Šventajame Rašte skelbiama: „Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų.“ (Evangelija pagal Joną 15:16)
Sudėtingais likimo vingiais pažymėtas prelato, politinio kalinio Stepono Telksnio ir jo brolio Vladislovo gyvenimo kelias. Kupinas nežinomybės ir atsitiktinumų, kartais sunkesnis, kartais lengvesnis, su nuopuoliais ir pakilimais, su skauduliais ir džiaugsmais, su netikėtais posūkiais ir akmenimis ant lygaus kelio. Kiekvienas žmogus likimą supranta ir priima individualiai. Vieni suvokia, jog jį galima valdyti ir pakreipti norima linkme, o kiti mano, kad likimas nulemtas iš aukščiau, todėl žmogus bejėgis jį pakeisti.
S. Telksnį atpažinti ir suimti padėjo vienas garsiausių išdavikų Lietuvos istorijoje.
Steponas Telksnys gimė 1899 metų spalio 9 dieną vidutinių Alantos valsčiaus ūkininkų Mykolo ir Marijonos Telksnių šeimoje, Runionių kaime. Būdamas devynerių metų neteko mamos. Tėvui vedus antrąkart, našlaitį augino ir į mokslus leido pamotė Uršulė Karvelytė-Telksnienė. Steponas, 1914 metais baigęs Utenos gimnaziją, įstojo į Vilniaus „Ryto“ švietimo draugijos pedagoginius kursus. Baigęs studijas dirbo mokytoju Žaslių, vėliau – Molėtų pradinėse mokyklose. Tėvai džiaugėsi sūnaus pasirinkimu: „Štai iš mūsų namų mokytojas! Kiek pasididžiavimo! Tai ne žemės knislys.“ Tačiau po metų mokytojavimo Steponas nutarė atsisakyti darbo mokykloje ir pasiryžo tapti agronomu, grįsdamas tuo, kad jį labiau traukia ūkininkavimo reikalai ir noras būti arčiau šeimos. Namiškius nustebino toks Stepono pasirinkimas. Įkalbinėjimai nepadėjo.
Netikėti, neplanuoti gyvenimo įvykiai, kurių eiga nuo mūsų nepriklauso, vyksta ne šiaip sau: jie turi gilią prasmę ir atitinkamą paskirtį. Kol Steponas pėsčiomis pasiekė Uteną, traukinys į Panevėžį siauruoju geležinkeliu jau buvo išvažiavęs. Pradėjo temti, reikėjo pasirūpinti nakvyne. Ieškodamas kur pernakvoti, Steponas nusprendė belstis į klebonijos duris. Klebonas maloniai priėmė netikėtą svečią, pakvietė vakarienės. Steponas išsipasakojo, kur vyksta, kokią turi svajonę. Klebonas taip pat atvirai papasakojo apie savo kelionę į kunigystę, kunigiško gyvenimo subtilybes. Nuoširdus pokalbis su visapusiškai evangeline prasme tarnystei atsidavusiu dvasininku, kuris džiaugėsi savo pasirinkimu ir tai atvirai liudijo savo gyvenimu, paliko Steponui didelį įspūdį ir jo planus apvertė aukštyn kojomis. Ar galėjo kunigystė būti spontaniškas Stepono pasirinkimas? O gal likimas vedė į dvasininko kelią nuo mažumės, tik šis kelias buvo vingiuotas? Būsimasis kunigas augo giliai tikinčioje šeimoje. Stepono įgyta mokytojo profesija ir pašaukimas tarnauti Dievui savo paskirtimi glaudžiai siejosi tarpusavyje – tai buvo tarnystė, kuri nesibaigia uždarius mokyklos ar bažnyčios duris. Daugelis dvasininkų pritartų kunigo Donato Rolskio nuomonei, kad „pašaukimas eiti Dievo keliu nematomas: kalbina iš vidaus, stiprina ir veda į priekį. Belieka tik atsiliepti.“
Kitos dienos pavakary sugrįžęs namo pasipasakojo tėvams apie naują sumanymą. „Persigalvojau, – lėtu, bet tvirtu balsu pasakė Steponas. – Stosiu į Kauno kunigų seminariją.“ Tėvai pasiryžimą tapti kunigu priėmė ramiai: nei labai džiaugėsi tokiu troškimu, nei bandė atkalbėti.
Stepono Telksnio primicijos – kunigo pirmųjų mišių aukojimo šventė – vyko 1922 metų spalio 15 dieną gimtojoje parapijoje, Alantos Šv. Jokūbo bažnyčioje (Molėtų r.). Kunigu tampama vieną kartą ir visam gyvenimui, todėl įšventinimas yra ypatingas ne tik būsimam kunigui, jo artimiesiems, bet ir parapijai, iš kurios kunigas kilęs, ir visai bažnyčiai. Vladislovas Telksnys apie šį neeilinį įvykį – brolio klieriko Stepono įšventinimo į kunigus iškilmes ir jo aukojamas pirmąsias Šv. Mišias – rašė atsiminimų knygoje „Nuo Kėgžlio ligi Aluntos“: „Bažnyčia buvo pilna atėjusių pagerbti primicijanto. Skambant varpams, gaudžiant vargonams, galingai giedant bažnytiniam chorui per didžiąsias duris lydimas kunigų, apsirengęs bažnytiniais drabužiais žengia brolis Steponas (…). Jaunojo kunigo rankose pakyla Ostija – Kristus. (…) Pirmieji iš sūnaus rankų Kristų priima tėveliai, broliai, sesutės (…). Per mano skruostus rieda ašaros, jas atriedėjusias prie lūpų nulaižau. Jos sūrios.“
Po iškilmingų pamaldų Telksnių namuose vyko šventiniai pietūs, kuriuose dalyvavo katalikų bažnyčios vadovai, kunigai, giminės, parapijiečiai. Šventė pagal ruošą ir apeigas panėšėjo į vestuvių pokylį: „Mūsų namuose prasidėjo dar nebuvęs, negirdėtas sujudimas. (…) Runionių jaunimas nuo išpuoštų vartų iki gryčios durų iš abiejų tako pusių laikė vainikus (…), prie vartų pasitikti išėjo tėvelis su mamyte ir giminės. (…) Kunigas Steponas pirmas iš kunigų žengė pro vartus. Jį pasveikino tėvelis (…). Garbingiausioje vietoje prie stalo visų priešakyje į vainikuotą krėslą atsisėdo kunigas Steponas.“ Šventėje dalyvaujantys svečiai sakė kalbas, džiaugėsi naujuoju kunigu, sveikino, linkėjo Dievo palaimos.
Jaunasis kunigas Steponas Telksnys pastoracinį kelią pradėjo kaip vikaras Deltuvos Šv. Trejybės bažnyčioje (Ukmergės r.). Tuo pačiu metu jis studijavo Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto Teologijos skyriuje ir įgijo teologinį išsilavinimą. Steponas dirbo ne tik sielovadinį darbą, bet ėmėsi ir žurnalistikos, ne svetimi jam buvo bažnyčios remonto darbai.
S. Telksniui ypač rūpėjo dvasinis vaikų ugdymas, jis baiminosi, kad jaunimas, „subjurusios visuomenės veikiamas, nenuklystų šunkeliais“. „Tautiečio“ slapyvardžiu rašė publicistinius straipsnius į periodinius leidinius, tokius kaip „Lietuvos ūkininkas“, „Ateitis“, „Pavasaris“, „Mūsų laikraštis“, „Rytas“. Parengė ir išleido keletą nedidelių leidinių religine, patriotine tematika: „Priekaištai katalikų veikimui“ (K., 1929 m.), „Svarbiausia tėvų pareiga“ (K., 1936 m.), „Ką sako Šventieji metai“ (K., 1933 m.) ir kt. Buvo aktyvus Katalikų veikimo centro narys, katalikiškos jaunimo organizacijos „Pavasarininkai“ Kauno arkivyskupijos dvasios vadovas. Kunigo S. Telksnio rūpesčiu 1940 metais Užunvėžiuose (Ukmergės r.) pagal architekto Karolio Reisono projektą pastatyta medinė Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.
Lietuvai praradus valstybingumą, tuo sudėtingu sumaišties ir politinių sukrėtimų laikotarpiu, S. Telksnys toliau rūpinosi ne tik bažnyčios klestėjimu, bet ir parapijiečiais – materialiai padėjo nelaimės ištiktiems ar sunkiai mokslo siekiantiems žmonėms, nes, jo žodžiais tariant, pats „augęs ir ėjęs mokytis su klumpėmis“, tad gerai žinojo panašiai gyvenančiųjų problemas. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais S. Telksnys aktyviai dalyvavo pasipriešinimo okupacinei valdžiai akcijose, trukdė lietuvių jaunimo mobilizacijai į nacistinės Vokietijos karinius dalinius ar reicho darbo tarnybą. Bendradarbiaudamas su Raudonojo Kryžiaus komitetu jis teikė pagalbą nukentėjusiems nuo karo. 1944 metais S. Telksniui už nuopelnus bažnyčiai buvo suteiktas Kauno metropolinės kapitulos garbės kanauninko vardas, o jis pats paskirtas klebono tarnystei į Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.
1944 metų liepos 27 dieną atsitraukiantys specialieji nacistinės kariuomenės daliniai padegė Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Sudegė medinės pastato dalys, pelenais virto meno vertybės, altoriai, vargonai, baldai. Bažnyčios pastatas stipriai nukentėjo ir nuo sovietų kariuomenės bombardavimo, artilerijos apšaudymo užimant miestą. Klebono Stepono Telksnio pastangomis laikinu stogu uždengtoje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios. Tikintieji galėjo rinktis į savo parapijos Dievo namus. Tokiu būdu maldos namai buvo išgelbėti nuo visiško sugriovimo. Vėliau jo iniciatyva buvo sudarytas bažnyčios atstatymo komitetas. Darbai vyko labai sparčiai ir po metų tikintieji vėl galėjo rinktis savo parapijos maldos namuose.
1944 metų vasarą, fronto linijai traukiantis į Vakarus, kiekvieną dieną darėsi vis aiškiau – Lietuvos laukia Maskvos politinė kontrolė ir represijos. Nežinomybė, nerimo jausmas, mintys apie gresiantį pavojų ėmė slėgti Telksnių šeimą. Nuo sovietų valdžios represijų teko slapstytis Vladislovui, sovietiniams ateistams užkliuvo ir Steponas.
Bažnyčia tapo pagrindine kliūtimi, trukdančia vykdyti prievartinę kolektyvizaciją ir įgyvendinti komunistinės visuomenės kūrimo programą.
Kunigas S. Telksnys apie 1917 metų spalį vykusio ginkluoto perversmo padarinius Rusijoje rašė brošiūroje „Kas mes esame?“ (K., 1932 m.): „Yra tokių kraštų, kaip Rusija, Meksika ir kt., kur valstybės įstatymai varžo katalikiškas mokyklas, jas uždarinėja (…), kur katalikai yra varžomi ar net persekiojami (…). Rusijoje išžudyta beveik visa dvasininkija ir tūkstančiai tikinčiųjų (…)“. Artėjant frontui, netikrumo ir baimės nuotaikų apimti artimi Stepono Telksnio draugai metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas ir vyskupas Vincentas Brizgys paliko Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją. Dvasininkai nuo pat pirmųjų antrosios sovietinės okupacijos dienų buvo apsupti saugumo agentų bei informatorių. Kai sovietų saugumas 1946 metų spalio mėnesį Šiauliuose suėmė vikarą Antaną Lileiką, ėmė slapstytis ir S. Telksnys.
„Brolio kunigo Stepono likimas panašus į mano, – prisiminimų knygoje „33-eji metai kita pavarde“ rašė Vladislovas Telksnys. – Nuo 1946 metų jis mėto pėdas nuo gaujos seklių, slapstosi pas vieną, kitą gerą bičiulį. Pasiekė net Leningradą. 1949-ųjų metų gruodžio 15 buvo paskutinė jo laisvės diena.“
Sistemingos represijos prieš politiškai nepatikimus dvasininkus ypač sustiprėjo nuslopinus partizaninį judėjimą. Bažnyčia tapo pagrindine kliūtimi, trukdančia vykdyti prievartinę kolektyvizaciją ir įgyvendinti komunistinės visuomenės kūrimo programą. Antrosios sovietų okupacijos metais didžiųjų represijų aukomis tapo beveik trečdalis Lietuvoje gyventi likusių dvasininkų.
Steponas Telksnys glaudėsi Aukštelkės (Šiaulių r.) bažnyčios kunigo Mečislovo Dambrausko klebonijoje. Nuo 1947 iki 1948 metų pabaigos gyvendamas Šiluvoje, pas kunigą Povilą Paulių Katelę (slapyvardis Katela), Jono Mickevičiaus padedamas įgijo fiktyvų pasą Prano Misiūno vardu ir persikėlė į Vilnių. Jausdamas nesaugumą ir besikaupiančią vidinę įtampą, Steponas iš Vilniaus išvyko į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija). Čia jis tikėjosi sulaukti kunigo Juozapo Kazlo, kilusio iš Alantos, pagalbos, tačiau paties kunigo J. Kazlo gyvenimas Leningrade kabojo ant plauko. Kiekvienas kunigo žingsnis buvo akylai stebimas, vietinė valdžia ir KGB kišosi į bažnyčios veiklą, persekiojo tikinčiuosius. Tokiomis sąlygomis gyvenantis kunigas Juozapas, net ir labai norėdamas, negalėjo suteikti prieglobsčio artimam draugui, žemiečiui Steponui.
Daugelis Lietuvos dvasininkų, norėdami išvengti sovietinio saugumo represijų, slapstytis vyko į Rygą, Leningradą: didžiuosiuose Sovietų Sąjungos pasienio miestuose dvasininkai žvalgydavosi išvykimo į užsienį galimybių. Tačiau dėl visiškos gyventojų kontrolės ir plataus agentų tinklo slapstymasis tokiuose miestuose nebuvo sėkmingas. Grįžtantis atgal į Lietuvą Steponas buvo pasektas ir suimtas Leningrado geležinkelio stotyje. S. Telksnį atpažinti ir suimti padėjo vienas garsiausių išdavikų Lietuvos istorijoje – sovietų agentų užverbuotas Juozas Albinas Markulis.
Kunigui S. Telksniui teko atlaikyti beveik metus trukusį fizines ir dvasines jėgas sekinantį tardymą Vilniaus Lukiškių kalėjime. Tardymai prasidėdavo vėlai vakare arba net naktį, trukdavo po keletą valandų ir daugiau. Pavyzdžiui, baudžiamojoje Stepono Telksnio byloje Nr. 34776/3/ rašoma: „1949 m. gruodžio 21 dieną tardymas prasidėjo 21 val. 30 min., baigtas 22 dieną 5 val. 20 min.“ Kunigas buvo kaltinamas už tarpukariu išleistas brošiūras, už dalyvavimą Katalikų veikimo centre, už tai, kad „smetoniško režimo“ („сметоновского режимa“) metu buvo aktyvus Krikščionių demokratų partijos narys. S. Telksnys pagal Rusijos TFSR Baudžiamojo kodekso straipsnį 58-3-10-13 buvo nuteistas 25 metams kalėti lageryje. 1950 metų spalio 10 dieną iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo jis buvo išvežtas į Mordovijos (Rusija) Sosnovkos lagerį Nr. 385/7.
Nelaimė viena nevaikšto. Netrukus po S. Telksnio išsiuntimo į lagerį jo sesuo, pedagogė Stefanija Telksnytė-Šližienė, buvo iškviesta į Šiaulių miesto švietimo skyrių. Penkiolika metų pedagoginį darbą dirbusi Stefanija buvo atleista iš mokytojos pareigų dėl to, kad „brolis Vladas dingęs be žinios, antras brolis kunigas laikomas lageryje“. Jai buvo griežtai pasakyta: „Su tokia charakteristika jūs pedagoginio darbo dirbti negalite.“ Vengdama represijų S. Telksnytė-Sližienė iš Šiaulių persikėlė gyventi į Kauną ir įsidarbino knygų bazėje darbininke.
Po Stalino mirties sovietų režimas žengė žingsnį mažindamas žmogaus teisių suvaržymą – masiškai peržiūrėtos bylos, iš lagerių paleisti kaliniai, iš tremties vietų – tremtiniai. Daugeliu atvejų griežti nuosprendžiai buvo sumažinti iki bausmės atlikimo vietose faktiškai praleisto laiko. S. Telksniui Aukščiausios tarybos komisijos 1956 m. rugsėjo 5 d. nutarimu bausmė buvo sumažinta iki 7 metų, o lapkričio 1 d. jis grįžo į Lietuvą. Grįžusį iš lagerio kunigą sovietų valdžia įregistravo Veliuonos parapijos (Jurbarko r.) Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios klebonijos altarista (išlaikytiniu), neturinčiu bažnytinių pareigų parapijoje. Toks paskyrimas leido riboti grįžusio tremtinio kontaktus su kitais dvasininkais ir jį stebėti.
Austrijoje gyvenęs arkivyskupas metropolitas J. J. Skvireckas S. Telksniui 1958 metais suteikė Kauno arkivyskupijos metropolinės kapitulos kanauninko koncionatoriaus titulą. Nuo 1962 metų S. Telksnys pradėjo eiti Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos kanclerio pareigas, dėstyti Šventąjį Raštą Kauno kunigų seminarijoje. 1972 metais už atsidavimą bažnyčiai kunigą pagerbė Romos katalikų bažnyčios popiežius Paulius VI. Minint 50-ąjį kunigystės metų jubiliejų, popiežius jam suteikė prelato titulą.
Dvasininko tarnystei atsidavusio Stepono Telksnio likimo istorija parodo, kiek daug gali nuveikti kiekvienas mūsų sąžiningai atsiliepdamas į savo pašaukimą.
Gyvenimas sunkus ir pilnas pavojų. Savo darbui pasišventę kunigai visais laikais padėdavo ir padeda žmogui susitaikyti su savimi, nugalėti bejėgiškumo, vidinės tuštumos jausmą, kad žmogus neatsitvertų tylos siena, bet gyventų viltimi ir visa širdimi tikėtų tuo, ką daro. Nesvarbu, kokio tikėjimo išpažinėjas, vargšas ar milijonierius, likimo nuskriaustas ar laimingas, – kiekvienas sunkiu gyvenimo momentu gali atverti Bažnyčios duris. Šiandienos įtemptoje geopolitinėje situacijoje, kada kyla naujo karo grėsmė, persekioja nesaugumo jausmas, itin svarbu laiku sulaukti dvasinio palaikymo, būti išklausytiems, atgauti pasitikėjimą žmonėmis.
P. S. Šventasis Pranciškus Asyžietis mokė savo tikėjimo brolius atiduoti didžią pagarbą kunigystės institucijai ir Eucharistijai sakydamas: „Jeigu man pasitaikytų sutikti šventąjį, nužengusį iš dangaus, ir vargšą kunigą, aš pirmiausia pasisveikinčiau su pastaruoju ir norėčiau pabučiuoti jo rankas.“
