„Aš visas iš žemės šios…“ – rašė Balys Sruoga. Ši žemė – rašytojo tėviškė Aukštaitijoje, pačioje Lietuvos šiaurėje, netoli Vabalninko. Jei važiuosite iš šio miestelio Biržų kryptimi, septintajame kilometre stabtelkite ir užsukite į didelę kelių šimtmečių senumo sodybą. Tai Baibokų kaimas. Jame gimė lietuvių literatūros klasikas.
Baibokai nėra Sruogų tėvonija. Sodyba nuo seno priklausė Šalčiams, kurie buvo bevaikiai. Jiems mirus, Pranciškus Sruoga paveldėjo Šalčių ūkį, vėliau vedė gerokai jaunesnę Agotą Lomanaitę. Šeimoje užaugo penki sūnūs – Juozapas, Adolfas, Aniolas, Boleslovas (Balys) ir Kazimieras.
Ūkį paveldėjęs Aniolas Sruoga su antrąja žmona Salomėja (pirmoji mirė) susilaukė trijų sūnų – Algirdo, Vytauto ir Aniolo. Mirus Aniolui Sruogai, jo žmona Salomėja ištekėjo už Liongino Kaziliūno. Šeima, išskyrus Algirdą ir Vytautą, buvo ištremti į Sibirą. Grįžę į Šiaulius, vėliau persikėlė į Baibokus. Sūnaus Vytauto rūpesčiu jiems buvo leista grįžti į sodybą. Šeimai grįžus į sodybą, visi trys broliai – Vytautas, Algirdas ir Aniolas rūpinosi sodybos pastatų remontu.
Sūnums išsiskirsčius po miestus, mirus Lionginui Kaziliūnui, Salomėja Sruogienė-Kaziliūnienė liko sodyboje viena ir pragyveno joje iki mirties – 2004 metų. Baibokų žemė tęsėsi daugiau nei du kilometrus, todėl Pranciškus Sruoga vadino ją „velnio abrūsu“. Rašytojas Balys Sruoga dažniausiai lankydavosi namuose per šventes. Paprastai su dukra Dalia arba su savo bičiuliu rašytoju Vincu Krėve. Tačiau niekada ilgai neužsibūdavo. Mėgdavo pasivaikščioti po gimtąsias vietas. Pasak Salomėjos, prie darbo jo niekas nestatė, tačiau niekada savo namuose jis nebuvo ponas. Su visais išliko paprastas.
Dabar sodyba atrodo jau kitaip nei Balio Sruogos vaikystės metais. Gryčios išorė pakitusi – rąstinis statinys sovietmečiu apkaltas medinėmis lentelėmis. Namo šoninėje dalyje, ties viduriu, pristatyta nedidelė veranda. Pakeisti langai, bet išlikę autentiški akmeniniai laipteliai. Sodyboje buvo vienuolika įvairių pastatų. Deja, išliko tik klėtis, klėtelė, dūminė pirtis ir senasis šulinys, kastas maždaug prieš 200 metų. Visi kiti pastatai neišlikę. Nėra senojo vėjo malūno, stovėjusio kitoje kelio Vabalninkai – Biržai pusėje. Malūnas buvo pastatytas „ant kojos“, o jo sparnai siekė beveik devynis metrus. Vyrai pakėlę atsukdavo jį prieš vėją. Neišliko plūktinis molio tvartas, klojimas ir jauja. Klėtis ir klėtelė atstatytos, renovacijos laukia ir autentiška dviejų galų aukštaitiška troba. Liūdniausiai atrodo dūminė pirtelė.
Šiuo metu sodyba rūpinasi Balio Sruogos giminaičiai – Birutė Sruogaitė, jos vyras Almantas Savonis, Virginijus ir Jolanta Sruogai, Robertas Sruoga, Algirdas ir Patricija Sruogai. Kalbamės su Sruogos sūnėno Vytauto dukra Birute Sruogaite.
Koks buvo pirmas apsilankymas Baibokuose?
Baibokai – mano tėčio ir mano tėviškė. Nors gimiau ir augau Kaune, bet Baibokai turėjo didžiulę reikšmę mano gyvenime. Pirmas mano susitikimas su Baibokais buvo vaikystėje. Ten praleisdavau visas vasaras. Mano močiutė Salomėja Sruogienė-Kaziliūnienė, Aniolo žmona, Balio Sruogos brolienė, turėjo apie dvidešimt anūkų. Kuomet visi suvažiuodavo, apimdavo didžiulis bendrystės jausmas. Tėvelis, norėdamas paskatinti gerai mokytis, man sakydavo: jei turėsi trimestre trejetą – Baibokų nebus.
Puikiai atsimenu „muziejų“ – muziejinį kambarį, ekskursijas, kurias pravesdavo močiutė Salomėja. Atitrūkusi nuo nesibaigiančių darbų, ji pasakodavo turistams atsiminimus apie Balį Sruogą, apie sodybą. Mes, anūkai, tuščiai neslampinėdavom po sodybą. Būdavom įdarbinti – ravėjom, prekiavom daržovėm, prižiūrėjom gyvulius. Maudėmės dūminėje pirtelėje, kurioje močiutė mus visus išperdavo vantomis. O šalia – Tatulos upelis, maudynės. Trobesiai jau tada buvo prastokos būklės.
Vaikaičiai užaugo. Vėl grįžote į Baibokus. Ką radote?
Atvykome į sodybą po mano tėvelio ir močiutės Salomėjos mirties. Namai buvo apšniurkšti, pilni šiukšlių. Pirmiausiai viską išvalėm, iškuopėm šlamštą. Aplinka apgailėtina: kaukazietiškos slyvos nuvirtusios, tvoros išlūžusios. Pirmiausia puolėm tvarkytis, kiek padėjo kaimynai ūkininkai. Taisėm stogą. Atsimenu, važiavau su pusbrolio Algirdo Sruogos žmona Patricija į Biržus pirkti skardos, nes per lubas bėgo vanduo. Sodo pusėje iš viso nebuvo dalies stogo. Dengėm kuo sugebėjom, taisėm. Tvarkėm pamatus, nes namo galinė dalis tiesiog važiavo į šalia esantį melioracijos griovį. Visaip stengėmės, kad sodyba atsigautų. Nėra ką lyginti, kokia jinai buvo ir kokia yra dabar. Galime pasidžiaugti, kad trečdalis namo jau suremontuotas.
Žinau, kad savaitgaliais sodyboje dažnai sulaukiate svečių? Kaip sutinkate?
Sulaukiame svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Mielai vedžioju juos po sodybą ir pasakoju. Savo ekskursiją pradedu kieme nuo pastatų. Kalbu ne tik apie Balį Sruogą, bet apie sodybą ir šeimą. Pasakoju apie senąją malūnininko trobelę ir malūną, stovėjusius už kelio. Parodau vietą, kurioje stovėjo tvartai ir kluonas. Dabar jau turime nuostabaus grožio klėtį, puikiai atkurtą meistrų. Ji gelsva ir, įvažiavus į kiemą, tiesiog šviečia. Meistrams pavyko išsaugoti net 30 procentų senųjų rąstų, menančių 1871 metus. Apžiūrime sodą, kuris buvęs labai drėgnas, todėl proseneliai sugalvojo išradingą melioracijos sistemą, egzistuojančią iki šių dienų. Sodas buvo padalintas į tris dalis grioviais. Vanduo subėga į tuos griovius, paskui susilieja į vieną griovį prie trobos ir nuteka į balą. Suprantama, tuos griovius reiktų gilinti, nes su metais viskas kemšasi, bet jie veikia. Tuomet kviečiu pirkios vidun, į didįjį koridorių. Čia žiemos vakarais rinkdavosi visa šeimyna. Moterys verpdavo, vyrai vydavo virves, botagus, droždavo samčius ir pan. O dirbdami sekdavo pasakas, dainuodavo. Čia pat buvo giedamos litanijos, nuolat pertraukiamos Pranciškaus Sruogos išdaigomis ir šiurkštoku sąmoju. Apžiūrime ekspoziciją. Rodau įvairių Balio Sruogos gyvenimo laikotarpių nuotraukų, knygų. Pasakoju įspūdingą dramos „Milžino paunksmė“ istoriją. Per išgirstus iš močiutės Salomėjos pasakojimus stengiuosi atskleisti Balio Sruogos asmenybės išskirtinumą, įvairiapusiškumą. Visada paminiu ir Balio Sruogos brolius, jų veiklą. Apėję koridorių, kuriame prieš keletą metų įrengta nauja ekspozicija, einame į kambarį. Rodau išlikusius autentiškus baldus – lovas, komodą, interjero detales, iš Balio Sruogos brolio Juozo atsivežtas tarpukario laikotarpio kėdes, ant kurių leidžiame atsisėsti ir parašyti svečių knygoje įspūdžius apie viešnagę Baibokuose. Apžiūrim restauruotą karčiamą, kurioje yra atverta autentiška rąstų siena, išlikusios senos grindys, kirvarpų suėsta spinta (šėpa) ir atkurtas pečius. Pačios įdomiausios vietos – duris turintis kaminas, kuriame rūkydavo mėsą ir virdavo alų,. ir autentiška, nelyginta plūktinė asla. Todėl vaikščioti reikia atsargiai. Galiausiai patenkame į virtuvę, kurią remontavome autentiškai. Žinoma, lubos, grindys keistos, bet palikom kablį sienoj, ant kurio vydavo pančius. Ir pečius! Tas didysis pečius, ant kurio mes, vaikai, dūkdavom ir kuris mums atrodė milžiniškas. Ant jo galėjo miegoti keturi žmonės.
Mistiniai žalčiai ant įdubusio Baibokų akmens, kuriuos protėviai lakindavo pienu?
Apie žalčius nieko nežinau. Akmuo su įdauba buvo ir yra. Vienas iš ekskursantų, akmenų žinovas, sakė, kad šis akmuo nuo girnų, bet aš labai abejoju, kad ten girninis akmuo. Tiesiog pati gamta padarė jame šitą įdaubą. Ar protėviai joje žalčius lakdindavo pienu – nežinau. Bet žalčių mūsų sodyboje tikrai daug dėl didelės drėgmės. Kartais nejauku eiti – gali kokį užminti.
Kokia „Baibokų medaus“ istorija?
Labai giriuosi lankytojams, kad turime bičių. Kai mes, Sruogų palikuonys, atėjome į šiuos namus, radome likusį vieną vienintelį avilį su bitėmis. Supratau – jeigu bitės gyvos ir neša medų, tai – močiutės Salomėjos palikimas. Suradau bitininką, kuris gelbėdavo ir patardavo mums ne vienerius metus. Ir medaus buvo sočiai. Ekskursantams netgi leisdavom įsigyti to medaus.
Kviesdami paviešėti Baibokuose, kažkiek nerimaujame – pagalvos, kad mes kvanktelėję. Juoksitės, bet čia atvažiavus, kyla noras kelis ratus ant šluotos aplink trobą aplėkt. Čiupk šluotą ir skrisk! Kvailiok, šėliok, žaisk! Niekas nevaržo – be kaukių, be jokių paslapčių. Tiesiog čia gera būti savimi…
Po daugiau nei aštuoniasdešimties metų Balio ir Vandos Sruogų muziejuje-namuose vėl pasigirs galingas mašinos variklio gaudimas. Atnaujintame Balio Sruogos garaže muziejaus lankytojai galės susipažinti su originalia istorinės dramos „Milžino paunksmė“ istorija bei sužinoti, su kokiais sunkumais rašytojui ir jo šeimai teko susidurti tarpukariu įsigyjant lenktyninį „Fiat 514“ automobilį. Atrodo, ką bendro gali turėti Vytautui skirta drama ir itališkas automobilis. Pasirodo, gali! Šią istoriją rašytojo sodyboje statytame garaže pasakosime jau netrukus – unikali edukacinė ekspozicija-instaliacija duris atvers dar šiais metais.
