Ant rašytojo Kurto Voneguto gimtadienio torto šiemet žybsėtų jau 100 žvakučių, ir jis smagiai mėgintų jas užpūsti vienu iškvėpimu. Bet tai tegalim įsivaizduoti. Nieko nepadarysi… Svarbu prisiminti.
Garsi rašytojo frazė, „nieko nepadarysi“, nuolat besikartojanti žymiausiame romane „Skerdykla Nr. 5“, savyje talpina visą skalę emocijų: nuo bejėgiškumo prieš absurdą, beprasmybę, karo smurtą ir agresiją iki ironijos, suteikiančios jėgų atsilaikyti, skausmo mėginant susitaikyti su pasekmėmis. Deja, minint, 100-ąjį Kurto Voneguto gimtadienį, tenka apgailestauti, kad jo kūrinių tematika naujų karų akivaizdoje ir vėl kaip anuomet aktuali, beveik fiziškai juntama ir suprantama. Tuomet kyla klausimas, ką gali literatūra, kiek ji paveiki, jei suskaityti K. Voneguto, Dž. Orvelo ir kitų romanai iš esmės realybės nekeičia? O gal ji negali išjudinti masių, tačiau geba bent trumpam pakeisti individų mąstymą, kuris kaip gijimo užkratas plinta plačiau, suteikia vilties ir formuoja humaniškesnės ateities vizijas?
Paroda „K. Vonegutas: nieko nepadarysi“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kurią atidarome gruodžio 21 d., kvies mąstyti apie žmogaus, kūrėjo ir teksto sąveiką. Ką turi išgyventi, patirti rašytojas, kad jo tekstai taptų tamsūs, ironiški, sarkastiški? Ir atvirkščiai – kaip juos veikia realybė? Kviečiame įsigyventi į rašytojo asmenybę, unikalias, žeidžiančias, beveik neįtikėtinas jo patirtis, kurios atvedė iki rašytojo pozicijos, kad žmogus nėra blogas, o tik kvailas ir juokingas, todėl ir kūriniuose geriausia juoktis.
Bendradarbiaujant su Indianapolyje įsikūrusiu K. Voneguto muziejumi-biblioteka, atsirado galimybė čia, Kaune, plačiau pristatyti rašytojo asmenybę. Kokias istorijas pasakoja fotografijos, išlikę daiktai ir knygos? Kaip suprasti, pajusti tai, kas nuo mūsų nutolę laike ir erdvėje? Gal bent pamėginti įsijausti ir pasilyginti?
Kažkas yra sakęs, jog istorija objektyvi savo subjektyvumu. Ir ši frazė ypač aktuali galvojant apie K. Vonegutą, ne tik tapusį vienu skaitomiausių XX a. autorių, bet ir kontroversiška asmenybe, per kurios patirtis skleidžiasi daug laiko aktualijų.
Taigi. Susipažinkime su žmogumi, kuris 1922 m. gimsta Jungtinėse Amerikos Valstijose, Indianapolyje, bet turi vokiškų šaknų. Tik va, praūžęs Pirmasis pasaulinis karas, kuriame Vokietija tampa agresore, Vonegutų šeimą paverčia Amerikos patriotais. Mažasis Kurtas taip ir lieka be tikrųjų šaknų, neaiškios tapatybės, niekas jo vokiškai kalbėti taip ir neišmoko. Vėliau pasakos, kad labiausiai jo vertybes formavo afroamerikietė virėja ir namų šeimininkė Ida Young…
Ar mažam vaikui gali rūpėti aplink siaučianti Didžioji depresija? Jei jo architektas tėvas nebegauna užsakymų ir tampa keistu „svajingu menininku“, o mama, turtingo aludario dukra, nuolat prislėgta dėl nepaliaujamai prarandamo šeimos turto, – neabejotinai taip. Tada jis rytais žingsniuoja ne į privačią, kaip vyresnieji brolis ir sesuo, mokyklą, o į valstybinę, kurioje bando išgyventi ir rašyti vietiniame laikraštyje. Pinigų tema nuo to laiko lieka aktuali visam gyvenimui.
Įsivaizduokite, kad jūs, kaip Kurtas, negalite studijuoti architektūros ar kokių kitų humanitarinių mokslų, todėl tėvo stumtelėti įstojate mokytis biochemijos. Bet ten siaubingai neįdomu, ir daug svarbesnis tampa studentiškas laikraštis, kuriame jis skelbia tokius aštrius straipsnius, kad redakcija apsidrausdama atsiriboja nuo autoriaus nuomonės.
Kas dar? Ach taip, Antrasis pasaulinis, kuris Kurtą užklupo išvykus į smagią, jaunatviškai pašėlusią išvyką. Jis su dviem bičiuliais praleido idiliškas dienas Kolorado valstijoje – miegojo palapinėse, valgė pupeles iš skardinių, tyrinėjo gamtą, istorines vietas, plaukė upe… Ir tai galbūt buvo paskutinės nekaltos laimės savaitė K. Voneguto gyvenime, nes važiuojant namo automobiliu radijas pranešė apie Hitlerio užpultą Lenkiją. Grįžęs namo jis verkė galvodamas, kad „geriausias dalykas, kuris man kada nors nutiko, baigėsi“. Nebuvo tikras, ar kada nors vėl bus toks laimingas.
knygos sulaukdavo labai skirtingų, kontroversiškų vertinimų, bet K. Vonegutas yrėsi į priekį, toliau rašė, siekė užkrėsti skaitytojų protus humanizmu.
O tada – karas! Įsivaizduokite, kad jums vos dvidešimt, pati gyvenimo aušra, širdis veržiasi į mūšio lauką ir taip dar visai jauną pasitinka pats didžiausias siaubas. Pėstininkų batalionas, kuriame tarnavo ir eilinis Kurtas Vonegutas, buvo sudorotas į šipulius. Taip jis atsidūrė vokiečių nelaisvėje ir galiausiai – Drezdene. Bet išliko gyvas po negailestingo miesto bombardavimo, nes slėpėsi mėsos sandėlyje po žeme.
Kaip žmogų keičia motinos savižudybė? Kokius neužgyjančius randus tai palieka artimiesiems? 1944 m. gegužės 14 d. Kurtas grįžo namo atostogų Motinos dienos savaitgaliui ir sužinojo, kad mama praėjusią naktį mirė perdozavusi migdomųjų. Edita Vonegut nusižudė taip ir nesusitaikiusi su šeimos turto ir statuso praradimu, būsimu Kurto dislokavimo užsienyje ir jos pačios, kaip rašytojos, nesėkmėmis.
Ar grįžus namo į Ameriką gyvenimo lūžiai liovėsi? Viską užgydė tuoktuvės su Jane Marie Cox, su kuria draugavo dar nuo darželio laikų? Tuomet iš tiesų viskas pasikeitė. Kurtas svajojo mesti trumpalaikius darbus ir pagaliau tapti profesionaliu rašytoju, nesiblaškyti. Bet ar tai paprasta? Kai augini šešis vaikus – neapsakomai sunku. Trys vaikai augo savi, o 1958 m. rašytojo sesuo Alisa mirė nuo vėžio praėjus dviem dienoms po to, kai jos vyras Jamesas žuvo traukinio avarijoje – Vonegutai įsivaikino tris mažamečius jų sūnus. Rašytojo knygos sulaukdavo labai skirtingų, kontroversiškų vertinimų, bet K. Vonegutas yrėsi į priekį, toliau rašė, siekė „užkrėsti [skaitytojų] protus humanizmu“. O tada – skyrybos, nes nebesutapo poros religiniai įsitikinimai, depresija, vaistai, nauja santuoka, kūrybinio rašymo dėstymas ir nauji, vis nauji kūriniai, rašomi atpažįstamu – aiškiu, „šizofreniškai telegrafišku“ stiliumi.
Ir tai tik keli raudoni ženklai K. Voneguto gyvenimo kelyje, po kurių jis neišvengiamai daro didesnį ar mažesnį posūkį, linkį. Juos surasti, pažinti – reiškia susidurti su dar vienu likimu, gyvenimo istorija, atvedusia iki literatūrinių šedevrų atsiradimo. Svarbiausiais rašytojo romanas – „Skerdykla Nr. 5“. Jį lietuviškai skaitome vertėjo Povilo Gasiulio dėka. Su parodos lankytojais jis dalijasi 1980 m. iš paties Kurto Voneguto gautu laišku. Gyvenant už geležinės uždangos ne viskas buvo aišku moderniame amerikiečio romane. Tad konsultuotis teko siunčiant ranka rašytą laišką. Ir K. Vonegutas atsakė! Bet apie tai plačiau jau parodoje.
Jei jau bandyti įsijausti į kito vaidmenį, tai iki galo. Prisėdus prie rašomojo stalo galima ką nors pamėginti rašyti. Jei paties K. Voneguto raštu – dar geriau. Pamėginkite ir jūs, o tekstą galėsite pasilikti sau prisiminimui arba kaip laišką palikti kitiems parodos lankytojams.
Paroda Maironio lietuvių literatūros muziejuje veiks nuo gruodžio 21 d. Jus pakviesime į atidarymą kartu su K. Voneguto kūrybą Lietuvoje pristatančia leidykla „Kitos knygos“.
