Apie Juozą Tumą-Vaižgantą (1869–1933) visada galima pasakyti daug: stiprus lietuvių literatūros klasikas, drąsus Lietuvos Nepriklausomybės kūrėjas, aktyvus visuomenininkas, nuoširdus Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, atkaklus žurnalistas, įkvepiantis dėstytojas, padrąsinantis literatūros ir meno kritikas, aktualus politikos ir ekonomikos teorijos inovatorius, politikas, metafizinės minties skleidėjas, iškėlęs nesavanaudiškos meilės svarbą žmogaus gyvenime.
Šio „Muziejaus trečiadienio“ herojus gimė 1869 m. rugsėjo 20 d., Anykščių rajone, Malaišių kaime. Buvo dešimtas vaikas Barboros ir Anupro Tumų šeimoje. 1888 m. įstotojo į Kauno Žemaičių kunigų seminariją, kur Antano Baranausko buvo įšventintas į kunigus. Dėl aktyvios tautinės veiklos nesuprastas dvasinės vyresnybės, todėl daug metų buvo skiriamas dirbti į mažas atokias parapijas. 1907–1911 m. gyveno Vilniuje, kur kartu su Antanu Smetona dirbo „Vilniaus žinių“ (1904–1909) ir „Vilties“ (1907–1915) redakcijose, kovojo už nepriklausomybę, lietuvių teises ir kultūrą Vilniaus krašte. Kėlė Lietuvos suvereniteto, unikalumo ir savarankiškumo, tarptautinio lygiateisiškumo idėjas.
1920 m. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona pakvietė Juozą Tumą-Vaižgantą atvykti į Kauną ir redaguoti žurnalą „Tauta“ (1919–1920). Tais pačiais metais Vaižgantas buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, kur sutuokdavo net skirtingų konfesijų žmones ir palaimindavo antrąją santuoką, nes suprato, kad meilė racionalioms taisyklėms kartais nepaklūsta…
Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją, atidarė pirmąjį Lietuvoje juodųjų avių (Rašliavos) muziejų, buvo labai aktyvus visuomenininkas, daugiau kaip dvidešimt įvairių draugijų narys, steigėjas, neretai ir jų pirmininkas.
Gyvendamas Kaune Vaižgantas parengė ir išleido 18 tomų savo raštų. Kaip žurnalistas, spausdino savo straipsnius daugiau kaip šešiasdešimtyje įvairiausių žurnalų ir laikraščių.
1902 m. išleido pirmąją savo prozos knygelę „Vaizdeliai“, alegorinių kūrinių rinkinį „Šis tas“, „Sceniškieji vaizdeliai“. Vėliau išleido dramų ir prozos kūrinių – apysaką „Dėdės ir dėdienės“, tautos darnos svarbą iškeliantį romaną „Šeimos vėžiai“. Savo apsakymuose „Išgama“, „Nebylys“, „Žemaičių Robinzonas“ atskleidė žmogaus atsakomybės už savo mintis ir veiksmus klausimus. Kaunas iškilo jo didžiausiame prozos kūrinyje „Pragiedruliai“, bet daugelis Vaižganto žodžių apie miestą išsibarstę fragmentais gausioje jo raštų serijoje ir vis dar mažai tėra žinomi.
Štai kaip Vaižgantas aprašė miesto Rotušę: „Kauno Gulbė – dievaitė… pašvies visu savo nebeįžeistu baltumu… Kai atsirandi Viešojoje aikštėje, kuoras gyvente gyvena. Jis plazda erdvėje, jis žaidžia su debesėliais, jis – mėnesienos undinė – Nemuninė. Jei būčiau stabmeldis, aš jį dievinčiau“.
Vaižganto kūrybinį palikimą gražiai papildo jo rašyti laiškai giminaičiams ir įvairiems visuomenės veikėjams. Visiškai neseniai (2020 m.) pasirodė dar viena su Vaižgantu susijusi 700 puslapių knyga „Iš širdies ir tikru reikalu…“ (LLTI, 2019, Vilnius), kurioje spausdinama gausi J. Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija.
Kaune J. Tumas-Vaižgantas gyveno nuo 1920 iki 1933 m. (iki savo mirties). Visą šį laiką (išskyrus paskutiniuosius gyvenimo mėnesius) gyveno Kauno senamiestyje, Aleksoto gatvėje, prie pat Vytauto Didžiojo bažnyčios, ant Nemuno kranto. „Kaunas santakoje Nemuno ir Nėries, – tautos instinktas juos čia įkūrė gintis, susisiekti ir gėrėtis. Čia tauta įsikūrė, čia sau visą būdą ėmės. Atsistok ant bet kurio Nemuno kranto, paleisk savo žvilgsnį aukštyn ar žemyn plačiu Nemuno slėniu, ir tu suprasi lietuvių tautos istoriją ir jos sielą“, – rašė Vaižgantas.
1997 m. Kaune buvo įkurtas Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus, kuriame galima pamatyti autentišką aplinką. Ją padėjo atkurti išlikę visų Vaižganto kambarių fotografijos ir daugybė jo asmeninių daiktų.
Su laiku muziejų pasiekė vis nauji eksponatai. Namo sugrįžo Vaižganto kailiniai ir juos saugojusi Lietuvoje pagaminta cinkuotos skardos dėžė. Kailinius 1926 metais Juozui Tumui-Vaižgantui dovanojo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas Petras Klimas. Paryžietiškais kailiniais Vaižgantas labai džiaugėsi, šaltu oru retai padėdavo į šalį, kad net jai apsivilkęs taisė bažnyčios stogą. Po Vaižganto mirties paltas turėjo savo istoriją ir kelionę. Tačiau po daugelio metų kailinius savo rankiniame bagaže, saugodama kaip ypač didelę vertybę, iš JAV, Konektikuto valstijos, į Kauną parvežė pirmoji J. Tumo-Vaižganto buto-muziejaus vedėja Virginija Paplauskienė.
Visiškai neseniai į muziejų sugrįžo ir restauruotas Vaižganto stalas, ant kurio ruošė leidybai daugelį savo knygų, rengė lietuvių literatūros istorijos kursą, rašė laiškus. Po Vaižganto mirties 1933 m. balandžio 29 d., kaip ir daugelis kitų daiktų, rašomasis stalas pateko į jo įkurtą Vytauto Didžiojo universiteto Rašliavos muziejų. Po to profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas išsivežė į Vilniaus universitetą. Vėliau šis stalas stovėjo Edukologijos universiteto literatūros kabinete. Pagaliau pakliuvo į Vaižganto kūrybos tyrinėtojos Aldonos Vaitiekūnienės namus. Tyrinėtoja baldą atidavė restauruoti, kad vėliau galėtų sugrįžti į rašytojo namus. Taip 2018 m. stalą atnaujino meninių baldų restauratoriaus Bangutis Prapuolenis ir po metų, prieš pat 150-jį Vaižganto jubiliejų, jis sugrįžo į Juozo-Tumo Vaižganto butą-muziejų Kauno senamiestyje.
Muziejuje saugoma daug įdomių eksponatų, kurie vis dar laukia savo dėmesio, nuodugnesnių tyrinėjimų. Vienas tokių eksponatų – Vaižganto darbo kalendorius, kuris yra zakristijoje ant stalo. Balandžio 22-osios dienos lapelyje yra tikriausiai paskutiniai Vaižganto ranka rašyti žodžiai: „Dr. Petrikas“. Iki pat 1933 m. balandžio kalendoriuje yra daug įrašų, kurie liudija, kad Vaižgantas gyveno labai konstruktyvų visuomenišką gyvenimą, turėjo daug planų ir sumanymų. Kalendoriuje surašytos įvairios pavardės, renginiai, susirinkimai, vietos. Iki balandžio mėnesio 22 dienos palikta daugiau kaip 80 įvairių įrašų. Kalendorius parodo, kad Juozas Tumas-Vaižgantas iki mirties gyveno pasiremdamas savo tvirtu principu: „Laimės ieškojau kitiems, o tapau laimingas pats.“
