Iki Antrojo pasaulinio karo Kaune gyveno daugiau nei 30 tūkst. žydų. Dar iki geto įsteigimo 1941 m. rugpjūčio 15 d. prasidėjęs masinis žydų naikinimas tęsėsi ir jame. Artėjant frontui, 1944 m. liepą Kauno getas buvo likviduojamas – dalis dar likusių gyvų geto gyventojų buvo išvežti į koncentracijos stovyklas, kiti sušaudyti ar žuvo. Geto likvidavimą išgyveno saujelė.
Daugiau apie Kauno getą artėjant jo likvidavimo 80-osioms metinėms rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Kauno IX forto muziejaus muziejininkė Greta Ščeliokaitė.
Tačiau nebuvo jėgos, galinčios sulaikyti mane nuo grįžimo į getą, kur praleidau trejus baisiausius savo gyvenimo metus. Tikėjausi neįmanomo, tikėjausi sutikti ką nors iš man brangių žmonių. Nusigavau iki Slobodkės, bet nepažinau jos. Nesupratau, kas man darosi, gal pasiklydau. Kaip galėjau šitaip susipainioti? Kuo labiau artėjau prie geto, tuo labiau mane ėmė siaubas. Štai iš tolo matau gerai pažįstamą lietuvės moters namą, stovintį prie geto tvoros, ir bažnyčios kupolą, bet paties geto nėra! Visi namai sudegę, styro tik jų kaminai, – taip apie 1944 metų liepą atsiminimuose rašė nuo žiauraus likimo išgelbėtas Jochananas Fainas.
Pamenu, mama, nesusigaudydama, ko mums gali prireikti, pasiėmė didžiulį fikusą.
1941 metų birželio 22 dieną, prasidėjus karui tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos, Lietuvoje raudonuosius okupantus pakeitė rudieji. Tą vasarą prasidėjo žydų tautos tragedija, kai maždaug per trejus metus buvo sunaikinta didžioji dalis bendruomenės. Ko gero, nebuvo nė vienos žydų šeimos, kurios nebūtų palietusi artimųjų netektis, išsiskyrimas, siaubas svarstant, ar pavyks sulaukti rytojaus.
Netrukus mums, žydams, buvo įvesti griežti apribojimai, uždrausta vaikščioti šaligatviais. Paskui buvome priversti nešioti geltonus lopus, dar po kiek laiko įvestos maisto kortelės, o maistą leista pirkti tik tam tikrose vietose, – prisimena karo pradžioje dar gimnaziste buvusi Rachel Bumental.
Liepos mėnesį Kaune imtas steigti žydų getas. Tam pasirinktas Vilijampolės rajonas arba, kaip tuo metu vadinta, – Slobodkė. Tuo metu Vilijampolė atrodė skurdžiai. Čia nebuvo kanalizacijos, daugiausia – mediniai nameliukai be patogumų. Vilijampolė dar iki geto steigimo buvo gausiai gyvenama žydų. Čia gyvenę lietuviai ir kitų tautybių atstovai savo kambariukus mainė į likusiame mieste gyvenusių žydų butus.
Kaune gyvenome prabangiai: tarnai, 1935-ųjų modelio fordas, atostogos pajūryje ir įvairiose kaimo vietovėse. Ateitis rodėsi daug žadanti, tačiau viskas subliuško vėliau prasidėjusių košmarų fone. <…>
Kartu su kitais žydais buvom nuvaryti į Kauno getą. Nusinešėm šiek tiek turto. Pamenu, mama, nesusigaudydama, ko mums gali prireikti, pasiėmė didžiulį fikusą. <…>
Turėjom stalą ir fikusą, kuris geto šaltyje greit nudžiūvo. Toji žiema buvo viena šalčiausių per daugelį metų, o šildymo nebuvo. Kiek prisimenu, stiklinėje užšaldavo vanduo dar nespėjus man jo išgerti, o mamos skutamos bulvės atrodė suledėjusios, – rašydama apie daugybę savo gelbėtojų, pirmą žiemą gete prisiminė Rozian Bagrianskytė-Zerner.
Kauno geto kalinių atsiminimuose dažniausiai iškyla panašūs fragmentai: nuolatinis alkio jausmas, daugybę valandų dirbantys suaugusieji, nežinomybė dėl ateities. Neretai prisimindami pirmąją žiemą gete amžininkai liudydavo, kad buvo taip šalta, jog gete buvo sudegintos visos tvoros ir net lauko tualetai. Tačiau geriausiai Holokaustą išgyvenusieji prisimena žudymo akcijas gete. Viena jų, pati masiškiausia, įvykdyta 1941 metų spalio 28–29 dienomis. Ankstų pirmosios dienos rytą geto gyventojai buvo surinkti Demokratų aikštėje atrankai: buvo sprendžiama, kas dar gali pagyventi, o kas turi mirti. Daugybė žmonių visą likusį gyvenimą prisiminė Helmutą Rauką, žmonių likimus stumdantį į kairę ir į dešinę. Spalio 29-ąją 9200 į dešinę išsiųstųjų buvo sušaudyti Kauno IX forte. Okupantų akimis, getas buvo „išvalytas nuo nereikalingų elementų“, tad kuriam laikui žmonės nugrimzdo į rutiną. Žinoma, tai nereiškė, kad gyvenimo sąlygos gete pagerėjo, tačiau kaliniai galėjo įsigyventi kasdienybėje: ilgainiui ėmė organizuoti slaptas mokyklas, minėti religines šventes. Tuo pačiu dalis rūpinosi, kaip pabėgti iš geto arba bent išgabenti iš jo vaikus.
Žinoma žydų gelbėtoja Elena Holcmanienė savo atsiminimų knygoje rašo: Nereti atvejai, kai žydai patys baiminosi palikti getą, kuriame jie nuo keturiasdešimt pirmųjų pabaigos – išskyrus gabenimus į Estiją – gyveno lyg ir saugiai, nors nežmoniškomis sąlygomis. O kitąpus geto aptvaro kiekvieną akimirką grėsė didžiulis mirties pavojus ne tik jiems, bet ir žmonėms, kurie juos priglaudė. Todėl daugeliui buvo sunku apsispręsti, nes jie suvokė esą atsakingi ir už juos.
Tačiau 1943 metų rudenį Kauno getą nuspręsta perorganizuoti į koncentracijos stovyklą ir atiduoti SS žinion. Geto gyventojai ėmė paskubomis įsirenginėti slėptuves, vadinamas „malinomis“. Tokią slėptuvę prisimena Holokaustą išgyvenęs Šalomas Peresas: Žmonės pradėjo kasti požemines malinas su įvairiausiais slaptais įėjimais. Mūsų namuose įėjimas į slėptuvę buvo virtuvės grindyse, priešais krosnį, po apsauginiu metalo dangčiu. Tėvai, nors ir turėjo išsikasę slėptuvę, bet per daug ja nesikliovė, ieškojo galimybių pasislėpti už geto ribų.
„Malinos“ pasitarnavo 1944 metų kovo 27 dieną, kai Kauno gete buvo įvykdyta ypač žiauri Vaikų akcija. Koncentracijos stovykloje pagal nacių numatymą turėjo likti tik dirbantys žmonės, todėl visus nepajėgius dirbti senolius ir vaikus iki 12 metų plėšė iš motinų glėbių ir metė į sunkvežimį. Nedaugeliui pavyko pasislėpti. Tomis dienomis buvo suimta apie 1,7 tūkst. vaikų ir senolių. Dalis jų nužudyti Kauno IX forte, kiti, tikėtina, pakliuvo į Osvencimo arba Maidaneko koncentracijos stovyklas. Po Vaikų akcijos vaikams rodytis gete buvo mirtinas pavojus. Praėjus daugybei metų po karo Dvora Tkač kalbėjo savo dukrai: Bijojau ne tik nacių, bet ir kaimynų, iš kurių buvo atimti vaikai. Kai manęs kas klausdavo, kur mano duktė, atsakydavau: „Ten pat, kur ir jūsų vaikai.“
Kauno geto gyventojai žinojo apie Vilniaus geto likvidavimą. Kiekviena šeima stengėsi tvarkytis savaip. Vieni rūpinosi „malinomis“, kiti ieškojo prieglobsčio už geto tvoros, treti bandė priimti likimą tokį, koks siųstas Dievo. Pastarųjų ypač gailėjo Elena Holcmanienė: Patys žydai paskutinę akimirką negalėjo ryžtis palikti savo artimųjų, arba po kelerius metus trukusio moralinio žlugdymo buvo tapę tokie apatiški, kad nedrįsdavo nei žingsnio žengti į nelegalią laisvę.
Geto gyventojus imta deportuoti iš Kauno toliau nuo artėjančio fronto. Daugybė Lietuvos žydų buvo išvežti į Dachau, Štuthofo koncentracijos stovyklas. Kai kurie išgyveno mirties žygius ir sulaukė karo pabaigos. Tačiau didžioji dalis nusprendusiųjų slėptis gete, ten ir pabaigė savo dienas. Liepos 15 dieną Kauno žydų getas buvo likviduotas. Mediniai nameliai skendo liepsnose, iš „malinų“ bandantys ištrūkti žydai šaudyti vietoje. Viskas, kas liko iš geto, – tai styrantys kaminai.
Šiandien Vilijampolėje, Linkuvos g. 2, stovi išskirtinis pastatas. Priešais jį – paminklas, žymintis pagrindinių Kauno žydų geto vartų buvimo vietą. Vartų, pro kuriuos kasdien į darbus ir iš jų buvo varomi dvidešimtojo amžiaus vergai. Vartų, pro kuriuos ne visiems buvo lemta išeiti.
