Šiemet sukanka šimtas metų, kai 1925 metais gegužės 10 dieną Kaune gimė Nijolė Dariūtė-Maštarienė (1925–1990) – gydytoja, dailininkė, rašytoja ir viena svarbiausių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbio atminties puoselėtojų. Jos gyvenimas buvo neatsiejamas nuo pareigos saugoti tėvo palikimą ir atkurti istorinę tiesą apie legendinį lietuvių skrydį per Atlantą. Daugiau apie šią moterį rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Lietuvos aviacijos muziejaus Edukacijos ir lankytojų aptarnavimo skyriaus Viešųjų ryšių ir rinkodaros specialistė Ieva Zdanavičiūtė.
„Seksiu tėvo pėdomis“
Nijolė Dariūtė gimė 1925 metų gegužės 10 dieną Kaune. Jos tėvas – garsusis transatlantinis lakūnas Steponas Darius, o motina – pedagogė Jaunutė Liudvika Škėmaitė. Nuo pat mažens Nijolė augo aplinkoje, kurioje meilė Lietuvai, švietimui ir žmogaus darbui buvo puoselėjama kaip viena pagrindinių vertybių. Nuo pat vaikystės ją, kaip ir tėvą, traukė dangus. Kaip pati Nijolė vėliau rašė:
„Vaikystėje aš negalėjau suprasti, kaip mama galėjo atsisakyti paskraidyti su Dariumi. O kaip aš gailėjausi, kad tuo laiku, kai tėvas skraidė Lietuvos padangėje, buvau dar tokia maža… Vėliau, kai suaugusieji manęs klausdavo, kuo būsiu užaugusi, atsakydavau: „Lakūne“. Buvau šventai įsitikinusi, kad seksiu tėvo pėdomis.“
Vis dėlto, vaikystės svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Baigusi Kauno universitetą, Nijolė pasirinko medicinos kelią – dirbo Kauno medicinos institute, tapo docente, buvo vertinama kaip atsakinga gydytoja ir dėstytoja. Nors žmonių gydymas nepriminė skrydžių danguje, kartu ji kūrė ir meną – tapė portretus, tarp jų ir tėvo, bei sukūrė keletą Dariaus ir Girėno bronzinių skulptūrų. Jos kūryboje derėjo mokslo tikslumas ir meninė emocija – tarsi jungtis tarp dokumentinio siekio įamžinti istoriją ir dvasinio jos prasmės puoselėjimo.
Tiesa užmūrytoje sienoje
Po legendinio skrydžio per Atlantą 1933 metais, „Lituanicos“ lakūnai S. Darius ir S. Girėnas tapo ne tik Lietuvos aviacijos, bet ir visos tautos pasididžiavimu. Jų vardai amžiams įrašyti į istoriją, kurią ir šiandien primena oranžinis lėktuvas, stovintis Lietuvos aviacijos muziejuje. Vis dėlto, transatlantinių lakūnų žūtį sovietmečiu gaubė legendos, šiai temai buvo lemta tapti idealoginio karo įrankiu. Visa tai tik sustiprino Nijolės juntamą moralinę pareigą surasti atsakymus ir tinkamai įamžinti tėvo atminimą.
1963 metais, dirbdama Kauno medicinos institute, ji inicijavo pastato rūsio tyrimus. Docento Juozo Raubos padedama, ji atrado du varinius karstus, o juose – savo tėvo S. Dariaus ir jo bendražygio S. Girėno palaikus. Šis atradimas buvo ne tik istorinės tiesos, bet ir asmeninės drąsos įrodymas, iš užmaršties ištraukęs ir vėl atgaivinęs mažos mergaitės, laukusios Atlantą perskridusio tėvo, prisiminimus.
Nors tuometinė valdžia mėgino šį įvykį panaudoti ideologiniams tikslams, Nijolė siekė, kad lakūnai būtų perlaidoti su pagarba, o jų pasiekimai – tinkamai įvertinti ir pristatyti. Dėl jos atkaklumo 1964 metais Atlantą perskridusių lakūnų kūnai buvo perlaidoti Kauno karių kapinėse, o 1968 metais jų kapas tapo paminklu. Ten ir šiandien kiekvienais metais liepos mėnesį, minint „Lituanicos“ skrydį ir sudužimą, sužimba žvakė ir žiedais pasipuošia kapas, pagerbiami Atlantą nugalėję lakūnai Darius ir Girėnas.
Atmintis, paremta dokumentais
Nijolė Dariūtė-Maštarienė suprato, kad atmintį reikia ne tik išsaugoti prisiminimuose, bet ir pagrįsti dokumentais. Ji daugelį metų rinko archyvinius šaltinius, laiškus, nuotraukas, prisiminimus, kurie vėliau tapo svarbiais leidiniais apie legendinius lakūnus. Jos pasakojimo stiliuje persipina istoriniai faktai, pristatomi su moksliniu tikslumu, ir giliomis metaforomis išreikštas sielvartas. Dukters, bandančios drąsiai papasakoti apie tragišką savo tėvo skrydį, nepasiekusį tikslo, palikusį ašaras tiek čia Lietuvoje jo laukusių, tiek Amerikoje išlydėjusių artimųjų akyse.
Savo atsiminimuose Nijolė pabrėžia laukimą ir liūdesį, lydėjusį lemtingą 1933 metų liepą: „Gerai prisimenu tas pilnas nerimo dienas, kai iš tėvo atėjo laiškas, jog netrukus jis atskris į Lietuvą. Visa mūsų šeima ištisas dienas tik ir kalbėjo apie tą didelę ir labai pavojingą kelionę… Aerodrome mane labiausiai nustebino, kad ne tik mes, bet ir ta didžiulė žmonių minia laukia atskrendant mano tėvelio ir jo draugo Girėno.“
Tarp reikšmingiausių Nijolės darbų – albumai „Darius ir Girėnas“ bei „Darius ir Girėnas: dokumentai, laiškai, atsiminimai“, išleisti kartu su istorikais ir kultūros tyrėjais. Šie leidiniai iki šiol yra vieni svarbiausių šaltinių, leidžiančių suprasti lakūnų asmenybes, jų idealus, pasirengimą skrydžiui ir dramatišką kelionės pabaigą. Taip Nijolė tapo ne tik savo tėvo istorijos, bet ir Lietuvos aviacijos kultūros tyrinėtoja, kurios dėka daugelis faktų buvo išgelbėti nuo užmaršties.
Palikimas, išlikęs istorijoje
Nijolė Dariūtė-Maštarienė mirė 1990 metų spalio 22 dieną Kaune. Ji palaidota Jokūbavo kapinėse Kretingos rajone, netoli tėvo gimtinės. Ši įsikūrusi Klaipėdos rajone, Dariaus kaime, kiekvieną vasarą joje su įspūdingais pasirodymasi danguje minimos „Lituanicos“ skrydžio per Atlantą metinės. Nijolės darbai – dokumentai, paveikslai, knygos – tapo Lietuvos aviacijos istorijos dalimi, papildė muziejų rinkinius ir bendrą istorinę atmintį. Jos dėka oranžinio lėktuvo istorija nėra vien herojiška legenda – ji turi žmogišką, dokumentuotą ir tikrą pavidalą.
Šiandien, minint Nijolės Dariūtės-Maštarienės mirties metines, prisimename ją kaip atminties sergėtoją. Jos gyvenimas byloja, kad istorijos tęstinumas priklauso nuo tų, kurie drįsta prisiminti, tikėti ir ieškoti tiesos, net kai ji slepiama už klausimų sienos.
