Muziejaus trečiadienis. Metas M. K. Čiurlionio pasakoms

Balandžio 10 d. prieš 111 metų Lietuva neteko vieno talentingiausių menininkų M. K. Čiurlionio, tačiau jis paliko mums savo kūrinius, kuriais žavisi ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio žmonės. Šį kartą kviečiame pakeliauti po Čiurlionio pasakų pasaulį.

M. K. Čiurlionis buvo archajinio, civilizacijos beveik nepaliesto kaimo vaikas. Liaudies kūryba – pasakos, sakmės, dainos, padavimai ir gamtos reiškinių sužadinti pojūčiai jam buvo tarsi dvasinės pilnatvės kompleksas. Jis troško savo kūryba įsiveržti į kosmoso begalybę, kitas erdves ir pasiekti pasakišką vaiko sielos pasaulį. Tai prasiverždavo lyg netyčia pasakytose jo frazėse: „Nuskrisiu į labai tolimas šalis, į amžino grožio, saulės, pasakos, fantazijos kraštą, į užburtą kraštą, į gražiausią žemėje kraštą ir ilgai žiūrėsiu, kad vėliau Tu galėtum tai išskaityti iš mano akių“… (M. K. Čiurlionis. Žodžio kūryba. Vilnius, 1997). 

Folkloriniai, mitiniai motyvai žymi visą M. K. Čiurlionio kaip dailininko kūrybos kelią, dažniausiai kaip pasakų miestai, pilys, rūmai, šventyklos kalnų viršūnėse. Karaliai ir karalaitės, žalčiai, angelai, paukščiai apsigyvena paveiksluose – pasakose. Žinoma, neapseinama ir be kelionės temos. Romantikams ir simbolistams (kurių estetikos paveldėtojas ir yra M. K. Čiurlionis) tai buvo egzotinė kelionė į senovę ar į svetimą nepažįstamą kraštą. O M. K. Čiurlionio kelionė – mitologinė. 

Kelionė per astralinį pasaulį vaizduojama paveiksle „Pasaka“ (1907). Šio trijų paveikslų ciklo pirmajame lape pro balzganas miglas ryškėja prieš rytų saulę iškilęs aukštas fantastiškos formos kalnas, į kurį labai sunku įkopti ir ant kurio stovi užburta pilis. Link kalno juda 3 dvasinės figūros, tikriausiai sielos, užsimojusios šviesiais (mėnulių?) pjautuvais, tarsi pasiruošusios pjūčiai subrendusių pienių. Tai asocijuojasi su pasakojimu, kad žmogui gimus trys Laimos (trys dvasinės figūros) išpranašauja jo likimą, arba plačiai paplitusį posakį „ką pasėsi, tą ir pjausi“. 

Antrojoje ciklo dalyje išdidintas fragmentas – margaspalvėmis žolelėmis apaugusio kalno viršūnėje sėdi ramus kūdikis ir žaidžia su išdidintu pienės pūku, o virš kūdikio, ilgu nulinkusiu sparnu kirsdamas horizonto liniją, skrieja didžiulis tamsus paukštis. Šiam paukščiui yra tekę begalybė prasmių. Tai ir „neganda juoda“, pasak S. Nėries. Ir užburtas valdovas, ir globėjas, ir lemtis. Anot žymios menotyrininkės Nijolės Tumėnienės, „dar senovės Egipte buvo tikima, kad sakalas, skriejantis pasaulio erdvėse, yra šventas paukštis, reiškiantis sielą: jo kairė akis simbolizuoja Mėnulį, o dešinė – Saulę. Jis pasižymi nepaprasta gyvenimiška jėga ir yra faraonų gynėjas“ (Nijolė Tumėnienė. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vaizdų simbolika. Menotyra. 1998. Nr. 2). 

Trečioje dalyje stovi ilgarūbė karūnuota moteriška figūra (karalaitė), pasirėmusi lazda, o tas pats paukštis visu pajėgumu išskleidęs savo sparnus saugo ją. Vadinasi, paukštis gali būti sielos saugotojas. 

Trijuose ciklo paveiksluose pasikartojantys motyvai – paukštis, pilis, kūdikis, saulė, pienė, karalaitė – sieja ciklą, bet ne taip glaudžiai, kad turėtumėme ištisinį nuoseklų siužetinį pasakojimą. Atvirkščiai, siužeto požiūriu M. K. Čiurlionis fiksuoja vien tam tikrus taškus, lyg specialiai skatindamas kūrybinę žiūrovo iniciatyvą, palikdamas jam didelę erdvę apmąstymams.

1907 m. M. K. Čiurlionis nutapė dar vieną trijų paveikslų pasaką pavadinimu „Karalaičio kelionė“. Kodėl pagrindinis personažas buvo pavadintas karalaičiu – nežinia. Nepailstantis M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas profesorius Vytautas Landsbergis pažymi: „Liaudies pasakose dažniau sutinkamas koks bernelis bastūnas, o Čiurlionio triptike jį žymi valtimi išplauksiančio piligrimo, kovotojo, atradėjo vaizdas, bet be karališkos atributikos“ (Vytautas Landsbergis. Visas Čiurlionis. Vilnius, 2008). 

Visas triptikas yra vasaros dangaus pasaka – tikroviško Lietuvos gamtos kolorito, pasekta fantastinių kamuolinių debesų formomis. Iš pradžių didinga stati figūra, ištiesusi ranką, laimina mažesnę priklaupusią, o greta ryškėja laivelio siluetas; toliau antai mažytis debesies luotelis dangaus begalybėje ir jo keleivis, užsimojęs kalaviju prieš milžinišką debesį – slibiną; o paskutiniame paveiksle herojus jau atplaukia į pažadėtąją užburtą debesų pilį… Turime čia ir pagrindinius, tipiškus liaudies pasakų elementus – kelionę su kliūtimis ir pavojais, tikslą ir atlyginimą narsiam nugalėtojui, ir nuoseklų siužetinį pasakojimą trim svarbiausiais etapais: kelionės pradžia ir pabaiga kraštiniuose paveiksluose, visų galimų kliūčių koncentracija dramatiškame centriniame paveiksle. Jame ir didžiausia slibino figūra, ir didžiausia erdvė, ir subtiliausios detalės: akvareliška debesų oazė su trapiais medeliais, ne tiek nutapyta, kiek stebėtinai meistriškai palikta tarp švelnių melsvų nutekėjimų. 

Sumanymo gilumu ir turinio prasmių skirtingumu pasižymi 1909 m. nutapytas M. K. Čiurlionio kūrinys „Karalių pasaka“. Paveiksle išreikšta daug gana skirtingo turinio dalykų – nacionalinio išsivadavimo idėjų nuspalvintas tautos kultūros, kalbos aukštinimas, slėpiningas nakties gamtos vitališkumas, kosminė žmonių gyvenimo begalybė, dabarties ir praeities sambūvis, tautosakinė epinė karalių bei pilių reikšmė. 

„Karalių pasaka“ – paveikslas, vaizduojantis du karalius milžinus, laikančius rankose spindinčią kaimo sodybą naktį. Tai ne paprastas kaimas: dailininkas pavaizdavo lietuvišką sodžių mėnesienoje, gelsvo dangaus fone: trobas šiaudiniais stogais ir raudonomis kaminų dėmėmis, tuopas, gyvatvorę… Jis spinduliuoja.. Ranka, laikanti delne saulėtą, spindintį sodžių, yra istorinio Lietuvos likimo simbolis. Kompozicijoje, itin savotiškai transformavusioje „Šventosios šeimos“ schemą, ryškus pasakos elementas; jį lemia ne tiek personažai, kiek fantastinio miško aplinka, vyksmo fonas. 

Virš karalių galvų didžiuliai medžiai truputį nejaukūs, lyg kokie slibinai – žvynuoti, susipynusiomis besirangančiomis šakomis. Šakose pavaizduotas stebuklingas pasaulis: pilys, vartai, miestai, šviečiantys namų langai. Properšose tarp medžių, ant šakų – visiškai mažyčiai, vos įžiūrimi miestai ir tvirtovės, kolonos ir minaretai – tartum pasaulio istorijos genealoginis medis.

Trijų planų kompozicijoje atsiranda linijų ir tonų kontrastas, plastiškai išreikštas simbolinis dramatizmas. M. K. Čiurlionis vedžioja sudominto žiūrovo žvilgsnį nuo ryškiausių dalykų į vis mažėjančius ir paslaptingus, hipnotizuoja miško linijų ritmų bangavimu ir vėl sugrąžina, siūlydamas pažvelgti nauju erdviniu ir prasminiu rakursu į centrinį išeities tašką – tai yra į karalius ir sodžių. Žiūrovui čia siūloma įsijausti, tarsi pačiam įeiti į paveikslo pasaulį ir iš ten pažvelgti į pagrindinius simbolinius objektus. 

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio rinkinių skyriaus muziejininkė Gabrielė Mačienė

Straipsnyje panaudoti literatūros šaltiniai:

M. K. Čiurlionis. Žodžio kūryba. Vilnius, 1997.
Vytautas Landsbergis. Čiurlionio dailė. Vilnius, 1976.
Vytautas Landsbergis. Visas Čiurlionis. Vilnius, 2008.
Markas Etkindas. Pasaulis kaip didelė simfonija. Vilnius, 1976.
Nijolė Tumėnienė. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vaizdų simbolika. Menotyra. 1998. Nr. 2