo (1972 m.) autorė Romualda Šipalienė, net ir palyginti paprasti žaidimų aikštelių įrangos pasiūlymai – pavyzdžiui, sūpynės su stogeliu nuo lietaus – galėjo būti atmesti Statybos ministerijos atstovų. Reglamentais sutvirtinta komunistinės ideologijos sistema mokė architektus ir projektuotojus „neišsišokti“, todėl išsiskirti savo darbais buvo ne tik pragmatiškai sudėtinga, bet ir morališkai „neteisinga“.
Vaikų aikštelių projektuose – dvi skirtingos ideologinės kryptys
Lyginant standartinius įrangos albumus su drąsiais planšetėse vaizduojamais pasiūlymais, išryškėja dvi skirtingos ideologinės kryptys. Standartinių sprendimų atveju, siekiant minimaliomis išlaidomis suformuoti masiškai kartojamą tipinių aikštelių tinklą, buvo kuriamas modernios kasdienybės idilės įspūdis: kuo daugiau pramoniniu būdu pastatytų viešos paskirties aikštelių, tuo pažangesnis atrodė gyvenimas Sovietų Sąjungoje. O individualiai projektuotose aikštelėse, kuriose dažnai atsirasdavo regioninių motyvų ir vakarietiško postmodernizmo bruožų, slypėjo užkoduotas nepriklausomybės bei vakarietiško progreso siekis. Šis iš pirmo žvilgsnio prieštaringas kontrastas kelia klausimą: kodėl valdžia, neturėjusi nei pakankamų materialinių išteklių, nei ideologinio pagrindo skatinti išskirtinį dizainą, vis dėlto inicijavo konkursus, skirtus originaliems žaidimų aikštelių ir vaikų darželių sprendimams?
Tikėtina, kad atsakymas slypėjo skirtingai motyvuotuose, tačiau iš esmės sutampančiuose sovietų valdžios ir Lietuvos visuomenės interesuose – vaikų gerovėje. Kadangi komunistinė ideologija nuolat pozicionavo vaikus kaip šviesios Sovietų Sąjungos ateities kūrėjus, dizainas, susijęs su vaikų gebėjimais ir bendruoju jų ugdymu, vis dėlto ideologinį pagrindą turėjo. Todėl, tobulėjant pedagoginėms žinioms, – kurios vis dažniau pabrėždavo tipinių aikštelių netinkamumą skirtingų vaikų poreikiams, – tokios iniciatyvos, kaip minėtieji konkursai, tampa paaiškinamos net ir ideologiškai reglamentuotoje sistemoje.
Vis dėlto į konkursuose deklaruojamą kūrybinę laisvę reikėtų žvelgti atsargiai – ne visi atrinkti projektai buvo realizuoti. Net laimėjus pirmąją vietą ir gavus piniginį prizą, dėl nuolatinio išteklių stygiaus daugelis sumanymų taip ir likdavo brėžiniuose. Siekiant išvengti tokių nesėkmių, dažniausiai buvo pasirenkami pasiūlymai, kurie geriausiai derėjo su esamomis gamybinėmis sąlygomis. Todėl nors konkursuose formaliai ir buvo skatinamas kūrybiškumas, realybėje jis dažnai apsiribodavo teoriniu lygmeniu – kaip vizija, kuri taip ir neperžengdavo popieriaus ribų.
Žaismingas kūrybinis požiūris studentų darbuose
Be patyrusių architektų projektuotojų paruoštos konkursinės medžiagos, išskirtiniai pasirodė ir Vilniaus dailės akademijos studentų žaidimų aikštelių diplominiai darbai. Už neįprastai spalvingų, aštrių geometrinių formų, interaktyvios mechanikos detalių ir margais raštais dekoruotų įrenginių slypėjo individualiai mąstantys ir kūrybiškai dirbantys būsimieji Lietuvos dizaineriai.
Oficialiai pirmoji Lietuvoje dizainą pradėjusi mokyti institucija – Vilniaus dailės akademija – tapo dar viena, nors ir valdžios kontroliuojama, tačiau pripažinta iniciatyva, leidusia kur kas didesnę kūrybinę laisvę nei įprasta. Dizaino katedra buvo formuojama remiantis tiek Maskvos pramoninės dailės instituto (VNIITE), tiek ir Vakarų mokyklų (ypač Bauhauso) principais, todėl ji tapo savotišku kompromisu tarp sovietinių ideologinių normų ir vakarietiškos modernistinės minties. Įvairios akademinės įtakos rezultatas – tarpdisciplininė dizaino programa, kurioje menas ir funkcionalumas nėra priešingybės, o puikiai derančios tarpusavyje savybės.
Akademijos įkūrėjas F. Daukantas skatino savo mokinius mokytis ne per valdžios nustatytus reglamentus, kaip buvo įprasta sovietmečiu, bet per meninio projektavimo pamokas, kur estetinius ir funkcinius aspektus mokyta jausti intuityviai. Žaidimų aikštelės galėjo tapti puikiais pavyzdžiais mokant meninio projektavimo. Visu pirma, dėl savo žaidybinės paskirties jos neslėgė studentų griežtais „gero“ ar „blogo“ dizaino vertinimais, kaip tai dažnai nutikdavo su techniniais projektais. Priešingai – jos suteikė erdvę tyrinėti formą, spalvą ir erdvinius ryšius, taip ne tik mokydamos dizainerius kurti žaidimų erdves, bet ir primindamos, kad kuriant reikia išdrįsti patiems žaisti. Apgalvotai pritaikius ir suderinus su sisteminiu mąstymu, šis žaismingas kūrybinis požiūris galėjo ne tik įgauti prasmingą formą, bet ir būti perduotas toliau aikštelėse žaidžiantiems vaikams. Pavyzdžiui, gausybė įrangos variantų G. Šikšniūtės modulinėje žaidimų aikštelėje (1972) ar G. Šiukščiaus 25 žaidimo įrenginių komplektacija (1985), pritaikyta skirtingų tipų žaidimams, suteikia vaikams galimybę per žaidimą tapti aktyviais žaidimo erdvės „dizaineriais“.
Aikštelės projektas, įkvėptas vaiko piešinio
Minimas siekis pasipriešinti sovietmečiu valdžios nustatytiems apribojimams aiškiai atsiskleidžia architekto Viktoro Cholino žaidimų aikštelės (1978) istorijoje. Išprovokuotas kasdien pro savo buto langą matomo niūraus, monotoniško aikštelių vaizdo, Cholinas pasiryžo sukurti unikalų žaidimų kampelį savo gyvenamojo rajono darželio „Čiauškutis“ kieme.
Ši aikštelė, pasižyminti natūraliais, aptakiais formų kontūrais, buvo įkvėpta jo dukros pasiūlytos idėjos. Jos piešinys, vaizduojantis saulėtą Nidos paplūdimį, tapo pagrindiniu kūrinio įkvėpimo šaltiniu. Pasirinkęs mozaiką kaip šios idėjos išraiškos priemonę, architektas, apibūdindamas ją, teigė, kad tai „laisvo žmogaus kūrinys, laisvas klojinys, išlaisvinta vaizduotė“. Kadangi aikštelės kūrimo pagrindinė motyvacija buvo ne tiek praktinis poreikis – darželyje jau buvo įrengta įprasta įranga, kiek architekto asmeninė vizija ir pedagogės Bronislavos Čeplaitienės pritarimas, projektas gavo tik menką valdžios paramą. Dėl nuolatinio lėšų ir darbo jėgos trūkumo aikštelė buvo statoma net 13 metų, pasitelkiant ne tik „Dailės“ kombinato pagalbą, bet ir paties architekto bei jo dukrų rankas. Jei ne architekto užsispyrimas ir jo asmeniniai kontaktai derantis su rangovais, šis, kaip ir daugelis eksperimentinių projektų, greičiausiai niekada nebūtų išvydęs dienos šviesos.
Domintis žaidimų aikštelių istorija, sunku nepastebėti dažnai pasitaikančios prielaidos, kad žaidybinio pobūdžio dizainas nėra vertas rimto kultūrinio dėmesio. Toks požiūris kenkia Lietuvos dizaino istorijos išsaugojimui. Pakanka atkreipti dėmesį į eksperimentinio dizaino aikšteles, tokias kaip „Čiauškučio“ aikštelės arba architekto Algio Graužinio sukurtos akmeninės pilies (1983) Noriūnuose likimą.
Nepaisant to, kad sudėtingame to meto socialinių, ekonominių ir politinių apribojimų kontekste šios aikštelės buvo retos išimtys, jos buvo neapgalvotai nugriautos. Fizinis jų nugriovimas panaikina mažai dokumentuotą ir kontroversijas tebekeliančią sovietmečio kasdienybės materialinę kultūrą. Kaip keistųsi Lietuvos sovietmečio laikotarpio materialinės kultūros retorika, jei vietoj sprendimo ją griauti dažniau nuspręstume apgalvotai su ja žaisti?
Vaizdų aprašai:
