Kasmet kovo 16-ąją minime Knygnešių dieną, o 2004 metais UNESCO knygnešystę pripažino unikalia ir pasaulyje analogų neturinčia veikla. Daugiau apie šį lietuvišką fenomeną šiandien pasakoja Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės ir numizmatikos skyriaus rinkinio saugotoja Beta Šneliūtė.
1863 metų žiemą Lietuvoje vykusio sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią padariniai buvo labai liūdni. Caras Aleksandras II ėmėsi represijų. Šiaurės vakarų krašto pertvarkymo planą ir Lietuvos rusinimo politiką įgyvendinti pavedė Vilniaus generalgubernaroriui Michailui Muravjovui. Šis 1864 metais parengė radikalią Rusų pradų atkūrimo programą.
Remiantis programa buvo numatyta pašalinti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo, sparčiai steigti rusų pradines mokyklas, lotynišką abėcėlę pakeisti rusiška ir uždrausti imperijoje lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis. Netrukus prasidėjo aktyvus programos įgyvendinimas. 1864 m. birželio 5 d. Vilniaus cenzūros komitetui generalgubernatorius M. Muravjovas išsiųstu raštu įsakė laikytis taisyklės: nepraleisti spausdinimui nė vieno lietuviško elementoriaus, rašyto lenkiškomis raidėmis, leisti spausdinti juos tik tada, kai jie bus perrašyti rusiškomis raidėmis.
Spaudos draudimo metais išleista daugiau kaip 4000 lietuviškų knygų. Didžioji jų dalis atspausdinta Mažojoje Lietuvoje.
M. Muravjovo įpėdinis generalgubernatorius Konstantinas Kaufmanas slaptu 1865 metų rugsėjo 6 dienos raštu Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernatoriams įpareigojo ne tik uždrausti spausdinti, bet ir įvežti bei platinti visus lietuviškus leidinius lotyniškomis ir lenkiškomis raidėmis. Spaudos draudimas įstatymu buvo įtvirtinamas ir stiprinamas dar beveik 10 metų.
Visą lietuviškos spaudos leidybą rusiškais rašmenimis caro administracija iš pat pradžių perėmė į savo rankas. Ji taip pat nustatinėjo leidinių rūšis, kiekį, bei paskirtį. Valdžia mažai rūpinosi leidinių spausdinimu, o daugiau draudžiamos spaudos persekiojimu. Todėl spauda graždanka, kirilicos rašto atmaina, buvo itin skurdi ir negausi. Nemokantiems rusų kalbos iš tokių knygų mokytis skaityti ar rašyti buvo labai sunku. Nors ir kaip stengtasi šiuos leidinius išplatinti, tačiau lietuviai jų neskaitė. Lietuviškos spaudos draudimas trukdė, bet nesustabdė leidybos augimo, nes lietuviškos spaudos poreikis buvo didelis.
Kadangi lietuviška spauda buvo uždrausta nuo 1864 m., Lietuvoje veikiančiose spaustuvėse imta sąmoningai klastoti knygų išleidimo datą įrašant ankstesnę. Tokių, neva anksčiau išleistų knygų, vadinamų kontrafakcijomis, cenzūra negalėdavo drausti. Dėl spaudos draudimo Vilniaus lietuviškų knygų leidybos centras likviduotas, o leidyba persimetė už Rusijos imperijos sienų, į mažąją Lietuvą: Karaliaučių, Tilžę, Ragainę, Bitėnus. Vėliau knygos imtos leisti ir Jungtinėse Amerikos Valstijose – Plimute, Niujorke, Čikagoje.
Daugelis rusų administracijos draudimų lauktų rezultatų nedavė. Vyko atvirkštiniai procesai – augo žmonių sąmoningumas ir formavosi lietuvių tauta. Uždraudus lietuvišką spaudą caro administracija net neįtarė kokio stipraus pasipriešinimo sulauks. Vyskupas Motiejus Valančius parodė nepaprastą drąsą ir sugebėjimus organizuodamas knygnešystę. 1867 metais jis įkūrė pirmąją nelegalią knygų platinimo ir knygnešių organizaciją. Iš klebonų jis reikalaudavo steigti parapijų mokyklas, kuriose vaikai būtų mokomi lietuvių kalba. Spaudos draudimo metai, kova prieš kolonizavimą ir rusinimą tapo rimtu lietuvybės gyvybingumo išbandymu.
Visas draudžiamas ir užsienyje spausdintas knygas gabeno per sieną ir Lietuvoje platindavo knygnešiai. Žymiausias Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis gimė 1846 metais kovo 16 dieną Purviškių kaime, Biržų apskrityje. Jo garbei kovo 16 dieną minime Knygnešio dieną. 100 iškliliausių Lietuvos knygnešių pavardės iškaltos granito plokštėse „Knygnešių sienelėje“ Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
„Szaltinio“ maldaknygė tapo lietuviškumo, katalikybės, kovos už laisvą lietuvišką spaudą simboliu.
Didžioji dalis, beveik 80 proc. visų su lietuviška spauda įkliuvusių žmonių buvo valstiečiai. Knygnešystė tapo organizuota veikla ir visuotiniu reiškiniu. Ilgainiui Lietuvoje neliko nė vieno miestelio ir bažnytkaimio, kur nebūtum galėjęs gauti draudžiamų knygų. Didelį darbą nuveikė daraktoriai – slaptųjų mokyklų mokytojai, mokę vaikus skaityti ir rašyti. Jie kaip mokymo priemonę naudojo lietuviškus leidinius – elementorius, maldaknyges, kalendorius, patys platino šią spaudą. Tai liudija teismų bylos, knygnešių bei jų amžininkų prisiminimai.
Spaudos draudimo metais išleista daugiau kaip 4000 lietuviškų knygų. Didžioji jų dalis atspausdinta Mažojoje Lietuvoje. JAV lietuvių iniciatyva išleisti leidiniai paštu arba per knygnešius pasiekdavo Lietuvą. Populiariausi spaudiniai tuo metu buvo maldaknygės, katekizmai, giesmynai, šventųjų gyvenimai. Kalendoriai buvo vertinami dėl juose atspausdintų, kad ir negausių mokslo žinių, praktinių patarimų, literatūros kūrinių.
Nuo 1883 metų pradėti leisti periodiniai leidiniai laikraščiai ir žurnalai. Griežti draudimai pagreitino pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ (1883–1889), kurį ir šiandien vadiname tautinio sąjūdžio šaukliu, atsiradimą. Paradoksalu, bet lietuvių periodinė spauda atsirado ir vystėsi, kai caro administracijos buvo draudžiama bei naikinama. Pirmuosiuose laikraščiuose spausdinti rašiniai apie garsią Lietuvos praeitį, jos kunigaikščius žadino ir vienijo tautą.
Spaudos draudimas ir persekiojimas 1864–1904 metais iššaukė visuotinį Lietuvos gyventojų priešiškumą rusų administracijai. Platindami ir skaitydami uždraustas knygas lietuviai aktyviai kovojo prieš kolonizavimą ir sąmoningą lietuvių tautos rusinimą. 1904 metais balandžio 13 dieną Ministrų komitetas nutarė panaikinti ankstesnius nutarimus ir potvarkius dėl lietuvių rašto. Caras Nikolajus II šį nutarimą patvirtino balandžio 24 dieną (pagal naująjį kalendorių gegužės 7 dieną), todėl kiekvienais metais gegužės 7 d. švenčiame Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos šventę.
Tuoj po spaudos draudimo panaikinimo atsirado dar daugiau lietuviškų laikraščių. Vienas tokių 1906 metais Seinuose pradėtas leisti savaitraštis „Šaltinis“. Jam neatsitiktinai parinktas toks vardas. Spaudos draudimo metais labiausiai skaitoma knyga – „Szaltinio“ – maldaknygė tapo lietuviškumo, katalikybės, kovos už laisvą lietuvišką spaudą simboliu. Pradžioje „Šaltinis“ turėjo tik 500 prenumeratorių, o tiražas siekė 2000 egzempliorių. 1909 metais savaitraščio kas savaitę buvo atspausdinama po 6000 egzempliorių. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą „Šaltinis“ buvo didžiausias iliustruotas laikraštis Lietuvoje.
