Kazys Binkis (1893–1942) lietuvių poetas, dramaturgas, publicistas, vertėjas, mokytojas. Pirmieji poetiniai bandymai pasirodė žurnale „Vaivorykštė“ (1913) ir almanache „Sniegams tirpstant“ (1913). Poetinis palikimas nedidelis, bet svarus. Išleido eilėraščių knygą „Eilėraščiai“ (1920), dedikuotą mūsų žole, medžiais ir samanomis apaugusiam sodžiui ir antrąją, avangardinių eilėraščių knygą – „100 pavasarių“ (1923) ir (1926).
K. Binkio poezija padarė didelę įtaką vėlesnei poezijai turinio ir formos atnaujinimo atžvilgiu. Artėjant jo 130-osioms gimimo metinėms (lapkričio 16 d.) apie poetą rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė.
Rimtos autobiografijos šio straipsnio herojus apie save neparašė. Tik nerimtą. Parengė „Vainikus“, naujesniosios poezijos antologiją, knygoje įdėjo tokią šmaikščią biografiją: „Iki 14 metų gyvenau Gudelių sodžiuj, teisingiau – parovėjy ir šilely. Grybaudavau, žūklaudavau, jodavau nakties, o žiemą gaudydavau sniegenas ir dagiliukus ir vėl juos paleisdavau, nes gryčia kartais prieidavo smalkumo, ir paukščiukai „pasigerdavo“. Su vaikais retai tesimušdavau. Prieš kiaulių ir galvijų ganymą buvau griežtai ir principingai nusistatęs, kad nevaržytume gyvuliams laisvės. Be galo mėgdavau gaisrus ir vaiduoklius, kurių savo akim daugybę esu matęs. Užtat iki šiol šventai tikiu, kad vaidenas. Sodžiuj turėjau nekokią renome, kuri net iki šiol nepasitaisė. Praminė mane „vėjavaikiu“. Toksai vardas man be galo patikdavo, nes vėjui nuo mažų dienų pavydėdavau“, – rašė poetas apie savo vaikystę 1921 metais. Įdomu, kad K. Binkis pažinojo kraštietį Julių Janonį, žavėjosi jo kūryba, bet revoliucionieriumi jo nelaikė.
Pasimokęs „Saulės“ mokytojų kursuose Kaune, Biržų keturklasėje, Vilniaus pedagoginiuose kursuose, K. Binkis grįžo į gimtinę mokytojauti. Dirbo toje pačioje mokykloje, kur tiek išdaigų krėsta vaikystėje. Papilio mokykloje buvo pagarsėjęs išdykėlis, pramušta galva visokioms išdaigoms, šmaikštaus žodžio meistras – tokį jį prisimena mokyklos draugai. Pertraukų metu pasilipęs iš antros pusės rašomosios lentos, smakru ant jos pasirėmęs, sakydavo užusakus kaip klebonas bažnyčioj. Net kunigas Mykolas Prialgauskas, kuris skolindavo būsimam rašytojui knygas, meldėsi už jį, kad ateitų į protą. Prisimeldė. Išdykėlis tapo geru mokytoju.
Papilyje prabėgo laimingiausi jaunystės metai. Nors griaudėjo karas, K. Binkis mokė vaikus ir suaugusiuosius, rengė vaidinimus ir vakarėlius, vadovavo chorui. Subuvimo metu jaunas mokytojas skaitydavo eiles ir grodavo smuiku. Pasvalyje surengtuose mokytojų kursuose jis susipažino su mokytoja Pranute Adamonyte, kilusia iš Mediniškių vienkiemio. Beveik visi eilėraščiai, parašyti po 1917 m., skirti merginai, kuri žavėjosi iškalbingu gražuoliu poetu:
Mauruoto liepto viduryje
Baltesnė už balčiausią sniegą
Pražydo kažkuomet lelija
Mauruoto liepto viduryje…
Eiliavo nakties tyloje dvidešimt penkerių metų Papilio mokyklos mokytojas – Kazys Binkis. Prieš akis buvo jo mylimoji, jo lelija. Taip gimė eilėraščiai „Rugiagėlės“, „Aguonėlės“. Kazys Binkis žavėjosi rimta, išsilavinusia mergina, kuri jam buvo panaši į laukų gėlę. Sąsiuvinyje virš „Utų“ užrašė: Gerajai Pranutei skiria autorius. Į Pranutės širdį pretendavo ir kitas poetas – Balys Sruoga. Kartą, kai iš Kazio Binkio suruošto literatūrinio renginio, po poezijos skaitymo ir muzikos, Pranutė išvyko namo su Baliu Sruoga, įskaudintas mylimasis nemiegojo kelias naktis ir sukūrė vieną žaviausių jaunystės eilėraščių:
Persiskyrimo daina
… Kiek jau kartų sau kalbėjau,
Kad užmiršt tave reiktų.
Bet širdies nepergalėjau,
Nes širdy tebesi tu…
Po kurio laiko kitame vakarėlyje K. Binkis skaitė šį kūrinį ir šilkaryšiu apsisiautusi ilgakasė kaltininkė pažino save, ir nunešė poetui gėlių.
K. Binkis buvo ambicingas, pasitikėjo savimi ir planavo pragyventi iš literatūrinio darbo. Darbštiems ir pareigingiems Pranutės broliams atrodė, kad jų seseriai ne pora vėjavaikis poetas, be hektarų ir pastovios tarnybos. Laiške P. Adamonytei įskaudintas rašė: „Mediniškyje (Pranutės tėviškėje, – red. past) yra priimta kiekvieną žmogų rubliais ir valakais mieruoti.“ Beveik kiekviename laiške K. Binkis prašo mylimosios, kad ji nepasiduotų giminių spaudimui, neišduotų jausmų: „Tu iš manęs iki šiol nieko nereikalavai, o man davei visa: mano poeziją, mano svajones, mano visą laimę…“ (Iš laiško, rašyto 1919 m. rugsėjo 13 d.)
1921 m. gegužės 29 dieną Palėvenės bažnyčioje įvyko Kazio Binkio ir Pranės Adamonytės vestuvės. Buvo saulėta graži diena, į atlaidus traukė pėsti ir važiuoti. Jaunikį iš Kauno atlydėjo husarų pulko orkestras. Jaunuosius tuokė Juozas Tumas-Vaižgantas. Tas vestuves matė dvylikametis piemuo Albertas Juozėnas, atbridęs į bažnyčią rasotais papieviais, vėliau tapęs rašytoju Juozu Baltušiu ir visa tai aprašęs knygoje „Su kuo valgyta druska“.
Per vestuves nutiko nelauktas dalykas… Staiga nutilo vargonai ir giedoriai, žmonės šnibždėjosi, kad nebus gero iš šių vestuvių… Frakuotas jaunikis ir puošni nuotaka susėdo į automobilius bei blizgančias karietas ir išbildėjo į Noriūnų dvarą, pas Pranutės brolį. O vedybinis gyvenimas nebuvo toks šviesus, kaip ta vasaros diena…
1922 m. pasirodė leidinys „Keturių vėjų pranašas“ – kolektyvinė keturvėjininkų sąjūdžio programa, kurią parengė Kazys Binkis kartu su Juozu Butkumi, Petru Taruliu bei Saliu Šemeriu. Keturi tekstų autoriai rašė sarkastiškai ir pašaipiai. Tais pačiais metais gimė duktė Eleonora, po metų – sūnus Gerardas.
Kaune Kazys Binkis ėmė telkti apie save jaunus žmones, pirmadieniais jie rinkdavosi arba poeto bute Maironio g. 19, arba kokioje užeigoje. Rašytojai ir dailininkai, žurnalistai ir aktoriai diskutuodavo, skaitydavo, kritikuodavo. Diskusijos tęsdavosi iki paryčių. Kartu su kitais rašytojais leido avangardinį žurnalą „Keturi vėjai“.
Norėdamas įrodyti turtingiems žmonos giminėms, kad galima gyventi ir iš literatūrinio darbo, K. Binkis pirko skolon carinio ministro P. Stolypino dvarą – Kalnaberžėje su trisdešimt septynių kambarių rūmais ir parku. Svajojo, kad vasaromis čia poilsiaus menininkai. Susižavėjęs meškeriojimu ir grybavimu, K. Binkis skolų nemokėjo ir taip prarado dvarą.
1927 m. Pranė Binkienė, turėdama tik 29 metus, peršalusi mirė, laidotuvės buvo labai iškilmingos. K. Binkis raudojo prie žmonos karsto, jautėsi kaltas dėl skolų ir nepriteklių. Po Pranutės, savo mūzos mirties, K. Binkis eilėraščių neberašė. Poetas liko našlys su dviem mažais vaikais.
Antroji moteris, kuri tiek daug reiškė poeto gyvenime, buvo Sofija Kudrevičiūtė-Nacevičienė. Kartą K. Binkis, viešėdamas pas latvių poetą Borisą Melngailį, susipažino su jo šviesiaplauke kaimyne Sofija, baigusia Oriolo gimnaziją, literatūros žinove, žavia ir išsilavinusia moterimi. Iškalbingas poetas sužavėjo Sofiją Kudrevičiūtę, nes K. Binkis mokėjo pasakoti istorijas su įkvėpimu, deklamuoti poeziją. Po neilgos draugystės su Kaziu, Sofija paliko Šiaulių miesto advokatą Nacevičių ir ištekėjo už K. Binkio.
Sofija atsivežė į Kauną dvi savo dukreles Ireną ir Lilijaną, beveik vienmetes su Kazio Binkio vaikais: „Įsteigėm kooperatyvą vaikams auginti“, – juokavo Kazys Binkis. Šeimos galva gyveno iš honorarų, kurie buvo labai nereguliarūs. Poetas norėjo kaimo žmogų pripratinti prie eiliuoto žodžio, tad sueiliavo feljetonus „Tamošius Bekepuris“, „Kriaučius Motiejus“, „Raulas keliauninkas“, kurie išpopuliarino savaitraštį „Mūsų rytojus“. Tačiau šeimos finansinė padėtis nesikeitė, ji buvo sunki, nors K. Binkiui redakcija mokėjo didžiulį honorarą, po 1–1,5 lito už eilutę.
Parašė pažintinių knygų, poemų vaikams. K. Binkio poema „Kiškių sukilimas“ su D. Tarabildienės iliustracijomis tapo mėgstamiausia mažųjų knyga, kurią vertino ir jo paties vaikai. Ši poema 1938 m. buvo apdovanota Raudonojo kryžiaus premija. Rašydamas dramą „Atžalynas“, tarėsi su savo, jau gimnazistais vaikais, todėl parašyti tokie linksmi ir žaismingi veikėjų dialogai.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugome laiškus, rašytus vaikams į žmonos Sofijos gimtinę, Balsius. Laiškuose rūpi vaikai, jų laisvalaikis ir sveikata. Supranta vaikų psichologiją, kreipiasi į juos: „Mieli vaikiukai“, „Mieli vaikučiukai.“ Apie 1933 m. K. Binkis gyveno uošvės ūkyje, Balsiuose, ten augino vištas ir žąsis, eilinį kartą norėdamas likviduoti skolas. Iš ten rašytas linksmas laiškas apie kalytę Mausą: „Mielieji brangieji vaikiūkščiai vanagiūkščiai!!! Balsiuos dabar labai gražu. Šviesu ir nešalta. Zylelės ir sniegenos laksto po pat langais. Greit bus pavasaris. Vienas ponas jums padovanojo mažutę kalytę lenktomis kojytėmis ir smailu snukeliu. Ta kalytė jau išaugus, bet vis tiek visai mažutė. Labai myli vaikus ir moka tarnauti. Ir labai nekenčia žiurkių.“
Nors iki pat ankstyvos mirties gyveno Kaune, Kazys Binkis žavėjosi sodžiumi, mėgo grybauti ir meškerioti. Vaikai visas vasaras išbūdavo Balsiuose, eidavo su tėvu grybauti ir maudytis. Miško kvapai, paukščių čiulbėjimas, upelio čiurlenimas išliko poeto atmintyje visą gyvenimą:
Lenda į akis papieviai.
Pušynai galvą suka.
Girdėt: žilvičiai kutina žievę.
Matyt: vaikigaliai pievoj padūko.
Kelniūkštės eina lupatom.
Kulniūkščiai saulėj blizga.
Įmanytum – gandru jų būrin nutūptum,
Palikęs, užmiršęs viską.
