Kauno paveikslų galerijoje šiuo metu vykstančios parodos „Keleivis eina. Justinui Mikučiui (1922–1988) atminti“ fokuse esantis J. Mikutis – sokratiškas mąstytojas ir Sibiro lagerių kankinys, savo minčių laisve įkvėpęs kelias pokario kūrėjų kartas. Daugiau apie šią asmenybę rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja viena parodos kuratorių, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėja Genovaitė Bartulienė.
Aš noriu, kad mano minties viesulas žadintų žmonių širdis, keltų jas iš drungno miesčioniško migio, kurį jos veltui stengiasi suplakti su taikos ir meilės troškimu.
Justinas Mikutis
Mikučio šaknys – krikščioniškoje Žemaitijoje, Šateikių Rūdaičių kaime. Mažažemių valstiečių šeimoje jis buvo ketvirtas vaikas. Per dvejus metus baigęs pradžios mokyklą Gintališkėje (1934), savarankiškai pasiruošė egzaminams, juos išlaikė (1935) ir buvo priimtas į trečią gimnazinę klasę Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Ją baigęs (1941), stojo į Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto filologijos skyrių (1942), prašymą tenkino tuometis dekanas Antanas Maceina. Vokiečiams universitetą uždarius (1943), grįžo į Žemaitiją, įsidarbino pradžios mokykloje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. rugsėjo 1 d. prašymu nesėkmingai bandė sugrįžti tęsti studijų.
Po kelių mėnesių, gruodžio 16 d., Grigaičių pradžios mokyklos vedėjas Justinas Mikutis buvo sulaikytas dėl kelių šovinių, kuriuos atėmė iš pradinių klasių mokinių ir, numetęs į kampą, pamiršo. Pirmasis kvotos protokolas šv. Kalėdų rytą prasidėjo 10 val. ir truko bemaž septynias valandas. Paskui buvo dar keturi metodiški tardymai, du iš jų vyko tą pačią parą; abiejų bendra trukmė – bemaž dešimt valandų. Visų penkių tardymų protokolai dailyraščiu suguldyti į šešiolika puslapių. Kiekvieno jų apačioje – tvarkingas Mikučio parašas, tikėtina, atsiradęs anksčiau negu tekstas. 1954 ir 1955 m. į Maskvą siųstuose skunduose Mikutis rašė: „Prisipažinimas išgautas ilgai mušant per galvą iki kliedėjimo ir sąmonės netekimo.“ 1946 m. birželio 12 d. nuosprendžiu jis nuteistas „10 metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje, politinių teisių suvaržymu penkeriems metams ir turto konfiskavimu“. Apkaltintas tėvynės išdavyste, kova prieš sovietų valdžią, prisijungimu prie Lietuvos Laisvės armijos. Kaltinamojoje išvadoje netgi „patikslintas“ Mikučio kovos būdas – Platelių miškuose „dislokuotiems banditams tiekė įvairius produktus“.
Justinas Mikutis buvo teisiamas bendroje byloje su kitais septyniais aplinkinių vietovių gyventojais. Iškalbingas bylos faktas – į Komiją išsiųsti keturi nė trisdešimties neturėję mokytojai, vienas rašytojas, du studentai, viena moteris, siuvėja, išsiųsta į Kazachiją.
Tokia Justino kančios kelio pradžia. Lageryje jo laukė sekinantis darbas šachtoje, pažeminimai, šaltis, gyvenimas pusbadžiu. Jo bandymas bėgti baigėsi „auklėjamąja-parodomąja programa“ – pjudymu vilkiniais šunimis kitų kalinių akivaizdoje. Pasekmės – iškandžioti sėdmenys, sutrikusi inkstų veikla ir psichika. Kyla klausimas, ar būtent ši „procedūra“ bylos dokumentuose buvo įvardinta kaip „pakartotinis teistumas specialiame Uchtos-Ižemsko lagerių teisme 1946 10 19“.
Po Stalino mirties lageriuose įkalintieji ieškojo galimybių panaikinti ar sušvelninti bausmes ir sugrįžti į Tėvynę. Imta teikti malonės prašymus. Vartydami 1954-ųjų dokumentus byloje matome kančios perkeisto, nebebijančio mirties, laisvo asmens laikyseną. Mikutis dviejuose skunduose [ne prašymuose!] generaliniam SSR prokurorui ir SSSR Aukščiausiojo teismo prezidiumui pareikalauja jį išlaisvinti arba „likusį bausmės laiką pakeisti sušaudymu“. Po dvejų metų Mikutis išlaisvintas (1956).
Iš lagerio sugrįžęs Justinas dar kartą bandė tęsti studijas alma mater, šiuo sykiu Vilniaus universitete, tačiau jam buvo atsakyta, kad esąs trimis mėnesiais „per senas“. Jautėsi svetimas, skaudžiai išgyveno nepriėmimą ir ieškojo bendraminčių. Lageryje likusiam bičiuliui rašė: „Galop pats pradedi jaustis kaip vagis ar įsibrovėlis, atėjęs sudrumsti jų šventą gyvulišką ramybę, <…> pačiam yra pavojus kristi moraliai arba tuo pačiu užsikrėsti… ar patikėsi, <…> kad aš dabar jaučiuosi tartum išvytas iš rojaus, ir dar iš kokio – iš Vorkutos!“ Socialiniu požiūriu rinkosi marginalo dalią, be nuolatinės gyvenamosios vietos, be pastovaus darbo. Neturėjo į normalumo rėmus įsprausto gyvenimo, nekreipė dėmesio į patogumą ir pats tapo nepatogus kitiems: „gyvenu nei šio, nei to. Sustoju tai pas seserį, tai pas brolį, tai pas tėvą.“
tuštumos daug, bet visos viltys tame, kad esama daug nuoširdaus pasiilgimo ko nors gero.
Mikutis įsidarbino Vilniaus dailės institute pozuotoju (iki 1961), suartėjo su tuo metu studijavusiais Vincu Kisarausku, Antanu Kmieliausku, Valentinu Antanavičiumi, Vladu Vildžiūnu, Alfonsu Ambraziūnu, Vytautu Šeriu, Igoriu Piekuru. Apie juos sakė: „Turiu keletą draugų dailės akademijos studentų. Tai beveik vieninteliai pragiedruliai mano rūškaname ir nelinksmame gyvenime.“ Neformalus bendravimas dirbtuvėse su nesisteminius opusus kūrusiais menininkais užpildė intelektualaus matmens stygių. Dailė, literatūra, poezija buvo jų šarvas, saugojęs nuo santvarkos slėgimo.
Vis dėlto jo bekompromisė elgsena provokavo konfliktus. Kisarauskų namuose žarstė aštrią kritiką: „Jūs, palyginti su lagerininkais, esate ubagai. Mus kaltino, bet mes nebuvome kalti; mes buvom laisvi. Jus kaltina daug subtiliau – per spaudą, meno tarybas ir t. t. Esate didesni vargšai negu mes, kaliniai. Jūs didesni sovietai, negu galvojate… <…> Jeigu norit likti žmonėmis <…>, negalit žaisti to žaidimo, kurį žaidžiate. Nedalyvaukit sovietų parodose. Neprisitaikykit. Neikit į jokius kompromisus.“
Sistema pati programavo rezistencinę laikyseną – vienišųjų kovą prieš imperiją. Mikutis stiprino likimo draugus: „nenustokim vilties“, „tuštumos daug, bet visos viltys tame, kad esama daug nuoširdaus pasiilgimo ko nors gero. Nenuleisim dar burių ir neatsisakysim savo kultūrinių bei religinių idealų! Man taip pat sunku, nes per daug atbukimo“. Justinas palaikė ryšius su lageryje likusiu Antanu Kisieliumi, jam ir kitiems Sibire likusiems draugams nuolat siuntė ir korespondencijoje aptarinėjo knygas. Tai buvo įvairi literatūra, pasiekdavusi informaciniame vakuume egzistavusius piliečius, ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų, vokiečių kalbomis (Johannas Wolfgangas Goethe, François Mauriacas, Friedrichas Schileris, Henrichas Böllis, Franzas Kafka, Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis ir kt.).
Be pozuotojo darbo, Mikutis turėjo ir daugiau tarnybų, tačiau nė vienos orios, galėjusios nors iš dalies teikti satisfakciją: Vilniaus grąžtų gamyklos darbininkas, šlifavimo staklių gamyklos liftininkas, „Žalgirio“ gamyklos krovėjas. Trumpai nuo 1962 m. iš vokiečių ir prancūzų kalbų, neturėdamas techninio žodyno (!), vertė techninę literatūrą. Bičiuliams vis pasiskųsdavo sekinančiu darbu. Periodiškai buvo guldomas į psichoneurologijos ligonines (nuo 1959). Šių įstaigų paciento dalią patyręs autsaideris dailininkas Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus perspėjo: „Justinai, bandyk kaip nors atsikratyti tų „draugų“ paslaugų, kurie siūlo Tau gydytis beprotnamiuose. Tegul ten būna tie, kurie to nori ir užsitarnavę. Dievas pats pasirūpins savo kūriniais-žmonėmis ir išgydys savaime be aminazino, triftazino, stelazino ir t. t.“
7-me dešimtmetyje Mikutis suartėjo su Leonardu Gutausku, Ričardu Vaitiekūnu, Petru Repšiu, Arvydu Šalteniu. Palaikė ryšius su rusų disidentu Konstantinu Bogatyriovu, čiuvašų poetu Genadijumi Aigi (Gennadiy Aygi), lageryje likusiais inteligentais Aleksandru Borisovu, Nikolajumi Burčenkovu.
Tuo metu Mikutis parašė tris epitafijas: Vytautui Mačerniui, Petrui Juodeliui, Jonui Kristupui Glaubitzui. Toliau tęsė savo užrašus. Tai neišbaigti tekstai, kritika, impresijos, liudijantys, kad galėjo iškilti ryškus kultūrologas, literatūros kritikas, estetas, vizionierius. Gyvenimo netikrumo jausmas buvo jo pasaulėjautos pagrindas, Evangelija – jo tekstų esminė atrama, Dievas – fundamentalus kultūros ir istorijos matmuo. „Norint suprasti istoriją, neužtenka įžiūrėti tik ritmingą įvykių, kaip architektūrinių masių, išsidėstymą (tai būtų pernelyg formalistinis istorijos, kaip vieningos simfoninės poemos, suvokimas), bet dar reikia vidinės klausos pajusti pagrindiniam leitmotyvui, kuriuo Europos (o dėka jos ir visos žmonijos) istorijoje yra krikščioniškoji mintis.“ Analizuodamas problemas, jis ėjo nuosekliu krikščionišku keliu, svarstė Dievo ir žmogaus santykį, kaltės ir atleidimo sąvokas, lyčių skirtybes, brėžė kultūrinius skirtumus tarp Rytų ir Vakarų, netgi numatė iš Rusijos kylančią pasaulinės katastrofos grėsmę.
8-me dešimtmetyje Šaltenis jį pakvietė pozuoti Justino Vienožinskio dailės mokykloje, netrukus ir Vilniaus dailės institute. Susipažino su Arūnu Vaitkūnu, Vaidotu Žuku, Audriumi Naujokaičiu, Egle Velaniškyte, Algimante Stankute, Eugenijumi Varkulevičiumi, Jonu Maldžiūnu. Glaudėsi jų studijose, kartu keliavo po Žemaitiją, vasarojo Dovainonyse. Jiems pozuodavo ir kalbėdavo. Įspūdį darė ne tik jo įžvalgos ir svarstymai, bet ir mintinai originalo kalbomis deklamuota Vytauto Mačernio, Vinco Mykolaičio-Putino, Johanno Wolfgango von Goethe‘s, Frydricho Hölderlino, Georgo Traklio, Rainerio Marija Rilkės poezija, Adomo Mickevičiaus poezija. Jo erudicija stipriai veikė šios kartos tapytojų pasaulėžiūrą ir estetines nuostatas. Jo mintys buvo konspektuojamos, o jį žvelgiama kaip į dvasinį mokytoją. Mikutis ir pats jautė savo žodžių galią, sakytum, buvo įtikėjęs savo misija.
Pristatant Justiną Mikutį parodoje telieka priminti, kad jo legenda užgimė sovietų režimo sukaustytoje Lietuvoje, kai represuotieji buvo netekę akademinės karjeros galimybių, o jų kūrybinis potencialas buvo gesinamas žiauriausiais totalitarinei santvarkai būdingais metodais. Mikučio fenomenas – tai oksimoronas: sistemos marginalo vertybinė įtaka XX a. II pusės lietuvių kultūrininkų plejadai.
