Seimui paskelbus 2024-uosius diplomatų Lozoraičių metais, iškilo poreikis naujai pažvelgti į šią šeimą ir jos indėlį į Lietuvos išlaisvinimo bylą. Tema aprėpia tris Lozoraičių ir Matulaičių giminių kartas, kurios dirbo Lietuvos nepriklausomybės labui. Šeimos veiklų spektras labai platus, apima istorijos, politikos, diplomatijos, išeivijos, kultūros studijas.
Visos temos – svarbios, tačiau parodoje „Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“, susidedančioje iš trijų atskirų ir kartu susijusių dalių, pristatoma šeimos istorija, tiek Lozoraičių, tiek Matulaičių šeimų asmenybės, jų darbai tarpukario laikotarpiu, išryškinamas Stasio Lozoraičio vyresniojo ir jo žmonos Vincentos indėlis, skiriamas dėmesys vaikams – Stasiui ir Kaziui bei jų vaikystei. Parodoje pristatoma šeima kaip stiprus vienetas, kuris veikia kartu su Lietuvos diplomatijos šefu, o vėliau perima jo atsakomybes ir prisideda prie Lietuvos laisvės bylos, o galiausiai pasibaigia 1993 m. Lietuvos prezidento rinkimais ir charizmatiška asmenybe – Vilties prezidentu Stasiu Lozoraičiu jaunesniuoju.
Svarbiu akcentu parodoje tapo šeimos kultūrinės aplinkos ir meno kolekcijos, dovanotos Kazio Lozoraičio žmonos Giovannos ir dukros Dainos Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui ir Lietuvos nacionaliniam muziejui, įliejimas. Reikia pabrėžti, kad Lozoraičiai buvo ne meno kolekcininkai, o bibliofilai. Gausi jų knygų kolekcija saugoma Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Šeimos meno kolekcija į Lietuvą atkeliavo iš dviejų šeimai svarbių polių – Romos ir Vašingtono. Kolekcija nėra tipiška, ji nebuvo kolekcionuojama sistemingai. Tai šeimos darbo Lietuvai atspindys, atkeliavęs iš asmeninių ryšių su meno ir kultūros atstovais, suprantant kultūros švelniąją galią Lietuvos laisvinimo byloje. Meno vertybės plačiau atskleidžia Lozoraičių veiklą egzilyje, išryškėja šeimos narių indėlis ir nenuilstamas darbas Lietuvos labui.
Parodoje atsiskleidžia kolekcijos eksponatų kelias pas Lozoraičius, labai svarbiu momentu tapo skirtingus laikotarpius, miestus ir veiklas siejančios gijos. Tyrinėjant šeimos meno kolekcijos artefaktus, suformuojama vaizdinė laiko juosta, apimanti skirtingus laikotarpius, atspindėjusius Lietuvos padėtį, ir miestus, žyminčius Lozoraičių gyvenamąją vietą ir veiklos aspektus.
Eksponatų laiko ir vietos juostos atskaitos tašku derėtų laikyti tarpukario laikotarpį, 1923 m., kada Stasys Lozoraitis (1898–1983) pradėjo dirbti Lietuvos Respublikos (LR) užsienio reikalų ministerijoje ir vedė Vincentą Matulaitytę (1896–1987). 1923–1929 m. darbą Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, keliones į Ženevą atspindi XIX a. II pusės austrų tapytojo Gustavo Barbarinio (1840–1909) kūrinys „Šveicarijos Alpių peizažas“. Eksponatą į muziejų 1941 m. birželio 18 d. perdavė Kultūros paminklų apsaugos įstaiga, prieš tai jis buvo saugomas Lietuvos pasiuntinybėje Vokietijoje. Priklausomybę šeimai patvirtina nugarinėje dalyje priklijuotas lapelis su Lozoraičio pavarde.
Tolesnį jaunojo diplomato darbą iliustruoja Lietuvos reklamai (propagandai) užsienyje skirti V. K. Jonyno, A. Galdiko ir M. Dobužinskio plakatai, dovanos iš Latvijos: Romano Sutos (1896–1944) dekoruota lėkštė „Šv. Jurgis“ (1936), Kuznecovų porceliano ir fajanso fabriko Rygoje vaza (1934–1940) ir Vytis (1937) bei latvių karikatūristo E. Keišso šaržas, vaizduojantis S. Lozoraitį vyresnįjį, jojantį arkliu ant Žemės banko rūmų pastato. Stasio Lozoraičio vyresniojo šaržų kolekcijoje ryškiausi dviejų vengrų kilmės karikatūristų – Emery‘o Keleno (1896–1964) ir Oscaro Lázáro (1880–1944) – darbai. Šios dovanos primena S. Lozoraičio vyresniojo užsienio reikalų ministro pareigas ir valstybės atstovavimą tarptautiniu lygmeniu, ypač pastangas gerinti santykius su Europos valstybėmis, rūpinimąsi Baltijos Antantės sąjungos tęstinumu.
Ne visi eksponatai liudija S. Lozoraičio vyresniojo darbus, dalis jų susiję su žmonos Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės (1894–1987) visuomenine veikla. Ji buvo dailininkų klubo „Vilkolakis“ tarybos narė, Kareivių Prietelių draugijos valdybos narė, organizavo kultūrinius renginius, su seserimi Gražina rengė koncertus. Taip pat dirbo Moterų globos komitete, ypač aktyviai – vaikų prieglaudoje. Ryškiausiai Vincentos veiklą galima vertinti Lietuvos moterų taryboje.
1924 m. susilaukusi sūnaus, Vincenta aktyviai reiškėsi vaikų auklėjimo reikaluose, įsteigė žurnalą „Motina ir vaikas“. Pirmojo žurnalo numerio viršelį papuošė jos pirmagimio sūnaus Stasio nuotrauka. Šį laikotarpį menantys artefaktai – du žurnalo „Motina ir vaikas“ viršeliai. Vieno viršelio antroje pusėje – autorės Lauros Karužaitės-Šlapelienės (1896–1983) laiškas Vincentai Lozoraitienei. Laiško turinys atskleidžia artimą moterų ryšį, tačiau tenka apgailestauti, kad apie L. Karužaitę-Šlapelienę informacijos yra išlikę nedaug. Žinoma, kad Laura kartu su Vincenta Lozoraitiene ir Magdalena Avietėnaite dirbo ELTA, ji mokėsi Kauno meno mokykloje, priklausė 1938 m. įsteigtai Lietuvos moterų dailininkių draugijai, buvo išrinkta į valdybą.
1929 m. pabaigoje Lozoraičių šeimai išvykus į Romą, Marijos Varnienės (1886–1982) paskatinta, Vincenta išklausė Marijos Montessori pedagoginius kursus ir sūnelį Stasį leido į Romoje veikusį Montessori darželį. M. Varnienę ir V. Lozoraitienę siejo Marijos Montessori pedagoginė praktika bei šeimų draugystė, kurią atspindi Adomo Varno tapybos darbas „Trobelė žiemą“ (1910–1912). Jo reverse matyti įrašai „iš Varnienės 1919“, o virš jo – „Lozoraitis“.
Didžiausia ir aktualiausia Lozoraičių meno kolekcijos dalis atkeliavo iš DP (angl. displaced persons) stovyklų, kur glaudėsi daugelis karo ir okupacijų siaubo nublokštų tautiečių. Čia dominuoja pokario laikotarpio Vytauto Kazimiero Jonyno piešiniai ir raižiniai, Freiburgo dailės ir amatų mokyklos mokinių eskizai, Viktoro Petravičiaus raižiniai bei Vokietijos prancūzų zonos DP stovyklose organizuotų parodų plakatai. Šie jau muziejaus rinkiniuose saugomi eksponatai sukurti – 1946–1949 m., kada veikė Freiburgo dailės ir amatų mokykla, kurią suorganizavo V. K. Jonynas.
Lozoraičių šeima lankė DP stovyklose gyvenusius lietuvius ir domėjosi jų padėtimi. Šias išvykas derino su viešnagėmis pas Vincentos seserį Gražiną Matulaitytę-Rannit. Sesuo su vyru estų poetu Aleksiu Rannitu (1914–1985) gyveno Prancūzų valdomoje zonoje Vokietijoje. A. Rannito dėka kolekcijoje atsirado ir estų grafiko Eduardo Wiiralto (1898–1954) raižiniai.
Gausiausia Lozoraičių meno kolekcijos dalis – V. K. Jonyno grafikos darbai, patekę per asmeninius ryšius. Menininko draugystė su Lozoraičiais ir jų giminaičiais užtikrino, kad istoriškai svarbūs darbai bus išsaugoti kaip liudijimas apie išeivijos gyvenimą. Ją sudaro knyginės grafikos estampai – iliustracijos K. Donelaičio poemai „Metai“ (1938–1939), iliustracijos J. W. Goethe‘ės romanui „Jaunojo Verterio kančios“ (1943–1948), Freiburge sukurtos medžio raižinių iliustracijos P. Mérimée apysakai „Lokys“ (1948).
S. Lozoraičio vyresniojo kelionės į Vokietiją buvo nedažnos, bet pirmoji įvyko 1946 m., kada diplomatijos šefas vyko susitikti su VLIK‘o žmonėmis. Šeima nusprendė vykti kartu automobiliu ir aplankyti giminaičius. „Vėliau dar kelis kartus važiavome į pabėgėlių stovyklas prancūzų zonoje. Išvykos būdavo su nuotykiais, nes po karo padangos buvo didžiausias deficitas. Suplyšus padangai, Stasiui tekdavo gerokai pavargti, kol rasdavo taisyklą ir meistrą, kuris sulopytų skylėtas padangas.“
Be V. K. Jonyno darbų, gausu ir Viktoro Petravičiaus lakštų. Jis nedalyvavo Freiburgo dailės ir amatų mokyklos veikloje, mat buvo įsikūręs Miunchene, tačiau santykius su kolegomis palaikė. Kolekcijoje saugomas 1949 m. Miunchene architekto J. T. Vizgirdos išleistas aplankas „Linoraižiniai Viktoro A. Petravičiaus“ (tiražas 300 vnt.), Nacionaliniame Lietuvos muziejuje saugomi 8 nedidelio formato spalvoti linoraižinių lakštai, kurti 1947 m., su dedikacijomis „p. A. Rannit“.
Tarptautinėje arenoje Romoje V. K. Jonynas, V. Petravičius ir E. Wiiraltas surengė viena įdomesnių pokario laikotarpio išeivių parodų, kuri buvo „suorganizuota meno kritiko A. Rannito, Pasiuntinybei prie Šv. Sosto globojant ir prof. C. Petrucci, Calcografia Nazionale direktoriui veikliai padedant“. Šią ir kitas svarbias pokario lietuvių menininkų parodas pristato laikotarpio kultūros įvykių liudininkai – plakatai. Kultūrinis gyvenimas prancūzų valdomoje Vokietijos zonoje buvo aktyvus: vykdavo ne tik užsienio menininkų parodos, parodas rengė ir patys V. K. Jonyno kuruojamos Freiburgo dailės ir amatų mokyklos mokiniai.
Pokario laikotarpiu Lozoraičių kelionės krypdavo ne tik į Vokietijos teritorijoje buvusias DP stovyklas. Kazys Lozoraitis prisimena: „Pakeliui aplankėme pabėgėlių stovyklą prie Bolonijos, kur susitikome su lietuviais.“ V. Lozoraitienė lankėsi Italijos Emilijos regiono (Reggio Emilijo) DP stovykloje, kurioje prieglobstį buvo radę per 200 lietuvių. 1946 m. ji dalyvavo stovyklos lietuvių organizuotoje šventėje, pamatė tautodailės parodą bei ekspoziciją su Sofijos Pacevičienės ir jos dukters Irenos tapybos darbais. Menininkės S. Pacevičienė su dukterimi Irena pasiliko gyventi Romoje ir palaikė draugiškus santykius su diplomatų šeima.
Pateikti pavyzdžiai formuoja kultūrinės diplomatijos liudijimus, kuriuos lėmė Vincento Lozoraitienės veiklumas, atkaklumas, žurnalistės pašaukimas. Skvarbiu žvilgsniu ji sekė kultūros ir meno srityje besidarbuojančius tautiečius, o savo straipsniais bandė „surinkti“ išsibarsčiusią Lietuvą ir priminti apie ją spaudoje. Tais sunkiais pokario laikais tai buvo bene vienintelis būdas išsaugoti lietuvių kolektyvinę atmintį.
Apie sudėtingus laikus ir gyvenimą egzilyje mena Kazimiero Žoromskio (1913–2004) 1946 m. nutapytas reprezentacinis Vincentos Lozoraitienės portretas. Apie draugystę su egzilyje gyvenančiais intelektualais pasakoja Marijos ir Stasio Žymantų sveikinimo atvirukai, kurių gausa patvirtina, kad Žymantai buvo artimi Lozoraičiams. Šiuos atvirukus ir dar kelis kolekcijoje esančius raižinius sukūrė grafikė Marija Žymantienė.
Dar vienas Lozoraičių aplinkos menininkas – Prancūzijoje apsigyvenęs Žibuntas Mikšys (1923–2013), vienas ryškiausių kultūros atstovų ir Stasio Lozoraičio jaunesniojo bičiulis. Šio menininko kūryba ir gyvenimas verti monografijos, tačiau su Lozoraičių šeima jį sieja draugystė, dalijimasis mintimis, įžvalgomis. Bičiulystė atsispindi Žibunto Mikšio atvirlaiškiuose ir grafikos darbuose.
Keli plakatai atkeliavo iš pasiuntinybės prie Šventojo Sosto, kuri visus 50 metų buvo ramstis Lietuvos diplomatams. Lozoraičių kolekcijos kontekste šie artefaktai pasakoja vienos šeimos istoriją ir jos pastangas egzilyje palaikyti Lietuvos valstybingumo pulsą. Tarptautinės šventės ir minėjimai tapdavo svarbiais akcentais aktualizuojant Lietuvos laisvės klausimą. Vienas tokių buvo Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių minėjimas Vatikane (1987). Šiai progai paminėti plakatą sukūrė lenkų grafikė Maria Palasinska. Beje, ji sukūrė ir daugiau plakatų katalikiškiems renginiams – Tarptautiniam jaunimo suvažiavimui (1984) bei „Katalikiška Lietuva kovoja už laisvę“ (1984).
Diplomatijos šefo tarnyba su pasiuntinybėmis Vašingtone, Romoje, Paryžiuje, Londone buvo atramos punktai išeivijos lietuviams. Stasiui Lozoraičiui jaunesniajam 1987 m. perėmus darbus Vašingtone, jo gyvenimas suskilo į dvi kryptis – Vašingtoną ir Romą. Nuolatinės kelionės asmeninėmis lėšomis, neskaičiuojamos darbo valandų, brolio Kazio pagalba Romoje… Lozoraičiai visada buvo Lietuvos laisvės bylos skatintojai. Jų požiūrį į tėvynę, dvasia, kuria gyveno, atsiskleidžia Vašingtono pasiuntinybės dekore – Petro Kalpoko drobėje „Vasario 16-sios akto signatarai“ ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų portretų gausoje. Tai aiškiai išsakyta pozicija – Lozoraičiai visada už Lietuvą ir dėl Lietuvos.
