Muziejaus trečiadienis. Kauno IX forto monumentas – svarbi žinia pasauliui (fotogalerija)

Šią savaitę rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ svečiuojasi Kauno IX forto muziejus. Muziejininkė Valė Gutauskaitė kviečia patyrinėti vieną žymiausių mūsų šaliai atstovaujančių simbolių – Kauno IX forto monumentą. Straipsnį iliustruoja gausi fotogalerija.

Laiko ženklai

Europoje tvyranti didelio masto karo grėsmė XIX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje vertė Rusiją stiprinti užgrobtų vakarinių pasienio kraštų apsaugą. 1882 metais Kaune prasidėjo tvirtovės statyba. 1903 metais šalia Kumpės kaimo buvo pradėta IX forto, turėjusio apsaugoti Linkuvos aukštumas, statyba, kuri tęsėsi iki 1913 metų. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, 1924 metais čia įrengtas Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyrius.    

Nacistinės Vokietijos okupacijos metais IX fortas tapo sistemine žmonių kankinimo ir naikinimo vieta, tarptautiniu „mirties fabriku“, krauju paženklinta juodąja dėme. Tarp žuvusiųjų – Lietuvos, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos piliečiai – sušaudyti, sudeginti, užkasti gyvi. Žemė čia buvo permirkusi kankinių krauju. Laiko tėkmė negalėjo ištrinti iš žmonijos atminties sovietų ir nacių okupacijų metais vykusių tragiškų įvykių. Masinių žudynių vietoje, ant kalvos, matomos iš tolo, šalia svarbiausios Lietuvos magistralės Vilnius–Klaipėda, iškilo skulptoriaus Alfonso Vincento Ambraziūno sukurtas didingas monumentas – trijų skulptūrų kompozicija, simbolizuojanti dvasinę žmogaus stiprybę, dramatišką pasipriešinimą žiaurumui ir priespaudai. Monumento betone matyti ryškūs žmonių veidų siluetai, o į viršų iškeltos rankos sugniaužtais kumščiais siunčia žinutę kiekvienam šios vietos lankytojui: žmonės, neleiskite, kad pasikartotų karo tragedija, neleiskite įsiliepsnoti naujam pasauliniam karui, viską naikinančiam gaisrui. Visi mes esame atsakingi už taiką, saugumą ir stabilią ateitį.

Memorialas

Paminklinio memorialo komplekso kūrimo ir statybos procesas visą laiką buvo sovietų partinės ir kultūrinės nomenklatūros dėmesio centre. Komunistinė ideologija rėmėsi vertybių sistema, kuri turėjo ugdyti naujo tipo asmenybę – komunizmo statytoją. Savo tikslo komunistinė valdžia siekė panaudodama meno atstovus, kultūros ir švietimo darbuotojus. Menininkai buvo nuolat stebimi sovietų slaptųjų tarnybų, kad savo kūryboje laikytųsi komunistinės ideologijos postulatų. Mene buvo galima tik vienintelė kryptis – socialistinis realizmas, kuriam būdingas politizuotas kovingumas, dogmatiški teiginiai, liaudiškumo, partiškumo principai. Skulptoriams kurti ir kartu vadovautis šiais principais buvo itin keblu, sudėtinga buvo pasirinkti raiškos priemones ir parengti kūrinių koncepcijas, atitinkančias vaizdavimo „kaip gyvenime“ (socialistinio realizmo) principą.

„Pastatyti ką nors didingo, grandiozinio, įspūdingo“ – toks buvo valdančiosios partijos nomenklatūrininkų reikalavimas architektams. Visas memorialinis ansamblis turėjo byloti apie kovą prieš nacizmą, tarybinio piliečio herojiškumą, netektis. Memorialo statybos projektas patvirtintas po 1966–1970 metais vykusių keturių konkurso turų. Buvo pateikta net šešiasdešimt projektų.

Skulptorius A. V. Ambraziūnas ir architektas Vytautas Adolfas Vielius dalyvavo visuose keturiuose turuose, nuo antrojo turo prie jų prisijungė architektas Gediminas Baravykas. 1976 metų pavasarį šių trijų menininkų projektas, kurio sąmatinė vertė siekė septynis milijonus rublių, vertinimo komisijos sprendimu buvo pripažintas geriausiu. Prasidėjo sunkūs ir atsakingi memorialinio ansamblio statymo darbai.

Monumentas

Pagrindinis Kauno IX forto memorialo akcentas – išskirtinės architektūros skulptūra, simboliškai vadinama epochos paminklu, įamžino nacizmo aukų atminimą. Gigantiškas monumentas šioje erdvėje iškilo neatsitiktinai. Aplink stūksantys pilki, kulkų išvarpyti mūrai, šalčiu alsuojančios kamerų sienos, gąsdinantis metalinių laiptų dundesys, mirti išėjusiųjų užrašai ant sienų įvairiomis pasaulio kalbomis – tai jaudinantys eksponatai, tragizmo ženklais pažymėję dar vieną skausmingų praradimų vietą Lietuvos istorijoje. 

Statyti memorialą buvo patikėta Kauno valstybinės antrosios statybos valdybos specialistams, kuriems tuo metu vadovavo darbų vykdytojas Jurgis Žaliaduonis.  

Monumentui sunaudota apie 6000 kubinių metrų aukščiausios kokybės betono. Skulptūrų viduje esančioms kiaurymėms užpildyti buvo naudojama izoliacinė medžiaga – perlitas. Statybos aikštelėje sukiojosi specialiai monumento statybai Rytų Vokietijoje (Sovietų Sąjungos kontroliuojama Vokietijos teritorija) nupirktas bokštinis kranas. Ypač atsakingas darbas teko suvirintojams, kurie konstravo monumento armatūrą ir ruošė klojinius dailidėms. Architekto sukurtus sudėtingus skulptūrinius fragmentus reikėjo sujungti ir pritvirtinti prie plieninių konstrukcijų. Tokio dydžio monumento iš betono Lietuvoje niekas nebuvo statęs, o netipiniai profesiniai sumanymai kėlė galvos skausmą ne tik projekto autorių komandai, statybininkams, bet ir komunistinės valdžios atstovams.

Sisteminės partinės nomenklatūros atstovai nuolat domėjosi, kaip projekte įgyvendinama socialistinio realizmo programa. Suformavus pirmąją monumento dalį, komunistinės vyriausybės atstovai atvyko į IX forto memorialo statybos aikštelę pamatyti rezultato. Apžiūrėję monumentą neslėpė nusivylimo darbu, nes tikėjosi kitokio paminklo. A. V. Ambraziūnui teko išklausyti nepelnytą Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) kultūros skyriaus vedėjo Sigizmundo Šimkaus ir LKP CK sekretoriaus Liongino Šepečio kritiką. Lietuvos partiniams sluoksniams baimę kėlė ir Kremliaus režimo reakcija. Paminklo fragmentams su komentarais apie brutalios formos monumento statybą Kauno IX forte patekus į to meto komunistinį dienraštį „Pravda“ („Tiesa“), iš Maskvos buvo gautas griežtas reikalavimas stabdyti statybas. Paminklo kūrėjams teko ilgai aiškintis ir ginti savo sumanymą. Pagaliau A. V. Ambraziūnui pavyko paaiškinime išmoningai išdėstyti kertinius sovietinės ideologijos postulatus ir pagrįsti savo sprendimus, tad politinis sujudimas aprimo.

Kelerius metus, apsišarvavus kantrybe, skulptoriui teko darbuotis prie paminklo, apraizgyto pastoliais, gaudžiant kranams, ūžiant betono siurbliams. Pamažu plokštumose atidengiant vos vieną kitą detalę, reikėjo stengtis pajausti ir įsivaizduoti visumą. Siekiant plastiškumo, reikėjo ieškoti naujų technologinių priemonių, sutelkti konstruktorių pajėgas, kad būtų išgautos sudėtingos monumento formos. IX forto monumento statybą lėtino ir neprognozuojamos situacijos. Netikėtai viena po kitos pasipylė Sovietų Sąjungos vadovų mirtys. 1982 metais partijos generalinio sekretorius pareigas užėmęs Jurijus Andropovas paveldėjo sudėtingą politinę situaciją – karinė invazija Afganistane reikalavo daug finansinių ir ekonominių išteklių. Siekdamas stabilizuoti ekonominę situaciją ir mažinti korupciją, jis išleido įsaką, reikalaujantį stabdyti architektūros paminklų statybas visoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau vietinės komunistų valdžios pastangos – posėdžiai, pasitarimai, formalūs ir neformalūs pokalbiai su Maskva – pramušė ledus ir statybas buvo leista baigti.

Žmonės

Skulptoriaus A. V. Ambraziūno kūryba daugiausia siejama su medžio skulptūromis. Menininko stilių formavo lietuvių liaudies drožybos tradicija, kuriai būdinga ekspresyvi, lakoniška, gruboka forma, tiksli personažų charakteristika. Monumente vaizduojami stilizuoti stambūs žmonių veidai, rankų siluetai, kūnų ir plokštumų kombinacijos iš tikrųjų primena medžio drožinius. Skulptoriaus idėjai materializuoti buvo pasitelkti Kauno „Dailės“ kombinato meistrai, kurie gamino sudėtingiausias klojinių detales. Pagrindinius darbus atliko „Dailės“ kombinato vyresnysis meistras Pijus Krušinskas.

Monumento statybos istorijoje komunistinės diktatūros metais buvo nutylėtas nepatogus intriguojantis faktas, kurį prisiminė P. Krušinsko sūnus Leopoldas Krušinskas. Pasakodamas apie savo tėtį, jis paminėjo labai svarbų akcentą – Pijus Krušinskas buvo politinis kalinys, 1946 metais sovietų saugumo suimtas už ryšius su partizanais. Bausmę jis atliko Uchtos (Komija), Balchašo (Kazachstanas) lageriuose, o į Lietuvą 1956 metais grįžo nelegaliai, turėdamas suklastotus dokumentus. L. Krušinsko nuomone, jo tėtis galėjo tapti žymiu menininku, bet šią galimybę iš jo atėmė karas. 1942 metais P. Krušinskas buvo įstojęs į Kauno dailiųjų amatų mokyklą, tačiau mokėsi tik vienerius metus, nes nuo 1943 metų turėjo slapstytis, kuomet prasidėjo vežimas į Vokietiją priverstiniams darbams. Menininko talentą jis greičiausiai paveldėjo iš savo tėvo Konstantino Krušinsko, kuris tarpukario Lietuvoje buvo žinomas kaip labai nagingas kalvis ir talentingas medžio drožėjas ne tik Kazlų Rūdos apylinkėse, bet ir už jų ribų. Įdomiausia šiame pasakojime buvo tai, kad P. Krušinskas, pakviestas dirbti monumento statybose, iškėlė dvi sąlygas: jam turi būti leista apsilankyti kurioje nors užsienio valstybėje ir sudaryta galimybė gauti paskyrą automobiliui „Žiguli“. Nepaisant komunistinės ideologijos nuostatų ir ambicijų, partinė nomenklatūra sutiko su buvusio politinio kalinio, sovietų saugumo nuteisto pagal 58-1a straipsnį, sąlygomis. P. Krušinskas 1978 metais svečiavosi Bulgarijoje, o pasibaigus monumento statyboms gavo paskyrą automobiliui. Ši absurdiška situacija leidžia manyti, kad monumentas buvo ypatingos svarbos ir itin sudėtingas projektas, kurio įgyvendinimas prilygo hamletiškam klausimui „būti ar nebūti“. 

P. Krušinskas kartu su J. Naujalio ir M. K. Čiurlionio vardo meno mokyklų moksleiviais didino monumento brėžinių mastelį naudodamiesi prietaisu – pantografu. Pagal brėžinius jie pasigamindavo erdvinius figūrų modelius iš gipso, o vėliau pagal jų šablonus padarydavo klojinius. Klojinius Kauno Žaliakalnio ąžuolų paviljone gamino iš neobliuotos medienos, kad būtų išgaunama brutaliajai skulptūrai būdinga medžiagos tekstūra. Sudėtingos paminklo figūrinės kompozicijos – veidai, rankos – iš gipso buvo lipdomos natūralaus dydžio. 

Apie projekte nenumatytas rizikas, grėsmes, kurioziškas situacijas memorialo statybos aikštelėje pasakojo ilgametis muziejaus darbuotojas Liudvikas Kvietinskas, tuo metu ėjęs komplekso statybos vyriausiojo inžinieriaus pareigas: „Kartą atvažiuoju į darbą, o ten – muziejaus stogas ant žemės. Esant dideliam nuolydžiui, neatlaikiusios apkrovos nuo stogo dangos nuslinko betoninės plokštės. Teko stogą ardyti, ieškoti saugių ir ilgaamžių priemonių betoninėms plokštėms tvirtinti.“ Projekte tinkamai neįvertintas naudojamų statybinių medžiagų patikimumas, oro sąlygos, logistikos problemos lėtino statybas. Daugybė darbų buvo daroma vienu metu, tad neišvengta incidentų, ginčų, keistų nutikimų ir absurdiškų situacijų. „Esant didesnėms pertraukoms tarp statybų, „šeimininkais“ pasidarydavo kas tik panorėjęs, – pasakojo L. Kvietinskas. – Ne kartą buvo apgriautos ką tik išmūrytos sienos, pavogdavo statybos aikštelėje paliktas medžiagas.“ Pasak jo, bandant suvaldyti rizikas, teko labai atsakingai koordinuoti statybos darbų grafikus, palaikyti tvarką aikštelėje, vienu metu statant kelis objektus buvo labai svarbu užtikrinti darbuotojų saugumą. Taip pat reikėjo rasti kompromisą, kai projekto autorių idėjos prieštaraudavo muziejaus pastato koncepcijai. „O kiek reikėjo proto ir nuovokos valdyti savo emocijas, kurias kėlė to meto komunistinės nomenklatūros politinė situacija!“ – pasakojimo pabaigoje pridūrė pašnekovas.

A. V. Ambraziūnas autobiografinėje knygoje „Dekonstruktyvizmo pradmenys“ apie šias statybas rašė: „(…) kelias nuo pradžios iki galutinio taško buvo klotas erškėčiais (…) fiziškai bei psichiškai alinančiu keliu teko brautis pirmyn (…) problemas kėlė darbas su konstruktoriais, susidūrusiais su neišmėgintais inžineriniais sprendimais bei naujų technologijų taikymu.“ 

„Griūvančio ir vėl besikeliančio pasaulio aidas“

Monumento kūrybos ir statybos epopėja truko beveik du dešimtmečius. Memorialo atidarymo iškilmės pagal iš anksto parengtą scenarijų įvyko 1984 metais birželio 15 dieną. Skambėjo specialiai paminklo atidengimui sukurta kompozitoriaus Rimvydo Žigaičio oratorija pagal Eimunto Nekrošiaus eiles „Atminimo varpai“.

Memorialo kompozicijas jungiantis ir organizuojantis elementas – granito plokštėmis išklotas pėsčiųjų takas, vedantis per mirties lauką, sustojant svarbiausiose memorialo vietose. Juo ėjo daugybė žmonių, šiandien jau negalinčių nieko pasakyti, nieko prisiminti ir grįžti tuo keliu atgal. Svarbu, kad muziejaus lankytojas, eidamas šiuo taku, prisimintų ir gerbtų nacizmo aukų atminimą, įvertintų karo sukeltas dvasines ir fizines skriaudas žmogui, suprastų, kad karo aukos – tai ne vien žmonių gyvybės ir sulaužyti likimai, bet ir nuniokota gamta, išdegę miškai, minomis ir sprogmenų skeveldromis nusėti laukai.

Skulptoriaus žodžiais tariant, šis monumentas – tai indėlis taikos labui.

Tako pradžioje tarsi iš žemės gelmių išnyra piramidę primenantis muziejaus pastatas – originalus grubaus gelžbetonio su liejimo raštu laužytų geometrinių formų statinys. Monumentalus statinys architektūrinėmis formomis jungiasi su skulptūriniu paminklu masinių žudynių vietoje. Pastato viduje, ant betono sienų, ryškūs brutalizmo architektūros bruožai – neobliuotų lentų, medžio rievių atspaudai. Muziejaus individualumą ir ypatingą reikšmę pabrėžia išskirtiniai meno kūriniai: dailininko Kazio Morkūno sukurtas įspūdingo dydžio (200 kv. m) luitinio stiklo vitražas „Nenugalėta Lietuva“, įprasminantis IX forte įvykdytus šiurpius nusikaltimus, ir kalvio Leono Glinskio rankų darbo slankiojantys dekoratyviniai kaltos geležies vartai, papuošti erškėčių ir spygliuotos kalėjimo tvoros motyvais.

Užvėrus muziejaus duris, kelias veda į aukštumą, prie IX forto statinio, kur įvyksta dramatiškas dabarties ir praeities susidūrimas. Čia dužo tūkstančiai likimų, žlugo dešimčių tūkstančių žmonių gyvenimas. Tai tarsi Dantės „Pragare“ aprašyta vėlių buveinė, „kur jos nuolat blaškomos didžiulio sūkurio“. Skaudžius likimo smūgius žymi autentiški užrašai ant kamerų sienų: „Esu iš Telšių, (…) Paryžiaus, (…) Amsterdamo…“. Žmonės, prieš pasitikdami čia siautėjusią mirtį ir žūdami amžiams, paliko pėdsaką ir priminimą ateities kartoms – tai neturi pasikartoti.

Ant šlaito kelią kerta akmeninis grindinys, kuriuo paskutinįkart keliaudavo pasmerktieji mirčiai. Kelias eina pro šūvių suvarpytas forto sienas ir atveda prie ansamblio kulminacijos – masinių žudynių vietos. Čia kelias staiga nutrūksta. Lyg iš atsivėrusios supleišėjusios, sueižėjusios žemės į trisdešimt dviejų metrų aukštį iškyla draminį paveikslą primenantis monumentas – paminklas tiems, kurių krauju čia ir kitose vietose persisunkusi Lietuvos žemė. Figūrų kompozicijoje slypi ištisa jausmų gama – nuo sielvarto ir liūdesio iki ryžto ir vilties, nuo skausmo iki nepalaužiamos kovos dvasios. Monumentą skulptorius A. V. Ambraziūnas pavadino „Griūvančio ir vėl besikeliančio pasaulio aidas“.

Kai keičiasi metų laikai, pagal saulės judėjimą dangumi per dieną kinta ant monumento krintantys šešėlių tonai ir pustoniai, šviesoje išryškėja monumente iškaltų veidų ir rankų bruožai, jie tampa labiau pastebimi, vizualiai padidinti. Saulei keičiant kryptį, kintantys šešėliai sukuria kito pasaulio vaizdinį – veidai, į kumščius suspaustos rankos pradingsta tarsi žmonių gyvybės, paliekančios laiką, kad pasiektų amžinybę.

Žinia pasauliui

Tokio dydžio monumento Lietuvoje iki šiol daugiau niekas nėra sukūręs. Sudėtinga, o gal ir neįmanoma tiksliai perteikti skulptoriaus A. V. Ambraziūno kūrybinio proceso, taip pat atsakyti į klausimus – kokiu būdu, kokias emocijas išgyvendamas menininkas gebėjo suteikti gyvybės gelžbetoniniame monolite sustingusiems žmonių veidams, kurie prabyla vieningu, gilų skausmą menančiu žuvusiųjų maldos balsu. Aišku viena: sėkmingą kūrybinio darbo rezultatą – didingą monumentą, išsiskiriantį originalumu ir profesionalumu – lėmė autoriaus pasitikėjimas savimi, intuicija, menininko kūrybinė patirtis, atkaklus darbas.

Kauno IX forto memorialo projekto autoriams – skulptoriui A. V. Ambraziūnui, architektams V. A. Vieliui ir G. Baravykui – 1985 metais Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir ministrų tarybos sprendimu buvo skirta valstybinė premija.

Šiandien memorialas laikomas tarptautiniu mastu reikšmingu epochos paminklu – Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos (PTO) įtrauktas į labiausiai lankomų turistinių objektų sąrašą. Kauno IX forto monumentas, esantis tarp trisdešimt geriausių pasaulio paminklų nacizmo aukoms atminti, šiandien įgauna dar gilesnę prasmę, tampa atminimo vieta ne tik be kaltės nužudytiems nacistiniuose lageriuose, bet ir negrįžusiems iš stalinistinių lagerių politiniams kaliniams, mena tremtinių likimą amžino įšalo žemėje. Skulptoriaus A. V. Ambraziūno žodžiais tariant, šis monumentas – tai indėlis taikos labui.

Kauno IX forto memorialas tūkstančius žmonių, apsilankiusių muziejuje ir sustojusių prie monumento, verčia susimąstyti apie dabartį ir ateitį, apie tai, kaip toli gali nueiti žmogus, skleisdamas visuomenėje rasinę, religinę, socialinę neapykantą, dezinformaciją, religinį fanatizmą, diskriminuodamas kitas tautas; kviečia nebūti karo nusikaltimų bendrininkais ir kurstytojais.