Kiekvienas kada nors statytas objektas liudija savo istoriją – jo sienose užrašytas nebylus, plika akimi sunkiai pastebimas pasakojimas apie čia gyvenusius ir veikusius žmones. Dažniausiai šios istorijos paskęsta laiko tėkmėje – vieniems žmonėms užleidus vietą kitiems, keičiasi ir pastatų fizinis pavidalas, kuriamos naujos istorijos. Tokioms kaitoms priešprieša – memorialiniai muziejai. Tai namai, kuriuose siekiama ne tik pristatyti čia gyvenusių asmenybių biografijas, bet ir išsaugoti ar atkurti autentišką aplinką, kai šie namai dar buvo gyvenami. Tokie yra ir Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namai. Plačiau apie šių namų istoriją ir jų funkcinį pokytį rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Irma Grigaitytė.
Memorialinius muziejus galima laikyti vienu intymiausių muziejų tipų. Skirtingai nei kituose muziejuose, čia svarbiausia ne pristatyti tam tikrus eksponatus, bet supažindinti lankytoją su namais, kuriuose gyveno ir kūrė istorinės asmenybės. Šis santykis kuriamas išsaugant arba atkuriant autentišką aplinką, eksponuojant minėtiems asmenims priklausiusius arba jų laikmetį menančius daiktus. Tokia aplinka daugeliui lankytojų leidžia jaustis saugiai ir jaukiai – tarsi namuose. Tokie šiandien yra ir Petrauskų namai – kviečiantys pajusti Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio dvasią. O nuo ko viskas prasidėjo?
1924 metais broliai muzikai Mikas ir Kipras Petrauskai nusprendė statytis namus tuometinėje Lietuvos sostinėje – Kaune. Jiems buvo išnuomotas sklypas besikuriančiame Žaliakalnio rajone, tuomet vadintame Žaliuoju Kalnu. Namo projektą parengė architektas Aleksandras Golovinskas (Golovinskis). Dviejų aukštų su mansarda namas buvo baigtas statyti 1926 m., tais pačiais metais čia įsikėlė ir pirmieji gyventojai. Name buvo įrengti šeši gyvenamieji butai – po vieną broliams Petrauskams, o likusieji keturi buvo nuomojami. Mikas Petrauskas gyveno pirmame aukšte, Kipras – antrame. Iki šių dienų beveik nepakitęs išliko tik buvęs K. Petrausko butas. Po visu pastatu buvo įrengtas pusrūsis, kuriame stovėjo namo šildymui skirta krosnis. Šiandien pusrūsyje saugomi muziejaus rinkiniai ir įrengtos pagalbinės patalpos. Mansarda šiuo metu naudojama administracinėms reikmėms.
Žavi prie gatvių tinklo pritaikyta namo architektūra. Netaisyklingo stačiakampio plano pastatas pasižymi modernizmo stilistika, o fasado puošyboje vyrauja art deco elementai. Pietvakarinis namo kampas užapvalintas, o antrajame aukšte įrengtas pusapvalis balkonas, į kurį patenkama iš Elenos ir Kipro Petrauskų buto svetainės. Išlikusiuose atsiminimuose minima, kad solistas mėgdavo vaikštinėti po balkoną ir stebėti kitoje gatvės pusėje, stadione, vykstančias futbolo varžybas. Namo fasadas dekoruotas šviesiu tinku, augaliniais bei geometriniais motyvais, taip pat piliastrais. Prie įėjimo kabo marmurinė memorialinė lenta, skirta muzikų Miko ir Kipro Petrauskų atminimui. Joje pavaizduoti brolių bareljefai ir įrašas: „Šiame name gyveno / 1928 –1937 m. kompozitorius, chorvedys, pedagogas Mikas Petrauskas / 1925–1948 m. įžymus operos solistas, profesorius Kipras Petrauskas”. Atminimo lenta atidengta memorialinio muziejaus atidarymo proga 1977 m. (autoriai – skulptorius B. Petrauskas ir architektas A. Janulis). Tiesa, pirmoji lenta atrodė kiek kitaip – po lietuvišku tekstu buvo ir papildomas įrašas rusų kalba. Lenta atnaujinta 1995 m., tada rusiškas įrašas buvo pašalintas.
Kaip liudija memorialinė lenta, Mikas Petrauskas šiame name gyveno iki pat mirties 1937 m., o Kipras Petrauskas su šeima – iki 1948 m., kai Operos teatras buvo perkeltas iš Kauno į Vilnių. Gyventi į Kauną solistas su šeima daugiau nebegrįžo. Kipras Petrauskas mirė 1968 m.
1969-aisiais, praėjus metams po jo mirties, buvo paskelbtas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas dėl solisto atminimo įamžinimo. Nutarime nurodyta, kad Kultūros ministerija ir Kauno miesto vykdomasis komitetas įpareigojami buvusiuose muziko namuose įsteigti Kipro Petrausko memorialinį muziejų. Be Kiprui Petrauskui skirtos ekspozicijos, muziejuje turėjo būti įrengtos ekspozicijos skirtos Mikui Petrauskui bei kitiems žymiems Lietuvos operos ir baleto veikėjams.
Įsteigus muziejų, prasidėjo paruošiamieji darbai: reikėjo iškeldinti name dar gyvenusius žmones, atlikti pastato rekonstrukciją, pritaikyti jį muziejinėms reikmėms, surinkti eksponatus bei įrengti ekspozicines erdves. Pirmuoju muziejaus direktoriumi paskirtas kompozitorius Algimantas Kubiliūnas. Jis rašė laiškus žymiems to meto muzikams, ragindamas dovanoti arba parduoti Lietuvos profesionaliosios muzikos raidą liudijančius eksponatus. Vienas tokių laiškų – siųstas solistui Antanui Kučingiui – šiandien saugomas muziejaus rinkinyje.
Paruošiamieji darbai truko apie aštuonerius metus – 1977 m. sausio 31 d. lankytojams duris atvėrė Kipro Petrausko memorialinis muziejus. Tuo metu muziejus gerokai skyrėsi nuo šiandien mums artimo ir pažįstamo vaizdo – tiek savo eksterjeru, tiek interjeru. Rekonstrukcijos metu buvo pakeistas beveik visų patalpų išplanavimas: įrengtos administracinės patalpos, ekspozicinės erdvės bei koncertų salė. Kartu pakito ir interjero spalvinė gama – neatsižvelgiant į pirminę eksterjero ir interjero sienų polichromiją, jos perdažytos tam laikotarpiui būdingomis spalvomis. Šiandien spalvingas ir ryškus Elenos ir Kipro Petrauskų memorialinis butas anuomet buvo nudažytas balta spalva, o daugelis autentiškų interjero detalių – pakeistos ar sunaikintos. Statinio išorė taip pat gerokai skyrėsi nuo dabartinės – sienos, kaip ir viduje, buvo nudažytos baltai, o dekoro elementai – tamsiai pilkai. Tų pačių rekonstrukcijos darbų metu dalis fasado puošybos elementų buvo sunaikinta. Didelė atsakomybė tuo metu teko ir muziejaus darbuotojams: be techninių dalykų, svarbu buvo apibrėžti muziejaus veiklos kryptį bei parengti taisykles ir nustatyti tvarką, pagal kurią gauti eksponatai turėjo būti saugomi ir tyrinėjami.
Simboliška, kad du pirmieji Kipro Petrausko memorialinio muziejaus eksponatai buvo skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus (1885–1970) sukurti Miko ir Kipro Petrauskų biustai, nulieti iš patinuoto gipso.
Taip pat daug eksponatų muziejui perdavė Kipro Petrausko žmona Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė bei Miko Petrausko dukra Protelė Skalandienė. Iš kitų žymių to laikmečio muzikų muziejus gavo įvairių pastatymų fotografijų, programų bei memorialinių daiktų.
Per pirmuosius aštuonerius metus – nuo muziejaus įsteigimo iki pirmosios ekspozicijos atidarymo – muziejaus darbuotojai surinko apie aštuonis tūkstančius įvairių eksponatų. Palyginimui, šiandien M. ir K. Petrauskų rinkinį sudaro pagrindinis ir pagalbinis fondai, kuriuose sukaupta apie 50 tūkstančių įvairių tipų ir laikotarpių eksponatų. Jie atspindi Lietuvos profesionaliosios muzikos ir teatro istoriją.
Kipro Petrausko memorialiniam muziejui priklausė ne tik Petrauskų namas, bet ir dar du pastatai, priklausę žymiems Kaune gyvenusiems ir dirbusiems kompozitoriams. Pirmiausia muziejui buvo perduota 1951 m. nacionalizuota Stasio Šimkaus sodyba Aleksote. 1925 m. inžinieriaus Stasio Čiurlionio statytame name kompozitorius gyveno nuo 1927 m. iki pat mirties 1943 m. Pastatas buvo restauruotas 1974–1975 m., o nuo 1979 m. jame veikė S. Šimkui skirta memorialinė ekspozicija. Muziejininkai ne tik vykdė mokslinę ir edukacinę veiklą, bet ir rūpinosi sodyba – buvo organizuojamos talkos, kurių metu tvarkytas paties kompozitoriaus užveistas sodas. Darbuotojų vestame muziejaus metraštyje minima, kad po tokių talkų sodas tarsi „atjaunėdavo“.
Dėl blogėjančios pastato būklė S. Šimkaus memorialinis muziejus buvo uždarytas 1997 m., o 2002 m. sodyba grąžinta kompozitoriaus sūnums – Algiui ir Neriui Šimkams. 2006 m. jie ją padovanojo Lietuvos jėzuitų provincijai.
Antrasis K. Petrausko memorialinio muziejaus padalinys – Juozo Gruodžio namai. Kompozitorius šiame mediniame, dvarelį primenančiame name, pastatytame 1932 m. pagal architekto Felikso Vizbaro projektą, gyveno iki pat mirties 1948 m.
J. Gruodžio atminimo įamžinimu ir memorialinio muziejaus kūrimu aktyviai rūpinosi jo žmona Stasė Gruodienė. 1967 m. moteris kreipėsi į Kauno miesto Vykdomąjį komitetą, prašydama įsteigti J. Gruodžio vardo biblioteką–muziejų. Prašymas buvo patenkintas – name įkurta muzikinė biblioteka ir kompozitoriaus atminimui skirtas memorialinis kambarys.
1976 m. S. Gruodienė vėl kreipėsi į miesto Vykdomąjį komitetą, šįkart su prašymu perimti visą sodybą – namą, ūkinius pastatus, sodą – ir įkurti čia, buvusiuose poros namuose, memorialinį muziejų. Pirmoji muziejaus ekspozicija buvo atidaryta 1984 m., minint J. Gruodžio 100-ąsias gimimo metines. Nuo 2013 m. J. Gruodžio namai tapo Kauno miesto muziejaus skyriumi.
Nuo 1994 m. K. Petrausko memorialinis muziejus buvo pervadintas į M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejų. Nors pasikeitė pavadinimas, muziejaus veiklos kryptis išliko ta pati – lietuvių profesionalios muzikos tyrimai ir reprezentavimas. Kaip ir anksčiau, muziejuje vyko koncertai, skirti įvairioms progoms ir sukaktims, buvo rengiamos naujos parodos ir ekspozicijos, vykdomi edukaciniai užsiėmimai.
2005 m., atlikus Petrauskų namų būklės vertinimą, nustatyta, kad pastatas prastos būklės – būtini avarijos grėsmės šalinimo ir statinio restauracijos darbai. Tvarkymo darbai pradėti 2006 m., o restauracijos projektą parengė architektas Gintaras Prikockis. Darbų metu atlikti polichrominiai interjero tyrimai, kurių pagrindu atkurtas Elenos ir Kipro Petrauskų memorialinio buto originalus spalviškumas. Butas lankytojams vėl atvertas 2009 m.
Viso statinio restauracijos darbai užbaigti 2018 m. Jų metu atkurtas ne tik buto interjeras, bet ir eksterjero dekoro elementai, kurie buvo sunaikinti per sovietmečiu vykdytą restauraciją.
Šiandien lankytojus, atvykusius į M. ir K. Petrauskų namus, pasitinka atkurtas memorialinis E. ir K. Petrauskų butas. Čia galima ne tik susipažinti su Petrauskų šeimos istorija, bet ir pajusti autentišką Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio dvasią – balduose, memorialiniuose daiktuose, o kartais net ir svetainėje stovinčioje gėlėje.
Kviečiame aplankyti ne tik memorialinę ekspoziciją, bet ir Valstybės teatro istorijai skirtą ekspoziciją, kurioje turėsite galimybę užlipti ant teatro scenos ir pasimatuoti teatralų dėvėtų kostiumų kopijas. O iki birželio 7 d. M. ir K. Petrauskų namuose veikia paroda „Namai–muziejus“, pasakojanti apie šio muziejaus istoriją.
