Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune vasarą pasitinka su nauja lauko fotografijų paroda „Neabejingos“, pasakojančia apie moteris, kurios savo jautrų santykį su artimu ir Tėvyne realizavo dirbdamos visuomeniškai naudingą darbą, besirūpindamos labiausiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, kovodamos už moterų lygias teises balsuoti, dirbti ir kurti. Daugiau apie šią parodą ir jos kontekstą rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Marija Navickaitė.
1918 m. vasario 16 d. atkurta Lietuvos nepriklausomybė atvėrė naujas galimybes Lietuvos moterims. 1918 m. Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose deklaruotos, o 1920 m. realiai įgyvendintos moterų politinės teisės. Nuo šios akimirkos jos įsitraukė į valstybės politikos formavimo darbą. Moterys studijavo, gyveno aktyvų kultūrinį gyvenimą, sportavo ir prisidėjo prie daug įsimenamų pasiekimų, pirmą kartą įvykusių Lietuvos istorijoje.
Šiuo laikotarpiu Seime dirbo 11 parlamentarių, o Seimo antroji vicepirmininkė Magdalena Galdikienė tapo aukščiausią valstybinį postą užėmusia moterimi. Moterys tapo ir aktyviomis visuomenininkėmis, būrėsi į įvairaus tipo draugijas ir komitetus, kur galėjo save realizuoti dirbdamos moterims ir visuomenei naudingą darbą, siekti moterų lygiateisiškumo. Jos atstovavo Lietuvai ir tarptautinėje erdvėje: dalyvavo tarptautiniuose moterų kongresuose, bendradarbiavo su užsienio organizacijomis. Ar žinojote, kad tuometinė ELTA agentūros direktorė Magdalena Avietėnaitė, 1924 m. dalyvavusi tarptautinėje telegramų agentūrų konferencijoje Berne, buvo vienintelė moteris iš 22 valstybių atstovų?
Su Lietuvos nepriklausomybe iš esmės prasideda ir Lietuvos sporto istorija, į kurią moterys įrašytos dėl puikių laimėjimų ir rekordų. Karo nualintoje Lietuvoje moterų sportininkių skaičius buvo mažas, tačiau jų vaidmuo sporto vystyme neginčijamas. Moterys prisidėjo prie pirmųjų sporto draugijų steigimo ir pirmųjų sporto aikštynų įrengimo. Ryškus jų indėlis ir į sporto populiarinimą. 1922 m. Elena Garbačiauskienė tapo pirmojo sporto žinių leidinio „Lietuvos sportas“ redaktore, taip pat ji į lietuvių kalbą išvertė ir viešai išspausdino pirmąsias krepšinio, tuo metu vadinto basketbolu, taisykles.
Svarbus vaidmuo moterų krepšinyje teko ir iš pažiūros su sportu niekuo nesusijusiai operos solistei Vincei Jonuškaitei. Ji buvo Moterų sporto komiteto garbės pirmininkė ir pirmoji moterų sporto mecenatė Lietuvoje. 1925 m. norint paįvairinti moterų krepšinio renginius, buvo nuspręsta prie jau organizuojamų Lietuvos moterų krepšinio pirmenybių rudenį surengti dar vieną papildomą turnyrą. Rugpjūčio 30 – rugsėjo 15 d. įvyko pirmasis Vincės Jonuškaitės įsteigtos taurės Lietuvos moterų krepšinio turnyras. Apdovanojimas įsteigtas siekiant motyvuoti krepšininkes toliau propaguoti šį sportą ne tik Kaune, bet ir provincijoje, taip pat tikintis pritraukti daugiau žiūrovų. Apie įsteigtą prizą ir mecenatę sportininkės sakė: „Ši dovana mums, sportininkėms, yra labai brangi. Kartu su dovana mes įgijome dainininkės Vincės Jonaitės-Jonuškaitės asmeny tvirtą paramą moterų sportui Lietuvoje.“ Pirmajame turnyre dalyvavo tik keturios komandos. Apdovanojimą finale rezultatu 20:2 „Makabi“ krepšininkes įveikusioms Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos moterų krepšinio komandos žaidėjoms įteikė pati operos solistė. Po varžybų sporto entuziastės išsakė lūkesčius, kad kitais metais žais ne kelios, o jau keliolika komandų, o ir pačios varžybos sulauks daugiau susidomėjimo. Šis turnyras buvo rengiamas iki 1928 metų.
Dar vienas moterų sporto stebuklas įvyko 1938 metais. Visi daug kalba apie vyrų sėkmę Europos krepšinio čempionatuose, tačiau dažnai pamirštame apie moterų iškovotas pergales. Pirmoji Lietuvos moterų krepšinio rinktinė pradėta kurti tik 1936 m., o po dvejų metų jos jau pasirodė Italijoje, kur skynė pirmuosius pergalės vaisius – parsivežė Europos vicečempionių titulą. Už galimybę sudalyvauti I Europos moterų krepšinio čempionate jos turėjo būti dėkingos jau minėtai V. Jonuškaitei-Zaunienei. Lietuvoje į moterų rinktinę nebuvo žiūrėta rimtai, ir Kūno kultūros rūmai nematė reikalo finansuoti krepšininkių kelionės. Laimei V. Jonuškaitė-Zaunienė dar kartą pateisino sporto mecenatės vardą: asmeninėmis lėšomis padengė dalį kelionės išlaidų ir pati ieškojo finansinės paramos. Be to, ji apsiėmė atlikti kelionės vadovės funkcijas, kad krepšininkėms ir jų treneriui Feliksui Kriaučiūnui liktų rūpintis tik sporto reikalais. Mecenatei pavyko, nes sportininkės prisiminė, kad atvykus į Romą jų vienintelis rūpestis buvo pamatyti ir išbandyti areną, kurioje vyks čempionatas. Aikštė moterims krepšininkėms didelio įspūdžio nepaliko: „Pati aikštė – nepergeriausia. Didžiausias minusis, tai žvyrius. <…> Laike treniruotės tiek išsipurvinom ir apdulkėjom, kad atrodėm panašios ne į krepšininkes, bet į bulviakases, kurios visą dieną laukuose kasa bulves. Blogiausia, kad vietoj nėra net kur ir nusiprausti.“ Lietuvių treniruotės sutraukdavo nemažai kitų komandų dėmesio, o spaudos antraštės apibūdino „Lietuvaitės – mįslė“. Lietuvių rinktinė iki čempionato buvo sužaidusi vos kelias tarptautines varžybas, dėl to jų lygis priešininkėms buvo paslaptis.
Spalio 12 d. prasidėjusiame čempionate dalyvavo penkios rinktinės, iš kurių pergalė prognozuota Lenkijai arba Italijai. Tačiau visai netikėtai tarp jų įsiterpė ir Lietuva. Visos trys rinktinės laimėjo po trejas varžybas iš keturių ir surinko vienodą skaičių taškų, tačiau, suskaičiavus tarpusavio varžybų taškų skirtumą, prizininkės išsirikiavo taip: Italija, Lietuva, Lenkija. Krepšininkės iš Italijos parsivežė po sidabro medalį ir Romos gubernatoriaus įsteigtą dovaną – antikinės vilkės skulptūrą, kuri šiandien saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Ne tik sporto arenoje moterys įrodinėjo savo jėgą ir ryžtą, bet ir kultūros pasaulyje žengė drąsius žingsnius. Tarpukariu moterų kūrybiniai polinkiai stipriausiai reiškėsi muzikos ir scenos pasaulyje, tuo prisidėdami prie operos teatro kūrimo ir vystymosi. Atkūrus nepriklausomybę joms buvo sudarytos sąlygos studijuoti Vakarų Europoje, aplankyti garsiausius operos teatrus ir kelti kvalifikaciją gastrolių užsienyje metu, o įgytą patirtį perkelti į lietuvišką sceną. Daug muzikos pasaulio moterų prisidėjo ir prie liaudies dainų meno, nes laikyta, kad krašto kultūra remiasi žmogaus jausmais, kuriuos kilnina muzika ir tautiški skambesiai. Dėl to svarbiu įvykiu moterims ir lietuviškai dainai buvo 1933 m. įvykusi pirmoji moterų dainų šventė.
1933 m. birželio 4–5 d. Kaune įvykusiame Katalikių moterų kongrese buvo paminėtas Lietuvių katalikių moterų draugijos 25 metų jubiliejus ir lietuvių katalikių darbai Dievui ir Tėvynei. Šis renginys buvo pirmasis tokio masto renginys, kurį moterys organizavo būtent moterims. Spaudos duomenimis, į kongresą galėjo atvykti 10 tūkstančių moterų. Šventė prasidėjo dar kongreso išvakarėse Žemės ūkio rūmų paviljonuose atidaryta namų pramonės paroda, o finaliniu akordu tapo didžiausio jungtinio moterų choro pasirodymas.
Birželio 5 d. 16 val. Petro Vileišio aikštėje klausytojų laukė pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse moterų dainų šventė, spaudos duomenimis, suvienijusi 1500 chorisčių. Negalėjusiems dalyvauti šventėje koncertas buvo transliuojamas per radiją. Šventę organizavo ir jungtiniam chorui dirigavo ne tik gerai žinoma operos primadona, bet ir pirmoji moteris dirigentė – Adelė Galaunienė. Simboliškai šventės programa prasidėjo „Tėve mūsų“, o baigėsi „Tautiška giesme“. Be šių kūrinių, choras dar atliko Teodoro Brazio, Stasio Šimkaus, Juozo Tallat-Kelpšos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio harmonizuotus liaudies kūrinius. Dar prieš renginį komentuojant būsimą repertuarą spaudoje rašyta: „Nyksta šiandie liaudies dainos, tikros lietuviškos dainos, jų vieton skverbiasi į jaunimą svetimos. Moterų kongrese dainų šventė bus kartu ir grynos lietuviškos dainos šventė.“
Dainų šventės programa ir atlikimas sulaukė puikių atsiliepimų. Buvo akcentuota, jog, nepaisant to, kad kai kurios dainos reikalavo vyriškų balsų ir buvo sunkokos vien moterims išpildyti, tačiau choristėms ir dirigentei pavyko sėkmingai susidoroti ir žavingas atlikimas ne kartą iššaukė publikos ovacijas. Liaupsių pelnė ir dirigentė: „Dainų šventės pasisekimo nuopelnas daugiausia tenka p. Galaunienei, padėjusiai čion daug savo triūso, kuri, be to, savo sumaniu, stačiai elegantišku dirigavimu pagavo visų klausytojų širdis.“ Apie dirigentės sėkmę liudija ir tai, kad šventės pabaigoje ji ne tik apdovanota gėlėmis. Studentai, pagauti entuziazmo, A. Galaunienę iškėlė ant kėdės ir apnešė aplink estradą publikai šaukiant „valio“.
Kita meno sritis – dailė – taip pat liudijo apie moterų kūrybinių galių proveržį. Neeiliniu renginiu tapo Kaune 1937 m. spalio 10 d. atidaryta pirmoji Lietuvių moterų dailininkių paroda. Tiesa, menininkių kelias į šią parodą nebuvo rožėmis klotas. Moterys kūryboje buvo prasčiau matomos, ir vos viena kita moteris patekdavo į bendras su vyrais menininkų parodas. Neturėjo jos ir kūrybai tinkamų sąlygų, kurti galėjo tik laisvu nuo darbo ir namų ruošos laiku. Jos klausė: „Bet ar pažadėta moteriai kultūrinė ir socialinė lygybė? Juk tik tada moteris suspindės pilnu ir kūrybos spinduliu.“ Dėl to Katalikių organizacijų sąjungos Moterų talkos komitetas kartu su keletu dailininkių ėmėsi organizuoti išskirtinai moterų parodą.
Parodai pradėta ruoštis dar pavasarį. Buvo sudaryta kompetentinga komisija, kuri turėjo atrinkti eksponatus. Parodoje dalyvauti buvo kviečiamos dailininkės iš visos Lietuvos, tačiau organizatorės sulaukė kritikos, kad joms nepavyko susitarti su jau žinomomis menininkėmis, ir dėl to dalis jų nedalyvavo, o tos, kurios dalyvavo, – prastai reprezentuotos. Vis tik Kauno publikai savo meninius gebėjimus pristatė net 40 dailininkių, ir lankytojai galėjo apžiūrėti 296 įvairius dailės kūrinius.
Parodą per dvi savaites aplankė pusketvirto tūkstančio lankytojų, buvo surengtos 52 ekskursijos. Pasibaigus parodai, spaudoje pasirodė nemažas skaičius recenzijų ir vertinimų. Nors buvo sulaukta ir nemažai kritikos dėl eksponavimo ir pačių kūrinių kokybės ar meninės išraiškos, tačiau visuomenės susidomėjimas ir aptarimas spaudoje liudijo susidomėjimą moterų kuriamu menu. Griežtai apie parodą pasisakęs Vytautas Bičiūnas pirmosios moterų dailininkių parodos rezultatus reziumavo: „Nežiūrint visų čia nurodytų pirmosios Lietuvos moterų meno parodos trūkumų, džiugu konstatuoti, kad pačios moterys menininkės pagaliau ryžosi parodyti savo kūrybinius darbus mūsų visuomenei, kad jų vienų sudarytoji meno paroda teikė (nors ir ne visai tikslios) progos pažinti Lietuvos menininkių gabumus ir vertinti visą Lietuvos menininkių kolektyvą kaip tam tikrą kūrybinę jėgą.“ Parodos pasiekimus spaudoje aptarusi E. Norvilienė teigė, kad už viską geriausiai kalba lankytojų gausumas ir parduotų kūrinių skaičius.
Daugiau apie moterų pirmuosius ryškius proveržius, didžiuosius pasiekimus ir neabejingų tarpukario moterų veiklą galėsite sužinoti naujoje Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune lauko fotografijų parodoje „Neabejingos“. Parodą nuo gegužės 17 iki spalio 31 d. galėsite apžiūrėti nemokamai nuo 8 iki 21 valandos. Norintiems ne tik pamatyti, bet ir išgirsti įdomius pasakojimus iš moterų istorijos puslapių kviečiame užsisakyti ekskursiją su ekskursijų vadovu tel. +370 37 211778.
