Šiandien rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ norime pasidžiaugti paskutinio „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto rezultatu – naujausiu Kauno miesto muziejaus leidiniu. Vos prieš kelias dienas pasirodė daug kūrybinių jėgų ir laiko pareikalavęs autorių kolektyvo darbas – nauja knyga apie Kauno istoriją.
Knygos autoriai – Kauno miesto muziejaus suburti aštuoni skirtingų temų specialistai, nusprendę žinias sujungti į vientisą pasakojimą apie Kauną: dr. Laima Bucevičiūtė, dr. Simonas Jazavita, dr. Gediminas Kasparavičius, Lina Mikalkėnaitė, dr. Inga Puidokienė, dr. Rokas Sinkevičius, Sigita Žemaitytė-Strazdė ir komandinį darbą į visumą apjungusi dr. Giedrė Milerytė-Japertienė. Knygos iliustracijas ir dizainą sukūrė Gabrielė Gudaitytė ir Inga Navickaitė-Drąsutė. Projekto vadovė – dr. Inga Puidokienė.
Suprantame, kad reikliam skaitytojui neužtenka išgirsti, kad leidinys naujas ar kokie autoriai jį parašė. Norisi sužinoti, kuo konkrečiai ši knyga kitokia. Mūsų įsitikinimu, ankstesnėse knygose apie Kauną dėmesys sutelktas į įvykius. Toks tradicinis būdas istorijai atpasakoti nėra blogas. Tačiau jame dažnai dingsta patys žmonės, o juk jie ir yra tikrieji miesto kūrėjai. Pageidavimą parodyti miesto istoriją iš įvairiapusės kasdienės perspektyvos ne sykį girdėjome dar tik ruošdamiesi rašyti knygą, kai bendravome su įvairiomis tikslinėmis grupėmis.
Todėl šioje knygoje miesto istoriją siekiame išdėstyti savaip, pasirinkdami netikėtus herojus, vietas, nutikimus. Kintantis tikrovės suvokimas turi didelę įtaką tam, ką renkamės palikti ateities kartoms, o kas lieka dūlėti užmaršties patvoriuose. Vargu, ar tikrieji kaunistikos profesionalai šioje knygoje ras jiems nežinomų istorijų, asmenybių, faktų, kadangi visa pasakojimo konstrukcija paremta jų atliktais moksliniais tyrimais, atrastais šaltiniais, pateiktomis interpretacijomis. Pagrindinis mūsų sumanymas – ne atlikti naujus mokslinius tyrimus, o naujai papasakoti daugiau nei 700 metų miesto istoriją, leidžiant skaitytojui pažinti skirtingų epochų kauniečių kasdienius rūpesčius, buitį, aplinką, įpročius. Parodyti, ką žmonės dirbo, kaip rengėsi, ką valgė, kokias vietas lankė, kokiomis kalbomis kalbėjo ir kokiais rūpesčiais gyveno.
Skaitydami šią knygą susitiksite su reikšmingomis Kaunui asmenybėmis – Jonu Sungaila, Simonu Gradovskiu, Eufemija Skarulskyte, Pauliumi Oderbornu, Mauša Soloveičiku, Henriku Esenu, Motiejumi Požerskiu, Rudolfu Šmidtu, Mykolu Riomeriu, Antanu Gustaičiu, Steponu Darium ir Jonu Dženkaičiu, Dalia Grinkevičiūte, Jonu Jurašu ir Muodriu Tenisonu, Sauliumi Griciumi ir Algirdu Patacku bei daugeliu kitų daugiau ar mažiau žinomų, bet formavusių miestą tokį, kokį turime šiandien. Tiesa, daugelis jų nėra atvirai įvardyti, apie juos, kaip knygos herojų prototipus, leidžia spręsti tik vardas ar viena kita užuomina.
miestas garsėjo savo puikiu liepų midumi, daromu iš neišsifermentavusio medaus.
Knyga vedžios jus po gerai pažįstamas Kauno vietas – nuo Kauno pilies, pro Šv. Jurgio bažnyčią link Rotušės aikštės, tada, žinoma, apsilankysite prie Nemuno, kur virė upeivių gyvenimas, vėliau kilsite su miestu – žengsite į Naujamiestį ir Žaliakalnį, nuo kurio atsivers žymių pastatų kilimas, atvyksite ir į pagrindinius priemiesčius, tapsite jų tapimo miesto dalimi liudininkais.
Knygoje norime parodyti įvairiaspalvę miesto istoriją per skaudžias ir šviesias akimirkas, kurios keičia viena kitą… Tokia istorijos švytuoklė suformavo mūsų miestą ir tik taip galime matyti jo pilną paveikslą. Antai, įsijauskime į 1655 m. Kauno tragediją mačiusio miestiečio dalią:
Laikas Kaune sustingo, nes jame visiškai nebeliko įprasto šurmulio. Laisviau jautėsi tik patys maskvėnai. Jie siautėjo ne tik apylinkėse, bet ir pačiame mieste. Iš nuobodulio kareiviai žaisdavo kauliukais, o jei pasitaikydavo proga, gerdavo ir ištvirkaudavo. Plėšė viską, ką tik galėjo, ir žudė dėl menkiausios priežasties, mat laikėsi nuostatos, jog karo grobis yra geriausias atpildas už patirtus sunkumus. Liudvikas matė, kaip į kauniečių namus įžengė mirtis, ligos, kančios ir skurdas. Per visą karo suirutę gyvenimo sąlygos buvo tokios baisios, kad tuoj pat miestą užpuolė maras. Gyvi likę kauniečiai mirė nuo ligos ir nebuvo kam jų laidoti. Tai tęsėsi beveik metus ir per tą laiką iš 14 tūkstančių gyventojų mieste liko vos trečdalis.
Laikas – geriausias vaistas nuo visų pasaulio neteisybių. Tad praėjus geram šimtmečiui nuo minėtų tragiškų įvykių Kauno seniūnas Simonas Sirutis prisiminė, kaip miestas atšventė, tada niekam dar neįtariant, paskutinio Abiejų Tautų Respublikos monarcho karūnaciją:
Daug lengviau papasakoti ne tokius senus įvykius, kuriuose ir patiems Kauno miestiečiams yra tekę dalyvauti. Štai šviesiausiojo valdovo Stanislovo Augusto karūnacijos proga 1764 m. lapkričio 25 dienos rytą visame mieste buvo paskelbtas iškilmingas šventės atidarymas. Visų namų langai drebėjo šaunant šimtą salvių iš mortyrų ir patrankų. Turgaus aikštėje iki 9 valandos ryto koncertavo kapela ir chorai. Paskui magistrato nariai ir kiti miestiečiai susirinko į rotušę, kurioje vaitas Steponas Glebockis sakė kalbą. Po jos vėl šaudyta iš patrankų ir šautuvų. Tuomet susirinkusieji patraukė į parapinę bažnyčią, o ten klausė šv. Mišių, giedojimų ir pamokslų. Skambant „Te Deus Laudamus“ vėl šaudyta iš patrankų. Vakare rotušė, rūmai ir mūriniai namai bei bažnyčios buvo kuo gražiausiai iliuminuoti ir visame mieste iki vėlyvos nakties skambėjo „Vivat mielaširdingam Karaliui Stanislovui Augustui”. Po tokių iškilmių ne vienam ryte skaudėjo galvą ar kankino baisus troškulys, kurį numaldyti geriausia buvo vienoje iš daugelio Kauno užeigų. O miestas garsėjo savo puikiu liepų midumi, daromu iš neišsifermentavusio medaus. Jis laikomas statinėse ir vengriško vyno buteliuose, todėl turi jo skonį bei aromatą. Kai kas sako, kad primena vyną, todėl jeigu nesi gėrimų žinovas, gali būti lengvai apgautas. Šio gėrimo mėgėjai už butelį moka dukatą, du arba pustrečio.
Geri laikai ilgai neužsitęsdavo, o iliuzijoms nebuvo lemta išsipildyt, ką primena Napoleono Bonaparto Didžiosios armijos katastrofa Rusijoje. Garsųjį karvedį kauniečiai pasitiko su viltimi, kad jis sugrąžins rusų neseniai sutryptą šalies valstybingumą, tačiau po kelių mėnesių plūstantys atgal bado ir ligų iškankinti prancūzų kariai jau priminė tik savo šešėlį:
Grįždami tuo pačiu keliu prancūzai neberado ką valgyti, todėl maitinosi padvėsusiais arkliais, o mieste plėšė parduotuves, vaistines, namus. Padegė pranciškonų bažnyčią, kurioje sudegė galybė ginklų, o kartu ir altorius, langai, vargonai, varpai. Degė ne vienas mūrinis kauniečio namas, parduotuvė ar sandėlis, Turgaus aikštė ir gatvės buvo pilnos mirusiųjų. Nusigėrę kariai gruodžio mėnesį tiesiog krisdavo kaip musės ir sušaldavo vietoje. Kai kurie gėrė iki sąmonės netekimo. Prancūzus Kaune pasivijo rusų daliniai, todėl mieste iš abiejų pusių ištisai šaudė patrankos, prasidėjo ir nauji gaisrai. Baisiausia buvo, kai atsitraukiantys prancūzai padegė turgaus aikštėje priešais rotušę stovinčius vežimus su amunicija: sproginėjo šoviniai, buvo girdėti lyg patrankų pyškėjimas, žemė ir pastatai virpėjo. Traukdamiesi kariai degino smukles, namus ir dvarus – tolumoje už Nemuno matėsi gaisrų pašvaistės. Į miestą įsiveržę rusai Turgaus aikštėje bėgančius karius negailestingai badė durtuvais, o vėliau dvi savaites kiekvieną dieną varė belaisvius. Jie buvo praradę žmogaus pavidalą – pusnuogiai ir basi baisiame šaltyje. Tik dalis jų ėjo, kiti ropojo keturpėsti, vos vilko kojas. Kai kurie taip ir mirė besišildydami nušalusias galūnes gaisravietėse. Jie vaitojo, rėkė, ir jų buvo tiek daug!
Šio laikotarpio liudininkas – Kauno magistrato raštininkas Motiejus Požerskis taip pat buvo sugniuždytas, nes kartu su valstybės atkūrimo viltimi iš Rusijos tyrų negrįžo ir jo vyriausiasis sūnus. Kaunui daugiau nei šimtmetį teko laukti, kol jis vėl tapo svarbiu Lietuvos valstybės miestu, bet kai tas laikas atėjo, miestui teko neregėtas išbandymas – tapti Laikinąja atkurtos valstybės sostine. Šlovingą akimirką matome iš teisininko Kazimiero Olekos, sugalvojusio Laisvės alėjos pavadinimą, perspektyvos:
Dabar Kazimieras stovėjo po 12 metrų aukščio statiniu, kurio viduryje buvo įkomponuotas didelis Vytis ir pusė spindulius barstančios saulės. Lynojo, tačiau šventinės nuotaikos tai nė kiek negadino. O švęsti tikrai buvo ką. Pagaliau po daugybės priespaudos, okupacijos ir nepritekliaus metų ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos žmonės galėjo sveikinti pirmąjį demokratiniu būdu išrinktą šalies Seimą, kurį renkant aktyviai dalyvavo visos tautinės bendruomenės ir pirmą kartą šalies istorijoje balsavimo teisę gavusios moterys. 1920 m. gegužės 15 d. vakare išrinktieji Seimo nariai po truputį rinkosi į iškilmingą atidarymo posėdį Valstybės teatro rūmuose.
Tai tik kelios ištraukos, kelios detalės iš didžiulės mozaikos, kurią galime vadinti Kauno istorija., Jos rodo, kad miesto šalia Nemuno ir Neries santakos istorija nuspalvinta įvairiausių atspalvių. Su šia mozaika kviečiami susipažinti ne tik miestiečiai, bet ir jo svečiai – 33 pasakojimai, kurie įamžina beveik 700 metų miesto patirtį, sugulė į knygą, kuri išleista lietuvių ir anglų kalbomis. Viliamės, kad ši pažintis praturtins kiekvieno skaitysiančio supratimą apie mūsų miesto istorinį kelią.
Knygos pristatymas vyks 2022 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienį, 18 val. istoriniuose „Pienocentro“ rūmuose (Laisvės al. 55, Kaunas), III aukšte. Renginio svečiai galės pabendrauti su autoriais ir įsigyti pristatomą knygą. Renginį moderuos Dovilė Filmanavičiūtė. Renginio rėmėjas – AB „Kauno baldai“.
Knyga yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
