Tyrinėjant Kauno miesto muziejaus fonduose esančius eksponatus, muziejininkams į rankas pateko senas žurnalas su žilaplaukės moters atvaizdu ant viršelio. Aristokratiška laikysena, spindinčios rudos akys, draugiška šypsena. Tai viena iš paskutinių dramos aktorės, poetės, režisierės, vertėjos Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės fotografijų. Minėdami jos gimtadienį, šią muziejaus trečiadienio rubriką skiriame JAI.
Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė. Žurnalas „Tarybinė moteris“. 1985 m. Nr. 12. Kauno miesto muziejaus fondai
„Aš svajojau būti chirurge, astronome, bet tiems mokslams reikėjo daug pinigų. O į stulbinantį teatro pasaulį, maniau, patenka Dievo palytėtieji“, – viename interviu teigė Elena.
Būdama dar visai jaunutė ji norėjo išbandyti daugybę dalykų. Su seserimi Eugenija (vėliau tapo balerina) šoko Petrovo baleto studijoje ir girdėdavo komplimentus: „Jūs vienintelė, galinti derinti klasiką su charakteriniu šokiu.“ J. Naujalio muzikos mokykloje mokėsi dainavimo, turėjo gerą balsą, net pats Kipras Petrauskas (vėliau tapęs jos vyru) ją gyrė: „Jūs, Žalinkevičaite, būsit Lietuvoj lakštingala!“
Tačiau Eleną labiau viliojo drama. Teatrui ji paskyrė visą savo gyvenimą. Sukūrė per 70 spalvingų vaidmenų, iš kurių svarbiausi: Onytė (A. Fromo-Gužučio Ponas ir mužikai 1922), Klodina (Molière’o Žoržas Dandenas, arba Sugėdintas vyras 1923), Abigailė (E. Scribe’o Stiklas vandens 1926), Konsuela (L. Andrejevo Tas, kuriam antausius skaldo), Vincukas (V. Krėvės Likimo keliais), Olivija (W. Shakespeare’o Dvyliktoji naktis 1933), Polina (A. Ostrovskio Pelninga vieta, abu 1938), Keraitiena (K. Binkio Atžalynas), Christina Padera (N. Virtos Pasmerktųjų sąmokslas 1949). Spauda rašė, jog tai „plataus diapozono, vulkaniško temperamento aktorė.“
Būtina paminėti ir Tulpę (G. Hauptmano Hanelė). Aktorė prisimena: „Turėjau vaidinti „panelę” Hauptmano, o Dauguvietis davė senutės ubagės rolę. Nusiminiau, prisipažinsiu, tris paras verkiau: nesuvaidinsiu ir baïgta, mane gali ir išmesti. Bet taip išsigandau, ir kai užtraukiau „kantičkas“ tokiu klaikiu balsu, publika prapliupo kvatoti ir ploti. Spaudoje buvo rašoma, jog šis vaidmuo – tai mažas perliukas.“
Pačiai Elenai labiausiai prie širdies buvo Eglė (V. Krėvės-Mickevičiaus Šarūnas), akloji Luiza (A. Denerio ir E. Kormono Dvi našlaiti), Marija Stiuart (F. Von Schillerio Marija Stiuart). „Žmonės raudojo, jie visada rauda, o aš verkiau tikrom ašarom, nes gaila buvo savęs. Gyvenau vaidmeniu. Jei stengdavaus tyčia įsijaust, neišeidavo, o kai savaime, be išorinių pastangų pavykdavo suartėti su heroje, pajusti ją artimą, kaip pati sau…“ – savo išgyvenimais dalijosi aktorė.
Luiza – A. Denerio ir E. Kormono „Dvi našlaiti“. Autorius nežinomas. 1925 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė reiškėsi ir literatūroje. Rašė eilėraščius, vertė dramų, operų, operečių libretus, parašė keletą pjesių. 1930 m. Alės Sidabraitės slapyvardžiu išleido eilėraščių rinkinį „Eskizai”. Vienas iš eilėraščių buvo skirtas jos vyrui, žymiam solistui K. Petrauskui.
K. P.
Tavęs ilgiuos –
Ir laukiu jau kadai!..
Ir nors juokiuos
Širdy vien liūdesio aidai…
Juokiuos linksmai
Nešioju kaukę –
Staiga, ūmai
Juokus nutraukiu
Lyg kad sapnuos baugiuos…
Tavęs tik vieno
Ištroškus laukiu,
Tavęs ilgiuos!..
„Kad autorė turi talento, abejoti netenka,– rašė Adomas Jakštas. – Turėdama simfoningą sielą, jaunoji autorė, galima sakyti, ne kuria, bet dainuoja. Dėliai to visi jos eilėraščiai tiesiog prašyte prašos – melodija apvelkami, muzikos palydimi.“ Valstybės teatro solistas Aleksas Kutkus itin gerai atsiliepė apie Alės Žalinkevičaitės-Petrauskienės verstus operų libretus. Savo knygoje „Dainininko dalia“ jis skundėsi, jog kai libretus pradėjo versti nauji vertėjai, „mano taisymo darbas, nors ir vienos mano rolės, padidėjo dešimteriopai“. Poetė į lietuvių kalbą išvertė apie 20 operų libretų, 8 operečių libretus, taip pat 12 dramų ir komedijų tekstų. Vertė iš prancūzų, italų, rusų kalbos. O kaip viską suspėdavo padaryti? Naktimis. Kartais miegodavo vos keturias valandas per parą, nes nepaprastai mylėjo teatrą ir literatūrą.
Alė Sidabraitė. Eskizai. Kaunas, 1930 m.
E. Žalinkevičaitės režisuoto spektaklio „Aliutės sapnas“ programa. 1936 m.
Režisūra – dar viena E. Žalinkevičaitės veiklos sritis. Tarpukario spaudoje ji buvo tituluota kaip pirmoji moteris režisierė Lietuvoje. Valstybės teatre režisavo keturis spektaklius: A. Jasiūno spektaklį „Smūtkelio šalis“, pasakas „Batuotas katinas“, „Raudonkepuraitė”, „Aliutės sapnas”.
1944–1948 m. buvo pasitraukusi į Vokietiją, Lietuvių dramos teatre Augsburge pastatė spektaklį „Melagėlis”, komediją „Žmogus, kurį užmušiau”, M. Anderseno pjesę „Žmonės kaip ir mes“. 1957 m. Lietuvos TSR valstybiniame akademiniame dramos teatre režisavo E. Permiako „Sidabranagėliai“.
„Metai, praleisti teatre, prilygsta šimtmečiams, fanatiškai jam atsidavus tartum raji ugnis supleškino daugybę mano kitų galimybių, troškimų, žmogiško artumo, gyvenimo valandų. Bet ar aš nebuvau laiminga?“
Elena ir Kipras susituokė 1928 m. birželio 21 dieną, drauge išgyveno keturiasdešimt metų ir užaugino tris vaikus – Leoną, Guodą ir Aušrą. Būdami garbingo amžiaus, su meile ir šiluma į savo šeimą priėmė berniuką Marių ir jį įsisūnijo. Vokiečių okupacijos metais išgelbėjo ir augino žydaitę Danutę Pomerancaitę. Tai tik dalelė pasakojimo apie šią nepaprastą moterį ir jos gyvenimo istoriją. Daugiau apie šią šeimą galite sužinoti apsilankę Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose, K. Petrausko g. 31.
Petrauskų šeima. Iš kairės: Aušra Petrauskaitė, Kipras Petrauskas, Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, Danutė Pomerancaitė. Autorius nežinomas. 1948 m. Kauno miesto muziejaus fondai
