Maironio lietuvių literatūros muziejuje lankytojų laukia Česlovui Milošui skirta tarptautinė modernaus meno paroda „Ulro žemės teritorijos“, atkeliavusi į Lietuvą iš Vroclavo. Daugiau apie parodos kontekstą rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Maironio lietuvių muziejaus ekskursijų vadovas Tadas Jakubauskas.
Lietuvoje užaugęs lenkų rašytojas, 1980-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas savo kūrybinį kelią pradėjo nuo poezijos ir prozos, tačiau jo bibliografijoje netrūksta ir filosofinio pobūdžio darbų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1977 m. išleista esė pavadinimu „Ulro žemė“, kurią autorius yra pavadinęs savo „dvasine biografija“.
Kūrinyje Č. Milošas apžvelgia savo jaunystėje prasidėjusią intelektualinę kelionę, skirtingus autorius formavusius jo pasaulėžiūrą bei mokslo ir religijos prieštaravimus, kurie buvo pagrindinė šių vidinių tiesos paieškų motyvacija. Knygoje rašytojas nuosekliai pasakoja apie minėtąją kelionę ir pasidalija atradimais, padėjusiais spręsti mokslinės ir religinės pasaulėžiūrų konfliktą, kuris gyvas ir šiandienos viešajame diskurse.
Kas yra „Ulro žemė“? Dažnai tai pirmasis klausimas kylantis susidomėjusiems Č. Milošo knyga. Sąvoką „Ulro žemė“ rašytojas perėmė iš vieno jį įkvėpusių menininkų – anglų poeto, tapytojo, mistiko Williamo Blake’o (1757–1827). Ulro žemė – tai įvaizdis, nurodantis į modernaus žmogaus dvasinę situaciją po XVIII a., kuris dar vadinamas Apšvietos epocha.
Europoje XVIII a. pasižymėjo racionalaus proto ir objektyvios tiesos išaukštinimu. Tuomet išrastas garo variklis, nuo kurio praktinio pritaikymo prasidėjo pramonės perversmas ir iki šių dienų besitęsiantis technologinis progresas. Viso to netikėta pasekmė buvo tai, ką galima įvardinti kaip „faustiškąją tragediją“: empirinio mokslo atradimai, pažangios technologijos padėjo žmogui laimėti materialųjį pasaulį, pajungti jį savo subordinacijai, tačiau žmogaus sielos kaina.
Mokslui žengiant į priekį sudrebėjo iki tol vyravusios antropocentrinės pasaulėžiūros pagrindai, žmogus suabejojo religijos žadėtomis metafizinėmis garantijomis. Europos inteligentai pradėjo abejoti Dievo egzistavimu, antgamtiniais reiškiniais, gyvenimo po mirties galimybe, laisva valia. Viena vertus tai išlaisvino žmogų nuo raganų medžioklėms būdingo tamsuoliško prietaringumo, kita vertus, žmogus atsidūrė pasaulyje be prasmės. Žmogus nustojo save matyti kaip pagal Dievo paveikslą sutvertą kūrinijos viršūnę, turinčią nemirtingą sielą. Jis buvo redukuotas į jam abejingoje visatoje atsitiktinai atsiradusį, trapų bei laikiną žinduolį, statistinį vidurkį, išorinių aplinkybių sąlygotą biologinę mašiną, evoliucionavusią perduoti savo DNR ateities kartoms. Žmogaus gyvenimas šiuo požiūriu tėra trumpa, skausminga, dažnai neteisinga ir beprasmė kelionė iš niekur į nieką, „iš gimdyklos į krematoriumą“, kaip yra teigęs britų filosofas Alanas Wattsas.
Ši niūri nihilistinė pasaulėžiūra, sudaranti objektyvios tiesos įspūdį, ir yra Č. Milošo aptariama „Ulro žemėje“, iš kurios autorius nuo pat jaunystės bandė rasti kelią.
Ulras – tai Urizeno valdos ir nuoroda į W. Blake’o darbus. Pastarasis anglų poetas, mistikas bei dailininkas yra žinomas kaip savo turtingos asmeninės mitologijos kūrėjas. Blake’as savo kūriniuose mėgo metaforiškai vaizduoti universalius žmogiškos prigimties bruožus (pvz.: protą, emocijas, vaizduotę ir kūną) kaip atskiras antropomorfiškas dievybes. Viena iš šių dievybių yra Urizenas, simbolizuojantis racionalų protą, dominuojantį moderniame pasaulyje – Ulro žemėje. Urizeno garbintojais Č. Milošas vadina apskaičiuojamos, deterministinės pasaulėžiūros formuotojus – filosofus bei mokslininkus, tokius kaip Francis Baconas, Johnas Locke‘as ir Isaacas Newtonas.
Moderniems laikams būdingą mokslo ir religijos konfliktą Č. Milošas sprendžia ne bandydamas įrodyti religinių postulatų objektyvią tikrovę, o gilindamasis į XIX a. romantizmo šlovintą ir gausiai nagrinėtą subjektyvumą. Įkvėptas švedų mokslininko, išradėjo ir mistiko Emanuelio Swedenborgo (1688–1772), Č. Milošas argumentuoja, kad transcendencija, apie kurią kalba religiniai naratyvai ir mitopoetinė vaizduotė, yra ne išoriškai egzistuojanti realybė, o žmogaus dvasiai prieinama vidinė būsena, kuri gali būti išgyventa ir kaip erdvė. Remdamasis E. Swedenborgu, Č. Milošas primena, kad tą patį empirinį pasaulį du žmonės gali išgyventi visiškai skirtingai. „Ulro žemėje“ vis sugrįžtama prie E. Swedenborgo principo: „koks esi, taip ir matai“. Dangus ar pragaras yra ne pozicija erdvėlaikio koordinačių sistemoje, tačiau žmogaus vidinė būsena, lemiama jo dvasinės brandos ir moralinės laikysenos.
Ypač svarbi Č. Milošo siūlomoje pasaulėžiūroje yra kūrybinė vaizduotė, kurią E. Swedenborgo pasekėjas W. Blake’as lygina su pačia Šventąją dvasia. „Ulro žemėje“ meninė kūryba ir jos kontempliacija tampa kone išganymo sąlyga. Meninė pasaulio ir gyvenimo interpretacija, estetinės patirtys atskleidžia plotmes už vadinamosios Ulro žemės valdų ir pakelia žmogų virš nuopolio katastrofos.
Šią E. Swedenborgo mintį Č. Milošas susieja su lenkų ir lietuvių romantizmo klasiko Adomo Mickevičiaus kūryba, teigdamas, kad idealizuotas Lietuvos vaizdinys, konstruojamas poemoje „Ponas Tadas“, daugiau perteikia ne istorinę ar faktinę, bet per simbolius besireiškiančią transcendentinę tiesą. „Ponas Tadas“, kaip teigia Milošas, yra „metafizinė poema“. Tokie vaizduotės sukurti poetiniai įvaizdžiai traktuojami ne kaip pasakiškos iliuzijos, bet kaip tikrovė, kuri pasireikšdama per meną turi nepaneigiamą poveikį žmogaus sielai bei tinkamai atliepia jo tikruosius dvasinius poreikius.
Panašiai apie mitologinius įvaizdžius, senovės dievybes mąstė Č. Milošo cituojamas šveicarų psichologas Carlas Gustavas Jungas (1875–1961). Jis atkreipė dėmesį, kad Apšvietos laikotarpiu modernus žmogus „sunaikino dievus“ – pasąmonės jėgų simbolius. Tačiau net ir atmetus simbolinę pasaulėžiūrą, ja išreikšta psichologinė funkcija neišnyko. Ji tiesiog buvo atiduota pasąmonei, o sąmoningame gyvenime pradėjo reikštis tik kaip vienpusišką, racionalią nuostatą kompensuojantis neurotinis simptomas. Užgniaužta iracionali žmogaus prigimties pusė kolektyviniu lygmeniu manifestavosi kariniais konfliktais ir ideologiniu fanatizmu. Racionalumą aukštinanti Apšvietos epocha pati galiausiai baigėsi jos vertybes kompensuojančiais žvėriškais Prancūzijos revoliucijos žiaurumais. Per ateinančius amžius šis racionalumu ginkluotas žvėriškumas virto Dostojevskio ir Nietzschės išpranašautais XX a. „-izmais“, kurie naiviems inteligentams ir sekuliarioms visuomenėms atstojo senovės dievus. Racionalus, abstraktus mąstymas greta visos jo suteiktos naudos taip pat realizavo ir dujų kameras, branduolinius ginklus, socialinių tinklų laikams būdingą atskirtį, iš jos kylančią depresijos pandemiją, dėmesio deficitą, tingaus piktnaudžiavimo dirbtiniu intelektu sąlygotą smegenų atrofiją.
Č. Milošas savo dvasinėje biografijoje paliečia eschatologinių pranašysčių temas, kurios, jo paties teigimu, nėra svetimos mokslinei fantastikai. Mąstydamas apie ateitį, jis neskatina atsisakyti mokslo laimėjimų ar racionalaus mąstymo, bet kviečia ugdyti subalansuotą požiūrį: gyventi pasaulyje, kuriame nors ir naudojamės mašinomis, patys netampame joms lygūs, negyvename kaip technologijos vergai, bet išlaikome sveiką ryšį su mitopoetine vaizduote ir joje perteikta žmogiškąja prigimtimi. Lengviausias iš būdų priartėti prie to – menas, o tiksliau – apsilankymas teksto įžangoje minėtoje parodoje Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
„Ulro žemės teritorijos“ suteikia galimybę susipažinti su Č. Milošo nagrinėjamomis temomis per paveikslų, fotografijų, keramikos ir instaliacijų įvairovę bei pasidalinti savo požiūriu į „Ulro žemėje“ narpliojamą problematiką po ekskursijos vykstančiose diskusijose.
