Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai (1941–1944 m.), Kauno IX fortas tapo viena didžiausių Holokausto vietų šalyje. Čia nužudyta tūkstančiai Kauno žydų, taip pat sistemingai naikinti ir užsienio piliečiai žydai, deportuoti iš Vokietijos (Miuncheno, Berlyno, Frankfurto prie Maino), Austrijos (Vienos), Čekoslovakijos (dab. Čekijos Respublika), Lenkijos (Breslau, dab. Vroclavas), Prancūzijos (Dransi tranzitinė stovykla).
Vadinamosios užsieniečių akcijos – bendra Kauną ir minėtus Europos miestus jungianti tragedija. Ji aktualizuoja tarpvalstybinį bendradarbiavimo poreikį istorinių tyrimų, Holokausto atminties saugojimo tikslais. Genocido atminimo puoselėjimas įpareigoja prisiminti ne tik faktus ir statistiką, bet tirti tai, kas slypi už kiekvieno aukos skaičiaus – individualios asmenybės, skirtingos gyvenimo istorijos.
Šių metų kovo mėnesį Kauno IX forto muziejaus muziejininkė Simona Gustaitytė lankėsi Miuncheno miesto archyve (Stadtarchiv München, Vokietija), kuriame rinko medžiagą, susijusią su 1941 m. lapkričio mėn. iš Miuncheno deportuotais ir IX forte nužudytais žydais. Daugiau apie tai rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja pati S. Gustaitytė.
Dirbant archyve susipažinta su Judaikos kolekcija, joje saugomomis žydų ir jų šeimų XIX a. pab. – XX a. pr. fotografijomis, asmenine korespondencija (laiškai, atvirlaiškiai), meno kūriniais. Nemažą surinktos informacijos dalį sudaro aukoms priklausiusių įmonių, verslų ir jų „arijanizacijos“ (perdavimo savininkams ne žydams) dokumentai.
1941 m. lapkričio 20 d. iš Milbertshofeno geležinkelio stoties (Miunchenas) Rytų kryptimi buvo deportuota beveik 1000 žydų grupė. Po kelių dienų, lapkričio 25-ąją, jie, kartu su Berlyno ir Frankfurto prie Maino žydais, buvo nužudyti Kauno IX forte per pirmąją Užsieniečių akciją. Tai buvo ne tik žiauri, bet ir netikėta mirtis.
Didelė Vokietijos žydų dalis šią valstybę laikė savo namais, buvo jos piliečiai, patriotai. Jie sėkmingai asimiliavosi, dirbo, sudarė mišrias santuokas, mezgė artimus ryšius su ne žydais gyventojais. Žydaitės Kiti Noištater-Hers (Kitty Neustätter-Herz) ir jos bičiulės vokietės Friedelės (Friedel) Lahs draugystė – vienas tokių pavyzdžių. Kiti gimė 1902 m. Vienoje. Į Miuncheną 1919 m. jos šeimą atvedė tėčio Oto Herso (Otto Herz) darbo reikalai. Jis buvo paskirtas įmonės „Fenikso gyvybės draudimas“ (“Phönix-Lebensversicherung“) atstovu, o nuo 1923 m. užėmė kompanijos direktoriaus pareigas Vokietijoje. Minimu laikotarpiu Kiti studijavo ekonomiką Miuncheno Liudviko ir Maksimiliano universitete, tačiau mokslų nebaigė atsiradus patraukliai darbo galimybei. Ji tapo solidžias pareigas užimančio tėčio sekretore, padėjėja, lydėjusia jį labdaros renginiuose, verslo kelionėse. Tikėtina, kad jų metu mergina sutiko būsimą vyrą – žydų kilmės verslininką Ruprechtą Feliksą Noištaterį (Rupprecht Felix Neustätter, g. 1900 m.). Pora susituokė 1928 m.
Pagrindinė Kiti laisvalaikio aistra buvo žirgų sportas. Ji dalyvavo žirgų turnyruose, lenktynėse ir šioje aplinkoje susipažino su patyrusia raitele Friedele Lahs. Bendras pomėgis padėjo tarp moterų užsimegzti draugystei. Nuo šiol Kiti ir jos vyras tapo dažnais svečiais Friedelės sodyboje, įkurtoje vaizdingose Bavarijos apylinkėse, prie Štarnbergo ežero. Ruprechtas nebuvo žirgų sporto entuziastas, tačiau mėgo fiksuoti žmonos laisvalaikio akimirkas. Šiandien išlikusi gana gausi jo fotografuota, filmuota medžiaga, kurioje įamžintos Kiti ir Friedelė. Daugiausia tai momentai, kai moterys užsiima aktyvia veikla – jodinėja, slidinėja, rūpinasi žirgais ir kitais gyvūnais. Įamžinti kadrai apima ramias, nerūpestingas, laimingas dienas iki nacių teroro pradžios, taip pat grėsmės ir baimės kupiną žydų persekiojimo laikotarpį. Tiesa, užfiksuotoje medžiagoje šis lūžis neatsispindi.
Nacių atėjimas į valdžią Vokietijoje 1933 m. iš esmės pakeitė Kiti ir Ruprechto gyvenimą. Tais pačiais metais Kiti tėtis Otas dėl žydiškos kilmės turėjo palikti įmonės direktoriaus pareigas, o 1938 m. Ruprechto šeima buvo priversta parduoti verslą. Stiprėjantis antisemitizmas ilgainiui pasiekė Štarnbergo ežero apylinkes. Netoliese esančio Sankt Heinricho miestelio meras ėmė raginti Friedelę nutraukti ryšius su ją lankančiais draugais. Nepaisydama augančio priešiškumo ir neapykantos žydams, moteris nepasidavė spaudimui. Jos ryšys su Kiti ir Ruprechtu buvo stipresnis už antisemitinę propagandą. 1939 m. Friedelė nusipirko atokų ūkį, kuriame ir toliau laiką leido jos draugai. Tai buvo paskutinė ramaus, laimingo gyvenimo oazė Kiti ir jos vyrui. Šiuo laikotarpiu sutuoktinių pora ruošėsi emigruoti į Australiją ir laukė reikalingų leidimų atvykti į šalį. Vis dėlto, dokumentų siuntimas užtruko pernelyg ilgai. 1941 m. spalio mėn. įsigaliojo draudimas žydams išvykti iš Trečiojo Reicho, tad emigracija tapo nebeįmanoma. Tų pačių metų lapkričio 20-ąją Kiti ir Ruprechtas kartu su kitais Miuncheno žydais buvo deportuoti traukiniu, vežusiu juos Kauno kryptimi, į mirtį. Pasmerktieji nežinojo jų laukusio likimo, todėl Friedelė ir Kiti tikėjo, kad jų bendravimas toliau vyks laiškais.
Friedelė niekada taip ir nesulaukė žinutės iš draugės, tačiau jos nepamiršo. Moteris išsaugojo ir savo palikuoniams perdavė Ruprechto patikėtą medžiagą, kurioje užfiksuotos šviesiausios jo žmonos gyvenimo dienos. Šiandien Kiti ir Ruprechto atminimas puoselėjamas Friedelės dukros bei anūkės. Pastaroji, neabejotinai skatinama ir jaučiamo asmeninio ryšio, vykdo tyrimus, dalyvauja kuriant dokumentinius filmus, susijusius su senelės bičiulių likimu.
Deportuotųjų iš Miuncheno traukinyje – dar beveik tūkstantis unikalių gyvenimo istorijų. Dalis jų patraukia dėmesį tuo, kad yra susijusios ryškiomis, talentingomis, meniškos prigimties asmenybėmis. Viena jų – menininkė Marija Luizė Kohn (Marie Luise Kohn), gimusi 1904 m. Miunchene, žydų verslininkų Olgos ir Heinricho (Heinrich) Kohn šeimoje. Kartu su ja augo dvejais metais vyresnė sesuo Elžbieta (Elisabeth).
Nors seserys pasirinko itin skirtingas profesijos kryptis, abi pasižymėjo gabumu ir sėkme savo srityse. Jaunesnioji Marija Luizė buvo meniškos sielos, tačiau pirmiausia, galimai raginama šeimos, įgijo praktišką darželio auklėtojos specialybę. Šio gyvenimo kelio ji nepasirinko, nes merginą traukė kūryba. Nuo 1923 m. ji ėmė studijuoti tapybą, grafiką, lankė teatro pamokas. Jau kitais metais menininkės darbai buvo pirmą kartą eksponuojami Miuncheno stiklo rūmų (Münchner Glaspalast) senajame botanikos sode Marijos Luiko (Marie Luiko) vardu. Marija Luizė buvo įvairiapusė menininkė, jos kūriniai apima akvareles, aliejinę tapybą, litografiją, popieriaus karpinius, medžio raižinius, knygų iliustracijas, marionetes. Anuomet jaunos merginos talentas neliko nepastebėtas. Jos kūriniais domėjosi meno kolekcininkai, pirkėjai, tačiau kelią į platesnį pripažinimą sustabdė nacionalsocialistų atėjimas į valdžią.
1933 m. buvo įkurti Reicho vaizduojamojo meno rūmai (Reichskammer der bildenden Künste), režimo naudoti kūrėjams kontroliuoti ir ideologijai mene propaguoti. Tik institucijos nariams leista užsiimti menu kaip profesija, oficialiai eksponuoti kūrinius ir gauti reikmenų, reikalingų kūrybai. Kadangi Marija Luizė buvo žydė, minėtų rūmų durys jai buvo užvertos. Merginos galimybė toliau kurti ir rengti parodas buvo apribota, bet dar neprarasta. 1934 m. Miunchene įkurta Bavarijos žydų kultūros asociacija (Jüdische Kulturbund in Bayern), telkusi iš kultūrinio gyvenimo išstumtus žydus. Prisijungusi prie asociacijos, Marija Luizė ne tik eksponavo savo kūrinius žydų auditorijai, bet ėmėsi naujos iniciatyvos. Kartu su kolegomis ji įsteigė Miuncheno žydų menininkų marionečių teatrą (Münchner Marionettentheater Jüdischer Künstler), kuriame kūrė scenografiją, marionetes.
Marijos Luizės darbų centre – žmogus. Ankstyvojoje XX a. 3 deš. menininkės kūryboje vyrauja šeimos, vaikai, socialinės temos (daugiausia vaizduojami paprasti darbininkai, darbo scenos). O XX a. 4 deš. viduryje kūrinių turiniui įtaką daro pasikeitusi politinė situacija, antisemitizmas. Jos darbuose atsiranda religiniai motyvai, dėmesys skiriamas temoms, susijusioms su žydų tauta, jai kilusia grėsme.
Skirtingai negu meniškos prigimties Marija Luizė, jos vyresnė sesuo Elžbieta pasirinko kur kas labiau apibrėžtą sritį – teisę. Nuo 1928 m. merginos karjera įsibėgėjo, ji tapo viena iš trijų pirmųjų moterų, gavusių leidimą dirbti teisinėje srityje Miunchene. Netrukus Elžbieta įsidarbino advokatų kontoroje, kuri specializavosi politinėse baudžiamosiose bylose, o teismuose darbuotojai neretai susidurdavo su nacių partijos nariais. Būtent jų atėjimas į valdžią nulėmė, kad 1933 m. Elžbietos, kaip žydės teisininkės, licencija buvo panaikinta.
Keletą metų (1940–1941 m.) Elžbieta dirbo padėjėja kontoroje, kuri rūpinosi žydų klientų klausimais. Pagrindinė veikla buvo susijusi su pagalba žydams, siekiantiems palikti Vokietiją. Moters laiškuose atsispindi emociškai sudėtinga šio laikotarpio atmosfera – jaučiama didžiulė atsakomybė už tai, kad kuo daugiau žmonių galėtų išvykti, daug vidinės stiprybės reikalauja darbas nevilties apimtų klientų aplinkoje. Pati Elžbieta ir jos sesuo Marija Luizė ilgą laiką atidėliojo sprendimą emigruoti iš Vokietijos. Jos nenorėjo palikti našle tapusios motinos, be to, trijų žmonių kelionė buvo sudėtinga, tam reikėjo nemenkų lėšų. Elžbietos laiškai atskleidžia, kad, svarstant galimybę išvykti bent vienam šeimos asmeniui, ji buvo pasirengusi išgelbėti seserį. Moters įsitikinimu, Marijai Luizei, kaip gerokai jautresnei asmenybei, gyvenimas nacių teroro sąlygomis buvo itin sunkiai pakeliamas. Galiausiai leidimas emigruoti į Kubą buvo gautas visai šeimai, tačiau dėl įsigaliojusio draudimo žydams palikti Trečiąjį Reichą joms išsigelbėti buvo per vėlu. Marija Luizė, Elžbieta ir jų motina Olga buvo deportuotos ir nužudytos Kauno IX forte 1941 m. lapkričio 25 d.
Analizuojant nužudytųjų biografijas galima pastebėti, kad nemažai deportuotųjų buvo prekybininkai ir verslininkai. Tai iš esmės atspindi, kokiose srityse dirbo didesnė žydų dalis Vokietijoje XX a. 4 deš. pradžioje. Prasidėjus Hitlerio diktatūrai žydai buvo stumiami iš ekonominio gyvenimo diskriminuojant, priimant prieš juos nukreiptus ribojimus ir įstatymus. Tokiomis aplinkybėmis žydai buvo priversti atsisakyti pajamų šaltinio ir parduoti turtą mažesne verte piliečiams ne žydams. Viena iš daugelio nukentėjusiųjų buvo Abelesų (Abeles) šeima. Maksas (Max, g. 1865 m.) ir Dorotėja (Dorothea, g. 1867 m.) Abelesai iš Čyše miestelio (Chiesch / Chyše, Vakarų Bohemija, dab. Čekijos Respublika) į Miuncheną persikėlė 1897 m. Čia M. Abelesas įkūrė cigarečių ir tabako gamyklą (“Zigaretten & Tabakfabrik Abeles GmbH“). Ilgainiui kompanija tapo klestinčiu šeimos verslu, kuriame dirbo keturi iš aštuonių vaikų – Frydrichas (Friedrich, g. 1892 m.), Ernstas (Ernst, g. 1895 m.), Eugenas (Eugen, g. 1897 m.) ir vėliau prie jų prisijungęs Otas (Otto, g. 1902 m.).
Pirmagimis Frydrichas vadovavo keliems šeimos įmonės filialams. 1927 m. jis ėmėsi nuosavo verslo – užregistravo didmeninę ir mažmeninę prekybą tabaku, atidarė tabako parduotuvę, vėliau du jos filialus. Veikla buvo sėkminga, vienos iš parduotuvių metiniai pardavimai 1936 m. viršijo 100 000 markių. Vis dėlto, žydų situacijai Vokietijoje blogėjant, 1938 m. F. Abelesas ieškojo galimybės verslą parduoti, tačiau nesėkmingai. Tų pačių metų lapkričio mėnesį, per Krištolinės nakties pogromus, jam priklausanti tabako parduotuvė buvo nuniokota ir lapkričio 10 d. oficialiai uždaryta. 1939 m. F. Abeleso verslas buvo išregistruotas, o inventorius parduotas tabako gaminių prekybininkui Hansui Lorensui (Hans Lorenz) už gerokai mažesnę vertę. Pavyzdžiui, cigarai perpirkti taikant 40 % nuolaidą nuo mažmeninės kainos, tabakas, cigarečių popierius – su 50 % nuolaida nuo mažmeninės kainos.
Jaunesnieji broliai Ernstas ir Eugenas buvo tėčio įkurtos cigarečių ir tabako gamyklos partneriai, o Otas nuo 1927 m. tapo kompanijos generaliniu direktoriumi. Su broliais dirbo ir jų sesers Teresės (Therese, g. 1893 m.) vyras Liudvikas Heymanas (Ludwig Heymann, g. 1897 m.), anksčiau vertęsis meno kūrinių prekyba. 1938 m., kaip dauguma žydų verslų, Abelesų įmonė buvo parduodama, bet pirkėjo surasti nepavyko. Po Krištolinės nakties pogromų kompanijos veikla buvo nutraukta, verslas išregistruotas. Tuo tarpu šeimos nariai ieškojo būdų palikti Vokietiją, tačiau išsigelbėti pavyko ne visiems. 1941 m. lapkričio 25 d. per Užsieniečių akciją Kauno IX forte buvo nužudytas Frydrichas Abelesas su sūnumis Oskaru (Oskar g. 1922 m.) ir Valteriu (Walter, g. 1927 m.), Ernstas Abelesas ir jo žmona Hilda (Hilde, g. 1895 m.) su dukra Lieselote (Lieselotte g. 1924 m.), Eugenas Abelesas ir Liudvikas Heymanas.
Šiame straipsnyje pateikiamos deportuotųjų gyvenimo istorijos atskleidžia ne tik skirtingą aukų amžių, kilmės vietą, profesijas, bet pasakoja apie nužudytuosius kaip gana integralią, įvairialypę Vokietijos visuomenės dalį. Tai liudija artimi žydų santykiai su bendrapiliečiais ne žydais, veikla, praturtinanti meno, mokslo, ekonomikos ir daugelį kitų valstybės gyvenimo sričių. Nepaisant įvairių gyvenimo kelių, visų žydų, kaip piliečių, padėtis esmingai keitėsi nuo nacių atėjimo į valdžią, kurių rasinė ideologija atmetė požiūrį į žmogų kaip individualią asmenybę. Žydai neteko teisių, turto, buvo izoliuoti nuo visuomenės ir galiausiai nužudyti, tačiau jų atminimas išliko nesunaikintas. Šiandien jis yra puoselėjamas ne tik atminties institucijų, bet ir nužudytųjų giminaičių, žmonių, jaučiančių asmeninį ryšį, atsakomybę. Aukų atminimas taip pat išlieka gyvas jų kūrybiniame palikime.
Galimybę tyrinėti su nužudytųjų gyvenimu susijusią medžiagą Vokietijoje suteikė mobilumo programa „Kultūra judina Europą“ (“Culture Moves Europe“). Tai Europos Sąjungos finansavimo programos „Kūrybiška Europa“ iniciatyva, įgyvendinama Goethe’s instituto, skatinanti menininkus, kultūros specialistus vykdyti tarptautinius projektus su pasirinktu partneriu, esančiu kitoje „Kūrybiškos Europos“ programos valstybėje.
