Kauno tvirtovės IX fortas per Antrąjį pasaulinį karą naciams okupavus Lietuvą (1941–1944 m.) tapo masinių žudynių vieta, kurioje buvo nužudyta dešimtys tūkstančių žmonių, daugiausia žydų. Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų 1941 m. birželį IX fortas, dar neseniai buvęs NKVD kalėjimu, buvo paverstas civilių Lietuvos gyventojų kalinimo ir naikinimo vieta. 1941 m. spalio 29 d. įvyko viena didžiausių Holokausto akcijų Lietuvoje – Didžioji akcija. Jos metu per vieną dieną buvo sušaudyti 9200 Kauno geto žydų. 1941–1944 m. IX forte buvo žudomi ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių žydai. Čia buvo atvežti ir nužudyti žydai iš Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Čekoslovakijos.
Kaip rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Kauno IX forto muziejuje dirbantis restauratorius Martynas Kosas, praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje masinių žudynių lauke prie IX forto vyko archeologiniai kasinėjimai. Jie truko kelerius metus ir buvo vienas pirmųjų sistemingų bandymų ištirti masinių žudynių vietą.
Nors tyrimus inicijavo sovietinė valdžia, siekdama surinkti įrodymus apie nacių karo nusikaltimus, aptikti artefaktai iki šiol turi neįkainojamą reikšmę. Atliekant tyrimus buvo rasta masinė kapavietė su išlikusiais asmeniniais aukų daiktais – akiniais, laikrodžiais, batų liekanomis, sagomis. Aptiktos šovinių tūtelės, sudegintų kaulų ir pelenų sluoksniai – tai patvirtino, kad naciai bandė sunaikinti savo nusikaltimų įrodymus.
Keli dešimtmečiai žemėje, penki dešimtmečiai muziejaus saugykloje – tiek laiko truko, kol įdėklas bato formai išlaikyti pateko į restauravimo dirbtuves. Jis – tik vienas iš kelių šimtų to meto įvykių liudininkų. Įdėklas buvo skirtas moteriškiems bateliams. Tokie daiktai buvo paplitę tarp pasiturinčių miestiečių. Juos darydavo puošnius ir prabangius, gaminant derindavo kelias medžiagas, graviruodavo užrašus ir papuošimus. Tai buvo asmeninis daiktas, kurį naudodavo konkretiems, pagal užsakymą gamintiems batams.
Įdėklas yra 33 cm ilgio, pagamintas iš trijų tarpusavyje kniedėmis sujungtų detalių. Gamybai panaudoti du skirtingi metalai – aliuminio ir geležies lydiniai. Dvi detalės pagamintos jas štampuojant ir suformuojant reikiamą formą. Įdomu tai, kad vidurinė lanksti juostelė, atliekanti spyruoklės paskirtį, iki šiol neprarado savo funkcijos. Geležinės detalės buvo padengtos chromu. Per dešimtmečius radinys jau buvo praradęs savo pirminę išvaizdą ir puošnumą. Laikas ir aplinkos poveikis paveikė metalo struktūrą, atsirado korozijos ir oksidų židinių, sunyko blizgi chromo danga.
Tačiau pati įdomiausia ir daugiausia informacijos mums suteikianti muziejinės vertybės dalis yra jos priekis. Čia apskritime iškaltas skaičius 2, virš jo įspaustas erelis, laikantis naguose Žemės rutulį, ir išgraviruotas užrašas „AGSON“. Ką šie simboliai reiškia? Erelis, laikantis Žemės rutulį, XX a. 3–4 deš. naudotas simbolis, nurodantis gamintojo logotipą arba prekės ženklą. Tokie simboliai buvo įprasti ant metalinių gaminių, ypač Vokietijoje, Austrijoje. Erelis reiškė kokybės simbolį, Žemės rutulys – prekybą visame pasaulyje. Skaičius 2 apskritime paaiškinamas paprasčiausiai – jis parodo, kokio dydžio batui įdėklas skirtas. Gali būti, kad užrašas „AGSON“ – batų gamintojo, amatininko, gaminusio batus, ar batų parduotuvės pavadinimas. Deja, duomenų, kur galėjo būti ši įmonė, kol kas surasti nepavyko. Bet simboliai, analogiški gaminiai veda mus į tuometinę Čekoslovakiją ir Austriją.
Muziejinė vertybė buvo restauruojama, siekiant išsaugoti jos istoriją ir originalią išvaizdą. Pagrindinis tikslas – sustabdyti korozijos procesus ir išvengti tolimesnio įdėklo nykimo. Restauruojant vertybę, vidinėje jos dalyje buvo rastas ranka išraižytas užrašas. Kelios raidės dėl ant metalo paviršiaus atsiradusių oksidų sunyko, tačiau iš likusių ženklų galima spėti, kad tai daikto savininkės pavardė.
Ši, rodos, paprasta priemonė moteriško bato formai išlaikyti, kuri tuo metu buvo neatsiejama kasdienybės dalis, dabar įgavo simbolinę reikšmę. Tai ne tik muziejinė vertybė, bet ir svarbi istorijos detalė, kuri leidžia mums geriau įsivaizduoti kasdienį Holokausto aukų gyvenimą. Ji liudija apie gyvenimą, kuris egzistavo net ir sudėtingomis aplinkybėmis, apie žmonių pastangas išlaikyti tvarką ir orumą. Tokie svarbūs radiniai mums padeda suprasti, kad žudynių aukos buvo ne tik skaičiai statistikoje, bet ir konkretūs žmonės su savo daiktais, istorijomis, kasdieniais ritualais.
