Kanklės ir kankliavimas Lietuvoje 2025 m. įtraukti į nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tą inicijavo ir paraišką teikė Kauno miesto muziejus bei Pabiržės tautinės kultūros draugija, o rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ daugiau pasakoja prie šio įvertinimo itin daug prisidėjusi KMM Tautinės muzikos muziejaus muziejininkė dr. Laura Lukenskienė.
Kodėl Kaunas? Ogi todėl, kad Kaunas – tikras kanklių miestas. Kankliavimo tradicija čia įsišaknijo jau daugiau kaip prieš 100 metų. Kaune nutiko daugybė kanklių kultūrai svarbių įvykių.
Pati seniausia artelė, gaminusi kankles, veikė Kaune, Tado Daugirdo gatvėje, 1898–1914 m. Tai buvo muzikos instrumentų meistro ir aviacijos konstruktoriaus Jono Garalevičiaus įkurta „Fabrika muzikos instrumentų“, kurioje buvo gaminami vargonai, kanklės ir citros (pastatas neišliko). Šios artelės pagamintus instrumentus turėjo kunigas ir poetas Jonas Mačiulis-Maironis bei dailininkas Kazys Šimonis. Jonas Garalevičius pats parengė ir išleido tris nedidelius skambinimo kanklėmis ir citromis vadovėlius. Yra žinoma, kad jis grojo mandolina, tačiau vadovėliai liudija, kad šis muzikas ir konstruktorius taip pat mokėjo skambinti kanklėmis ir citromis.
Kankliavimo tradicijos išsaugojimui daug nuveikė spaustuvės savininkas, Nepriklausomybės akto signataras ir kultūros mecenatas Saliamonas Banaitis. Maždaug 1915 m. jis pakvietė aktyvų kanklių propaguotoją Praną Puskunigį suburti spaustuvės darbininkų kanklių ansamblį. P. Puskunigiui vadovaujant, savomis jėgomis spaustuvėje buvo pagaminta apie 15 kanklių, iš kurių vienos buvo bosinės kanklės – tuo metu tikra naujovė (instrumentas neišliko).
Pirmasis ansamblio koncertas įvyko 1916 m. sausio 13 dieną. Deja, dėl laikmečio nesklandumų patyręs daug nemalonumų, P. Puskunigis ilgai jam nevadovavo. Jis grįžo atgal į Skriaudžius, tačiau 1922 m. vėl buvo pakviestas į Kauną – pradėta burti kanklininkų grupė prie neseniai įkurto Karo muziejaus. 1923 m. įkurtas ansamblis taip pat gyvavo neilgai, tačiau Pranas Puskunigis toliau dirbo Kaune, mokydamas 26-osios pradinės mokyklos mokinius.
Šis ansamblis jau 1924 m. koncertavo visoje Lietuvoje – Rambyne, Klaipėdoje, Palangoje, Šiauliuose, Alytuje ir kituose miestuose. Vytautas Alenskas rašo, kad šiam ansambliui pritariant ne kartą yra dainavęs Kipras Petrauskas.
Vis daugiau Kauno šviesuolių domėjosi kanklėmis ir kanklių muzika, todėl 1925 m. Kaune įkurta Lietuvos kanklininkų draugija, kurios tikslas – gaivinti ir skleisti tautinę muziką Lietuvoje. Į šį judėjimą įsitraukė to meto šviesuomenė, susidomėjo kompozitoriai. 1928–1930 m. buvo kuriama kanklių muzikos mokykla. Kompozitoriaus Kazimiero Viktoro Banaičio užsakymu šiai mokyklai kankles, pagal dailininko Antano Žmuidzinavičiaus sukurtą dizainą, gamino meistras Jonas Pontažis.
Bekuriant kanklių muzikos mokyklą, kilo diskusijų dėl kanklių vertės ir statuso. Nors niekas neabejojo kankliavimo tradicijos reikšme, daugelis muzikų kritiškai vertino kankles dėl jų ribotų galimybių. Pranas Puskunigis buvo gana konservatyvus – aktyviai propagavo senąsias tradicines suvalkietiškas kankles, tačiau net ir menkiausias inovacijas vertino kritiškai.
Tuo tarpu P. Puskunigio mokinys, Kanklininkų draugijos narys ir mokytojas Justinas Strimaitis, ėmėsi iniciatyvos, kad kanklės muzikų aplinkoje būtų pripažintos pilnateisiu muzikos instrumentu. Bendradarbiaudamas su įvairiose Lietuvos vietose dirbusiais kanklių meistrais (Stasiu Rudžiu – Krekenavoje, Juozu Lašu – Anykščiuose, Pranu Puišiu – Jurbarke), J. Strimaitis pamažu didino instrumento korpusą. 1933 m. jis sukonstravo pirmuosius kaitiklius, kurie leido stygos garsą paaukštinti pustoniu ir taip kankles pavertė chromatiniu instrumentu.
Nuo 1944 m. Kaune apsigyveno dar vieno kanklių pasaulyje žymaus žmogaus – Jeronimo Jankausko – šeima. Atsikėlęs iš Šiaulių, Jeronimas Jankauskas Kauno profsąjungų rūmuose įsteigė savo paties (su staliaus J. Zaukio pagalba) pagamintų ir populiarinamų styginių instrumentų „naujųjų kanklių“, dar vadinamų „kanklėmis klaviklėmis“, orkestrą. 1945 m., žuvus J. Jankauskui, vadovavimą orkestrui perėmė J. Strimaitis, o vėliau – jo mokinė Milda Klimantavičienė (Šimkevičiūtė).
Kurį laiką viename ansamblyje kartu skambėjo J. Strimaičio sukonstruotos koncertinės kanklės ir J. Jankausko „naujosios kanklės-klaviklės“, tačiau galiausiai pastarųjų buvo atsisakyta.
Justino Strimaičio pastangomis kanklės tapo akademiniu instrumentu. Vėliau jas Vilniuje tobulino Pranas Serva ir Dalia Mataitienė – jų sukurtos koncertinės kanklės išpopuliarėjo visoje Lietuvoje. Tačiau Kaune niekada nebuvo pamiršta ir senoji kankliavimo tradicija. Tai liudija tiek išlikę instrumentai, tiek žmonių atsiminimai. Pavyzdžiui, kaunietės Rasos Kinienės išsaugotos kanklės, kurias pagal P. Puskunigio brėžinį 1947 m. pagamino jos tėvelis Vladas Mikalauskas.
XX a. kankliavimo tradiciją tęsė prie muziejaus veikusios tautinės muzikos mokyklos „Tututis“ mokytoja Danutė Šimakauskaitė ir jos mokiniai, skambinę Juozo Lašo pagamintomis kanklėmis.
Ir šiandien Kaune kanklių muzika vis dar klesti. Kankliuoti mokoma muzikos mokyklose ir Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, o Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje veikia vienintelė šalyje etnomuzikavimo specialybės programa, kurioje mokoma tradicinio kankliavimo. Tradicinio kankliavimo būreliai veikia Kauno tautinės kultūros centre, aktyviai kankliuojama vaikų ir suaugusiųjų folkloro ansambliuose. Prie kanklių muzikos populiarinimo prisideda ir Kauno miesto muziejuje organizuojamas tarptautinis festivalis „Kanklės mano rankose“.
Neatsitiktinai Kaunas turi net dvi kanklių kultūrą primenančias skulptūras – tai skulptoriaus Roberto Antinio (vyresniojo) kūriniai „Kanklininkas“ (netoli Kauno pilies) ir „Kanklininkas su vaikais“ (Kauno menininkų namų skverelyje). Be to, Žaliakalnyje yra ir ir Kanklių gatvė, simboliškai primenanti šią tradiciją.
