Šių metų rugsėjo 13 d. Kauno miesto muziejus pirmą kartą organizuoja unikalų renginį „Kauno pilies diena“. Tai pirmoji tokia šventė, kurioje bus galima stebėti viduramžių rekonstruktorių klubo pasirodymą, susipažinti su pilies gynėjų ginkluote ir patiems ją išbandyti, išmėginti jėgas šaudymo iš lanko ir senovinio žaidimo kvirkato turnyruose. Taip pat paklausyti paskaitų apie kryžiuočių pilis pakaunėje ir tų laikų apgulos bei šturmo įrenginius. Tad šį kartą „Muziejaus trečiadienio“ rubrikoje kviesdamas apsilankyti artėjančiame renginyje plačiau apie vieną svarbiausių miesto simbolių – Kauno pilį – ir jos tyrinėjimus pasakoja Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vadovas prof. dr. Jonas Vaičenonis.
Pirmiausia reikėtų prisiminti, kad su Kauno pilimi siejamas ir pirmasis Kauno vardo paminėjimas. Kauno vardas rašytiniuose šaltiniuose buvo užfiksuotas XIV a. pabaigoje. Vokiečių ordino magistro heroldas, vienas žymiausių viduramžių kronikininkų Vygandas Marburgietis, būdamas 29 metų amžiaus, 1394 m. eilėmis vokiečių kalba parašė Naująją Prūsijos kroniką. Būtent šioje kronikoje aprašant 1361 m. įvykius pirmą kartą buvo paminėtas Kaunas, o tiksliau – Kauno pilis.
Bėgant šimtmečiams pilis išgyveno įvairias transformacijas. XIV a. pabaigoje ji tapo nuožmių kovų su Vokiečių ordinu epicentru. Kauno pilis buvo griaunama ir atstatoma, nes stovėjo svarbių valstybės vandens kelių sargyboje. Joje veikė Kauno pavieto seniūno būstinė, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemės teismas, kalėjimas. XVI a. vykstant karams su Maskva, siekiant sustiprinti pilį prie pietrytinio bokšto buvo pastatyta artilerijai skirta bastėja.
Pirmasis mums žinomas Kauno pilies su keturiais bokštais vaizdas yra užfiksuotas 1600 m. dailininko ir kartografo Tomašo Makovskio Kauno miesto panoramą vaizduojančioje graviūroje. XVII a. pradžioje miestas buvo pasiekęs klestėjimo viršūnę, tačiau amžiaus viduryje miestą, kartu ir pilį nuniokojo karo su Rusija audra. Po 1655 m. pilis nebeteko savo reikšmės. Galiausiai ją pradėjo niokoti ir gamta. Iki XIX a. vidurio net tris ketvirtadalius pilies teritorijos potvynių metu nuplovė Neries upė. XIX amžiaus pradžioje pilies griuvėsiai mažai kam terūpėjo. 1827 m. Kauno pilies griuvėsių piešinys publikuotas Vilniaus gubernijos pilių atlase. Ilgainiui į Kauno pilį dėmesį atkreipė tik vienas kitas kūrėjas. 1843 m. Kauno pilies griuvėsius nupiešė dailininkas K.Kainka, 1875 m. pilis buvo užfiksuota dailininko Napoleono Ordos darbuose, o 1888 m. Kauno pilies griuvėsius nupiešė Mykolas Elvyras Andriolis.
Panašiu metu Kauno pilies vaizdas pateko ir į pirmųjų miesto fotografų objektyvą. 1887 m. pro Kauną keliaudamas bažnyčios istorikas profesorius Nikolajus Ivanovičius Petrovas iš Kijivo, kelionės aprašyme apibūdindamas miesto įžymybes pirmoje vietoje, paminėjo būtent Kauno pilį. Kartu įvardijo ir galimybę fotografijų su išlikusio bokšto ir prie jo prisiglaudusios sienos vaizdu įsigyti miesto fotografo Vaclovo Zatorskio atelje.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje per fotografiją ir atviručių leidybą Kauno pilis netiesiogiai pradedama suvokti kaip vienas iš reikšmingų miesto simbolių.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir istorinių aplinkybių dėka Kaunui tapus svarbiausiu atgimstančios Lietuvos valstybės miestu, Kauno pilis sulaukė ypatingo dėmesio. Kauno miesto valdybos, vadovaujamos burmistro Jono Vileišio, iniciatyva pradėti objekto tvarkymo darbai, o kartu ir Kauno pilies archeologiniai tyrinėjimai. Per keletą metų išvalyta pilies griuvėsius supanti teritorija, iškeldinti piliavietėje apsigyvenę gyventojai, nugriauti mediniai pastatai, išvalyti šiukšlynai, pilis aptverta tvorele ir apsodinta gėlynais.
Nuo 1924 m. prasidėjo išsamesni Kauno pilies tyrinėjimai. Gavus teisę tvarkyti pilį, per dvejus tyrinėjimų metus buvo atkasta pilies vartų anga, pietinės sienos vidinė pusė, surastos pietvakarinio bokšto liekanos, aptiktas įėjimas į pietrytinio bokšto rūsį. Tyrimų metu dailininkas Arkadijus Presas padarė įvairių unikalių pilies griuvėsių piešinių ir brėžinių. 1930-1931 m. buvo organizuota profesoriaus Eduardo Volterio vadovaujama archeologinė ekspedicija. Jos metu buvo surinkta įvairių radinių, kartu siekta išsiaiškinti legendomis apipintų požemių paslaptis, kurie žmonių teigimu vedė iš Rotušės, Evangelikų bažnyčios ir po Nerimi. Ieškotų požemių nesuradus, keletą metų vyko pilies teritorijos tvarkymo ir atkastų mūro liekanų konservavimo darbai.
Pilies kasinėjimai buvo pratęsti tik XX a. šeštajame dešimtmetyje. 1954 m. Kauno pilį tyrinėjo archeologai Petras Tarasenka ir Rimutė Jablonskytė-Rimantienė, o nuo 1955 iki 1961 m. kasinėjimams vadovavo Karolis Mekas. Šių tyrimų metu detaliau tirta bastėja. Restauruoti ir konservuoti pilies griuvėsiai 1965 m. tapo muziejine erdve.
Prabėgus trims dešimtmečiams piliavietės tyrimų ėmėsi archeologas Algirdas Žalnierius, kuris nuo 1989 m. daugiau nei du dešimtmečius vykdytų kasinėjimų metu ištyrė apie 2000 kv. m. plotą. Kasinėjimai vykdyti ir pilies kieme, ir gynybiniuose grioviuose, ir už jų ribų. Pilies kultūriniuose sluoksniuose surasta įvairiausių radinių – nuo išmestų krosnių koklių, buitinės keramikos ir stiklinių taurių šukių, metalinių dirbinių fragmentų iki odinių radinių, medinių gynybinio-hidrotechninio įrenginio konstrukcijų bei laukinių gyvūnų kaulų, tarp kurių buvo ir keletas tauro kaulų. Surasta ir pilies kovas menančių ginkluotės liekanų.
2009 m. ekspedicijos metu tiriant erdvę tarp pilies pietrytinio bokšto ir bastėjos sienos buvo atkastos pirmosios Kauno pilies priešpilio bokšto liekanos. 2019 m. pilies gynybinio griovio pietinio šlaito tyrimus vykdė archeologai Jurgis Sadauskas, Rytis Šiaulinskas. Tyrimų metu atkastas grindinys, kurio įrengimas datuotas XIX a. pabaiga-XX a. pradžia. 2010–2011 m. pagal Kęstučio Mikšio parengtą projektą buvo atkurti piliavietės kontūrai ir pilies pietrytinis bokštas. 2011 m. rugsėjo mėn. įsikūrė Kauno miesto muziejaus padalinys – Kauno pilis.
