Vasarai einant į pabaigą pradedame galvoti apie šiltojo sezono padovanotas gėrybes, rudeninius rūpesčius tas gėrybes tvarkant bei ruošiant žiemai, tai pat šeimininkes, kurios tuos darbus atlieka. Viena tokių moterų – kompozitoriaus Juozo Gruodžio žmona Stasė Gruodienė, kurios užrašai ir memorialiniai daiktai saugomi Kauno miesto muziejaus fonduose. Apie juos rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Irma Grigaitytė.
Stasė Petrauskaitė gimė 1892 m. Dabikinės dvare (dab. Akmenės r. sav.). Pradinį mokslą įgijusi grafo Vladimiro Zubovo (pas kurį ūkvedžio tarnybą ėjo jos tėvas Ignacas Petrauskas) įsteigtoje pradžios mokykloje, mokslus tęsė Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje. Pabaigusi penkias klases susirgo lėtiniu plaučių uždegimu ir 1913 m. buvo išsiųsta gydytis į Šveicariją. Pagerėjus sveikatai iki 1915 m. Stasė gyveno Tartu, čia baigė vienerių metų trukmės medicinos kursus. Vėliau dėl Pirmojo pasaulinio karo pasitraukė į Rusiją, Sankt Peterburgą. Čia atsinaujino lėtinė plaučių liga, tad 1916 m. S. Petrauskaitė išvyko gydytis į lietuvių sanatoriją Jaltoje. Neilgai trukus iš pacientės moteris tapo sesele.
Į sanatoriją tų pačių metų pavasarį atvyksta ir būsimasis kompozitorius Juozas Gruodis, gegužės 8 d. jie pirmą kartą susitinka, o vėliau šis susitikimas išaugo į visą gyvenimą trukusią meilės istoriją. Iki 1920 m. gyvenę Jaltoje, tų metų birželį būsimieji sutuoktiniai grįžo į Lietuvą. Praėjus ketveriems metams, 1924 m. lapkričio 2 d. Stasė ir Juozas susituokė.
Moteris užrašuose mini, kad keliaudami sutuoktiniai mėgdavo rinkti žemuoges, jas vėliau valgydavo su pienu.
Pakeitę keletą nuomojamų butų, 1932 m. gautame dideliame sklype Stasė ir Juozas Gruodžiai pasistatė nuosavus namus tuometiniame Kauno priemiestyje (dab. Žaliakalnis, Salako g. 18) prie Jonavos gatvės. Vietovė tuo metu atrodė tarsi kaimas – kompozitorius labai džiaugėsi, kad nebereikės gyventi mieste, ten jam nuolat trūkdavę oro, sunku darbuotis. Beveik 1 ha sklype sutuoktiniai nusprendė užveisti nuosavą sodą. Kompozitorius svajojo, jog suaugęs sodas bus pelningas – duos tiek vaisių, kad iš derliaus galės pragyventi, o tada nebereikės eiti „tarnybos“, bus galima atsidėti vien tik kūrybai. S. Gruodienė, suprasdama, kad žinių apie sodininkystę su sutuoktiniu turi nedaug, o vietos sodui apstu, susirado kasmetinius Prienuose skaitomus kursus apie sodininkystę ir daržininkystę – pasiėmė neapmokamas atostogas ir išvyko mokytis. Po dviejų savaičių, nepraleidusi nė vienos paskaitos ir sukaupusi gausybę užrašų, Stasė tampa kvalifikuota sodininke bei daržininke. Šie užrašų sąsiuviniai saugomi Kauno miesto muziejaus fonduose. Juose moteris pasižymėjo svarbiausią paskaitose išgirstą informaciją apie sodininkystę, daržininkystę, augalų sodinimą ir priežiūrą, įvairias augalų ligas. Savo atsiminimuose ji rašė, kad ir kompozitorius įgijo žinių apie sodo darbus, kai kuriose vietose netgi pralenkė pačią šeimininkę: išėjęs į miestą susitikdavo su kitais žmonėmis, kartais ir agronomais, taigi turėjo progą apsikeisti žiniomis, sužinoti atsakymus į rūpimus klausimus.
Sutuoktiniams pavyko įgyti vertingų žinių – jos atsiskleidžia 1933 m. paties kompozitoriaus J. Gruodžio ranka nubraižytame sodo plane. Planas dar vėliau papildytas: pažymėta, kiek ir kokių medelių sode 1937 ir 1939 metais, atitinkamai 1937 m. pavasarį 300, o 1939 m. – 312 medelių. S. Gruodienė savo atsiminimuose mini, kad sodas vis labiau bujoja, medžiai veda gerus vaisius. Sode sutuoktiniai jau gali nusiskinti savų slyvų, kriaušių ir obuolių. Tačiau 1939 metai gražiai augančiam sodui buvo itin nesėkmingi: per didžiuosius šalčius nušalo daug medelių, nors kursuose šeimininkė buvo išmokusi, kad „geriausia sodinti tokius medelius, kurie atsparūs šalčiams kaip antaniniai, Lietuvos pepinas ir kt.“. Pasirodė, jog ne viskas, kas buvo girdėta kursuose, pasiteisino – po itin šaltos žiemos Gruodžių sode beveik neliko nė vienos iš minėtų obelų rūšių. Moteris atsiminimuose, rašytuose jau po J. Gruodžio mirties, pažymi, kad jis labai dėl to nuliūdęs, nebenorėjęs nei darže, nei sode darbuotis – jo svajonė neišsipildys, medeliai, kad ir ataugę ar atsodinti, jau suaugs ne jam. Visgi šiltuoju metų sezonu atsprogę medeliai grąžino viltį – kompozitorius vėl su šypsena grįžo prie sodo darbų.
Iki 1934 m. Stasė Gruodienė prižiūrėjo ne tik namus, bet ir dirbo gydymo įstaigose akušere. Deja, ilgainiui darbo teko atsisakyti – atsiminimuose moteris rašė, kad „sodas, daržas ir namai daug iš manęs pareikalavo laiko“. Beveik 20 metų išdirbusi gydymo įstaigose, ji atsidavė šeimininkavimui: ne tik prižiūrėjo ūkį ir namus, bet ir gamindavo įvairiausius patiekalus, iš sode užaugusių ir pirktų uogų virdavo uogienes. Kartais tokios situacijos tapdavo netgi kurioziškos. Vieną kartą šeimininkei susiruošus virti uogienę į Gruodžių namus užsuko svečių – teko nuo uogienės atsitraukti ir paruošti lankytojams užkandžių. Jiems išsiskirsčius kompozitorius buvęs tokios geros nuotaikos, kad nusprendęs tuoj pat važiuoti iš Kauno atostogauti į žmonos gimtinę. Šeimininkė vyro norams nutarė nesipriešinti – pažadėjo, kad už valandos bus pasiruošusi. Suprasdama, kad uogų taip palikti negali, tuoj susitarė su kaimyne, kad ši darbus pabaigtų, o pati išėjo ruoštis. Jau po valandos sutuoktiniai riedėjo iš Kauno. Taip buvo ir uogos išgelbėtos, ir sutuoktiniai liko laimingi.
Kartą gydytoja Gruodžiams padovanojo maišą miltų – šeimininkė visą žiemą kepė bandeles ir gydytoją minėjo geru žodžiu.
Be sodo, sodybos kalnelio šlaite šliejosi ir daržas. Čia augo įvairios daržovės, prieskoninės ir arbatinės žolelės, kurias šeimininkė džiovindavo – ruošdavosi žiemos sezonui, kuomet šviežių pasiskinti nebegalima. O kai pora laukdavo svečių, S. Gruodienė eidavo į daržą priskinkti sezoninių daržovių, salotų ir iš jų ruošdavo patiekalus. Taip pat poros ūkyje buvo gyvūnų – šunų bei ožkų. Pastarųjų pieną šeimininkė naudojo varškei ir sūriui gaminti, o kartais gerdavo vieną. Moteris užrašuose mini, kad keliaudami sutuoktiniai mėgdavo rinkti žemuoges, jas vėliau valgydavo su pienu. Sodyboje gyveno ir bičių. Vienas jų avilys stovėjo balkone iš J. Gruodžio kambario. Kompozitorius labai mylėjo bites, jų avilį kopinėdavo neapsirengęs specialiais drabužiais – bitės, matyt, jautė, jog muzikas nieko blogo nelinki, ir niekuomet jo negildavo. Kartais šį darbą prisiimdavo pati šeimininkė – J. Gruodis ir taip buvo įvairiais darbais, susijusiais su kompozicija ir dėstymu konservatorijoje, apkrautas.
S. Gruodienės atsiminimuose yra nemažai informacijos apie tai, kokius patiekalus pora valgydavo. Kompozitorių žmona vadino „mėsėdžiu“ – valgius be mėsos jis pripažindavo tik vakarienei, pietums norėjosi „šio to rimtesnio“. Vakarienei dažniausiai ruošdavo pienišką sriubą, kruopas arba kleckienę. Ypač Antrojo pasaulinio karo metais – tuomet maisto produktų trūko. Kartą, laukiančią prie mėsos parduotuvės, kompozitoriaus žmoną užkalbino pardavėja – paklausė, ar ji nesanti dirigento, dirigavusio per Dainų šventę, žmona. Stasei atsakius teigiamai, pardavėja patarė kada ateiti į parduotuvę, atidėdavo šeimininkei geresnės mėsos. Pagelbėdavo ir J. Gruodžio gydytoja – ateidavo nešina lauknešėliu, kuriame būdavo cukraus bei miltų, o kartais sviesto ir lašinių. Kartą gydytoja Gruodžiams padovanojo maišą miltų – šeimininkė visą žiemą kepė bandeles ir gydytoją minėjo geru žodžiu.
Moteris atsiminimuose užfiksavo ir kitus karo bei okupacijos sunkumus, kai trūko maisto. Namus dažnai apvogdavo, šeimininkus paskundus milicijai – ilgapirščiai darbuodavosi, kol namų gyventojai būdavo apklausiami. S. Gruodienė dalį namų apyvokos daiktų buvo išslapsčiusi, pavyzdžiui, indų komplektą užkasė vienoje iš daržo lysvių. Kad nesimatytų, jog kažkas užkasta, ant viršaus susodino burokėlius. Šie dailiai suaugo, tad net nesimatė, kad lysvė perkasta. Pasinaudojus tokia gudrybe, indus pavyko sėkmingai išsaugoti: sutinkant 1946 metus tais pačiais indais buvo padengtas Gruodžių stalas. Šeimininkė ėmėsi ir dar vienos gudrybės – krosnyje bandė slėpti kumpį, tačiau jo išsaugoti nepavyko.
Kartu su S. Gruodienės atsiminimais, nuotraukomis ir memorialiniais daiktais Kauno miesto muziejaus fonduose saugoma keletas išlikusių pačios šeimininkės ranka užrašytų receptų. Tarp jų – ne tik maisto, bet ir kmyninio likerio, gaminto su alumi, receptas. Tačiau šiandien su jumis norime pasidalinti ne juo. Pavartę gaspadinės užrašus, dalinamės mėsiško patiekalo – kepsnio „Šinkašius“ receptu. Jums reikės „supjaustyti vištą nedideliais gabalėliais su kaulais, subarstyti druska su cukrum, kmynais ir sugrūstu česnaku. Palikti nors ir per naktį šaldytuve (galima ir ilgiau). Apkepti iš visų pusių lydytame svieste, užpilti truputį vandens, uždengti keptuvėje (gerai su bliūdeliu arba gilia lėkšte). Patroškinti ½ valandos.“ Receptas užrašytas ant sąsiuvinio lapo su linijomis, kitoje pusėje – daug šeimininkės mėlynu tušinuku nupieštų piešinėlių ir užrašas „Receptas „Šinkašius“ – nuostabiai skanus patiekalas“.
Daugiau pasakojimų išgirsti ir eksponatų pamatyti, išbandyti vieną iš Stasės Gruodienės mėgstamų veiklų – figūrėlių iš saldainių popierėlių lankstymą bei išgerti gardžios arbatos galite apsilankę Kauno miesto muziejaus J. Gruodžio skyriuje (Salako g. 18). Čia Jūsų lauks ne tik memorialinė muziejaus ekspozicija, bet ir dalis išlikusio, šeimininkų dar prieš 90 metų užveisto sodo.
