Gruodžio naktį
(Kraujo pėdos nekaltam sniege)
Atbėgusi maža mergaitė –
Tik akys ir plaukai – sustoja
Prie gelsvo namo durų,
Beldžiasi ir šaukia:
– Atiduokite man lėlę!
Be jos man šalta Paneriuos.
(Alfonsas Nyka-Niliūnas, 1986)
Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Ši diena pasirinkta ne atsitiktinai. 1943 metų rugsėjo 23 dieną buvo galutinai likviduotas Vilniaus getas. Tai buvo vienas didžiausių žydų getų Lietuvoje. Skaičiuojama, kad 1941-ųjų rugsėjį čia buvo prievarta suvaryta per 40 tūkstančių žmonių. Tiesa, Vilniuje, kaip ir Kaune, ir visose kitose Lietuvos vietovėse, nacistinės okupacijos pradžioje netilo šūviai, tad iki 1941-ųjų pabaigos Vilniaus gete, manoma, liko vos pusė pirma čia apgyvendintųjų.
Kaip ir kiti getai, 1941 metų pabaigoje Vilniaus getas laikytas „išvalytu“ – čia liko tik dirbti galintys, supraskime, „egzistenciją dar pateisinantys“ asmenys su savo šeimomis. Tad ir pats getas paniro į savotišką stagnacijos periodą. Visas geto gyvenimas buvo reglamentuojamas pagal sritis: taisyklių laikymąsi prižiūrėjo darbo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, maisto ir butų skyriai, policija, teismas, paštas, mokyklos, ligoninė, pirtys, kepyklos ir t. t. Tačiau kiek kitaip nei kituose Lietuvos ar net Europos getuose, Vilniaus gete virė solidus kultūrinis gyvenimas. Čia veikė keturios mokyklos, net muzikos mokykla, kurioje dirbo 11 mokytojų ir mokėsi per 100 geto vaikų. Gete gyvavo teatras, sporto aikštelė, apie kurią Grigorijus Šuras užrašuose „Vilniaus kronika 1941–1943“ rašė: „Tai pamatęs, netikėdavai savo akimis ir norėdavai sušukti: „Kas gi čia – sapnas ar tikrovė?“ Regėdamas tokį paradoksalų vaizdą, norėdavai džiaugtis ir verkti. Ko gero, teisūs yra tie, kurie gyvena taip, lyg košmaro nebūtų <…>.“
Taip pat gete veikė biblioteka, kuri nusipelnė atskiro išsamaus pasakojimo. Geto bibliotekoje buvo galima sutikti Pasaulio Tautų teisuolę Oną Šimaitę. Galbūt kauniečiui šią asmenybę padarysime truputėlį artimesnę paminėdami, kad Ona Šimaitė prieškariu kurį laiką gyveno Kaune – čia 1924 metais įstojo į Lietuvos universitetą (nuo 1930 metų – Vytauto Didžiojo), vėliau dirbo Abelio Balošerio, Lietuvos vaikų draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekose. 1939 metais Ona persikėlė į Vilnių. Būtent Onai Šimaitei ir derėtų padėkoti už išsaugotus Grigorijaus Šuro užrašus. Ji nešė jam į getą sąsiuvinius, kuriuos šis rašė slapta, o prirašytus paslėpė Vilniaus bibliotekos gintyse. Dėl to, net kai buvo suimta ir išsiųsta į Štuthofą, užrašytas liudijimas liko saugiai paslėptas ateities kartoms.
O mano knygelių neimsime? Ten neleis skaityti?
Tiesa, biblioteka atliko ir kitokią švietėjišką funkciją – čia rinkdavosi žydų pogrindinė Jungtinė partizanų organizacija. Organizacijos tikslas buvo reikalui esant ginkluotu būdu pasipriešinti ir visais įmanomais būdais kenkti naciams. Biblioteka tapo jų prieglobsčiu: rūsyje organizacijos nariai mokėsi naudotis ginklais, o skaitykloje planavo kovos veikslus. Tiesa, tų veiksmų būta 1943-ųjų rugsėjo pirmąją, tačiau jie baigėsi nesėkme. Grigorijus Šuras prisimena, kaip tą dieną penktą valandą ryto gestapininkai pareikalavo 1000 sveikų vyrų, tačiau vietinei valdžiai nepavykus jų surinkti, patys ėmėsi darbo: „Pirmuosius, dar iki pradedant bendrąją akciją, ėmė vesti jaunus vyrus ir moteris priklausiusius organizacijai, nusprendusiai gintis ginklu. Juos veikiausiai išdavė provokatoriai. Šiuos žmones atvedė ir baisingai mušė, kvosdami bendrininkų vardų ir visų sąmokslo smulkmenų. Kai kuriuos net pargabeno atgal į getą – kad parodytų vietas, kur saugomi ginklai. Kai jau visi šitie jauni žmonės buvo susemti, prasidėjo bendros gaudynės.“
Vilniaus getas gyvavo dvejus metus. 1943 metų rugsėjo pirmosios įvykiai tapo geto likvidavimo įžanga: „Rugsėjo 5-ają Vilniaus getas buvo paskelbtas uždarytu, t. y. niekas negalėjo tenai nei įeiti, nei išeiti. Vilniaus stotyje buvo iškabintas plakatas, skelbiąs: „Vilnius laisvas nuo žydų“. Ir iš tikrųjų, nei vienas žydas nebepasirodė miesto gatvėse“, – rašė Grigorijus Šuras.
Rugsėjo 14 dieną gestapo viršininkas Rudolfas Noigebaueris nušovė Vilniaus geto vadovą Jakobą Gensą. Rugsėjo 23 dieną imtasi iš pagrindų likviduoti getą. Maša Rolnikaitė dokumentinėje apysakoje „Turiu papasakoti“ šią dieną prisimena taip: „Kitelis įsakė atnešti garsiakalbį ir perskaitė gestapo šefo įsakymą, kad Vilniaus geto žydai, apgyvendinti čia prieš dvejus metus, evakuojami į dvi darbo stovyklas: vieną Estijoje, kitą čia Lietuvoje, netoli Šiaulių. Evakuotis būtina per vieną dieną.“
Likviduojant getą vyrai buvo atskirti nuo moterų. Juos išvežė į Estijos ir Vokietijos koncentracijos stovyklas. Sveikai atrodančios ir dirbti galinčios moterys taip pat buvo atskirtos. Jas išvežė į Kaizervaldo koncentracijos stovyklą Latvijoje. Tarp jų pateko ir Moša Roldnikaitė. Prisimindama geto likvidavimą Moša rašė:
„Mama liepia vaikams iškraustyti portfelius – ji įdės kiekvienam šiek tiek baltinių.
„O mano knygelių neimsime? – baugiai teiraujasi broliukas. – Ten neleis skaityti?“
„Laisvėje, vaikeli, skaitysi“, – guodžia jį mama.“
Likviduojant Vilniaus getą Moša neteko savo jaunesniųjų brolio ir sesutės bei mamos. Nedarbingais laikyti suaugusieji ir vaikai deportuoti į Aušvico–Birkenau (Osvencimo) koncentracijos stovyklą, dalis sušaudyti Paneriuose. Vilniuje buvo palikta pora tūkstančių žydų darbui „Kailio“ priverčiamųjų darbų stovykloje ir kitur. Tačiau jų gyvenimas pailgėjo tik metais – iki 1944-ųjų liepos pradžios, kai buvo sušaudyti Paneriuose.
Vilniaus žydų geto likvidavimas nebuvo paslaptis kauniečiams. Net ir prieš daugiau nei 80 metų žinios greitai sklido iš lūpų į lūpas. Apie savo draugų, artimųjų, pažįstamų ar net visai svetimų žmonių likimus kalbama buvo ir Kauno žydų gete, kuris būtent tuo metu buvo perorganizuotas į koncentracijos stovyklą. Dėl pertvarkymo geto gyvenimas dar labiau apsunko, o iš sostinės atėjusios žinios tik sustiprino neišvengiamos mirties nuojautas. Visgi Kauno getas egzistavo kiek ilgiau – iki 1944 metų liepos 15 dienos.
