Maironio lietuvių literatūros muziejaus Jono Jablonskio rinkinyje saugomas žymaus vertėjo Edvardo Viskantos (1902–2002) rankraštis, datuojamas 1986 m. kovo 13 d. Prisiminimus sudaro dvi dalys – apie J. Jablonskį (1860–1930) ir K. Būgą (1879–1924). Būtent šiuos prisiminimų puslapius rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ kviečia pavartyti Jonas Jonušas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas.
Prie Jablonskio artindavausi su baime, prie Būgos – su meile širdyje.
Chronologinės rankraščio ribos apima E. Viskantos studijų Lietuvos universitete laikotarpį (1922–1926 m.). E. Viskanta lygina K. Būgą ir J. Jablonskį, kaip mokslininkus ir kaip asmenybes. Atidaus stebėtojo akimis užfiksuotos žymių kalbininkų charakterio ir išvaizdos ypatybės dabar, praėjus šimtui metų po K. Būgos mirties, įgauna istorinės vertės, padeda rekonstruoti asmenybės bruožus, kurie enciklopediniuose šaltiniuose nepateikiami.
E. Viskanta gyvu, vaizdingu stiliumi apibūdina bendrinę lietuvių kalbą kūrusius kalbininkus, taikliai įvardindamas skirtumus: „Jablonskis – prirakintas prie krėslo, Būga – eiklus, skubrus, lyg ant sparnų skrendąs. Jablonskis – sausokas, griežtas, racionalus suvalkietis zanavykas, Būga – rytų aukštaitis, švelnios, poetiškos sielos, lakios fantazijos žmogus. <…> Prie Jablonskio artindavausi su baime, prie Būgos – su meile širdyje.“
Pabrėžiamas ypatingas K. Būgos kuklumas, reiškęsis ir bendraujant su kitais žmonėmis, ir buityje. Kuklias kalbininko buities sąlygas pagerino pažintis (tarpininkaujant profesoriaus Eduardo Volterio žmonai Aleksandrai) su būsimąja žmona Juze Stankūnaite. Apsukresnė ir daugiau praktinius dalykus išmananti žmona jam labai padėjo žengti nelengvu gyvenimo keliu. Studentus ir jaunesnius kolegas imponuodavo K. Būgos šiltas ir nuoširdus bendravimas. E. Viskanta, nuo 1922 m. klausęs profesoriaus paskaitų, prisimena: „Eina Būga švytėdamas Laisvės alėja su portfeliu, prigrūstu spaudinių. Išsitraukia vieną, dar šviežiais spaustuvės dažais kvepiantį – „Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje“– dovanoja man, studentėliui… Kuo vertingesnis, kuo didesnis žmogus, tuo jis kuklesnis, paprastesnis. Argi ne begalinis kuklumas padiktavo tam įžymiausiam mūsų kalbininkui šiuos žodžius: „Kalbos aš dar tobulai nemoku, stengiuos pramokti. Duok Dieve, kad nors senatvėje išmokčiau!“ (K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ pratarmė)“.
Būga daug nusipelnė, gindamas lietuvių kalbą nuo nepašauktų „kalbininkų“
K. Būgos sugebėjimas atsiduoti moksliniam ir pedagoginiam darbui, nesureikšminant asmeninių poreikių, buvo ypatingas. Atvykęs į Kauną kalbininkas su šeima buvo apgyvendintas kukliose patalpose, kuriose dėl vietos trūkumo net negalėjo išsidėstyti savo knygų, rankraščių, žodyno kortelių. E. Viskanta prisimena K. Būgą, „vilnone skepeta apsisiautusį, nes butas buvo šaltokas. Vakarais skųsdavosi bloga elektros šviesa (belgų bendrovės tiekiama elektros šviesa buvo ne tik bloga, bet ir labai brangi – vienas litas už kilovatą!)“
Rašytojas K. Vairas-Račkauskas gyvenimo sąlygas apibūdino taip: „Gyventi ir dirbti teko viename mažame kambarėlyje: čia buvo profesoriaus Būgos kabinetas, ponios Būgienės virtuvė, jų abiejų miegamasis ir valgomasis kambarys, jų mergytės žaislų ir poilsio rūmas. Kaune dar gimė ir sūnelis, 1921 metais. Paskui jiems vyriausybė davė butą Jablonskio gatvėje. Dabar tame bute gyvena namų sargas ir sako, kad butas netinkąs sargui gyventi: baisus oras dvokia silkėmis, žemas, langeliai paluby, be šviesos…“ (Literatūros naujienos, 1934 m., Nr. 15). Ir dabar J. Jablonskio gatvėje tebestovi atminimo lenta paženklintas namas, kuriame nuo 1921 m. gyveno Būgų šeima. Namas dabartinės Maironio gimnazijos kieme, netoli buvusios turgavietės, tarp Gimnazijos, Šv. Gertrūdos ir J. Jablonskio gatvių.
Kauno laikotarpiu K. Būga buvo labai užimtas žmogus: dirbo Knygų leidimo komisijoje, organizavo „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimą, dalyvavo Terminologijos komisijos ir Komisijos Lietuvos–Latvijos sienai nustatyti veikloje. Darbas Lietuvos universitete užėmė bene daugiausiai laiko. K. Būga rengė spaudai net septynis universitetinius vadovėlius, dėstė pagrindines lingvistines disciplinas ir sanskrito kalbą. Tiek rengdamas žodyną, tiek paskaitų metu kalbininkas ypatingą dėmesį skirdavo žodžių etimologijai, reikšmių gretinimui ir lyginimui.
E. Viskanta pažymi, kad jam nuo vaikystės „nežinomas buvo žodis „dirva“ ir veiksmažodis „dirti“. Iš Būgos sužinojau, kad dirva tai yra žemės gabalas, nuo kurios yra nudirtas kailis, atseit nuplėšta velėna. Dar labiau mane nustebino pirminė žodžio „laukas“ reikšmė – tai šviesuma, šviesus plotas niūksančios girios apsuptyje, kad laukas giminiuojasi su lotynų lux („šviesa“) ir graikų leukos („baltas“); todėl dar ir po šiai dienai bėrą ar juodą žirgą su balta žvaigžde kaktoje lietuviai vadina lauku. Būga yra paskelbęs šimtus lietuviškų žodžių etimologijų ir tuo būdu yra padaręs gerą pradžią būsimam lietuvių kalbos etimologiniam žodynui.“
Išsamiai žodžių kilmę aprašydavo ir rengiamo žodyno pagrindu tapusiose kortelėse. Jų buvo surinkęs tiek, kad skaičiavo pūdais. Iš viso 17 pūdų, kuriuose turėjo būti per 600 tūkstančių kortelių. Žodžių rinkimas ir sisteminimas buvo tapęs K. Būgos gyvenimo siekiu. Pirmasis žodyno sąsiuvinis stebina autoriaus užmojų platumu: pateikiami ne tik įprastiniai lietuvių kalbos žodžiai, bet ir svetimoji leksika, nes ji „akivaizdžiai parodo, su kuriomis tautomis ar giminėmis santykiavo lietuviai“. E. Viskanta, tam tikra prasme buvęs žodyno rengimo bendradarbiu, prisimena, kad į K. Būgos akiratį patekdavo patys įvairiausi „asmenvardžiai – vardai ir pavardės, vietovardžiai – ne tik miestų, upių, ežerų, raistų, pelkių, kalnų, balų, bet netgi atskirų sodybų, vienkiemių pavadinimai. Po žodžio nurodomos jo lytys tarmėse ir istoriniuose dokumentuose, aiškinama to žodžio etimologija; tokiu būdu, pavyzdžiui, žodis „akis“ užima net keturis didžiulius puslapius.“
Kortelėse pateikti duomenys svarbūs lyginamajai kalbotyrai (lietuviškų žodžių kilmė aiškinama lyginant su slavų, graikų, lotynų, gotų, keltų kalbų žodžiais). Kalbų įvairovę K. Būga vadino „kalbų Babeliu“ (K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 3, p. 18). Duomenys, sugulę į korteles, tapo didžiojo lietuvių kalbos žodyno pagrindu. Deja, žodyno kalbininkas nesulaukė.
„Prie gyvos galvos Kazimieras Būga tesuspėjo išleisti vos vieną savo didžiojo lietuvių kalbos žodyno sąsiuvinį (1924 m.).“ (E. Viskanta) Po jo ankstyvos mirties darbai kuriam laikui buvo nutrūkę, vėliau juos tęsė Juozas Balčikonis ir kiti žodynininkai. Kapitalinis K. Būgos darbas baigtas tik 2002 m. išleidus 20 žodyno tomą.
Tokią gausybę kortelių tvarkyti ir pildyti padėdavo talkininkai. Tačiau iš jaunųjų žodžių rinkėjų žodynui naudos pradžioje buvo nedaug. Daugelis nemokėjo ne tik tinkamai tarmiškai užrašyti reikalingų žodžių, bet ir iš viso nesiorientavo, ką ir kaip reikia rinkti. K. Būgai teko per spaudą ir individualiai laiškais mokyti jaunuosius žodžių rinkėjus ir tuo būdu rengti būsimuosius leksikografus. Muziejuje saugomi laiškai rodo, su kokia meile, kantrumu ir pasiaukojimu jis dirbo šį darbą. Ypač konstruktyvus bendradarbiavimas vyko su mokytojais ir studentais humanitarais A. Giedraičiu, A. Vireliūnu, A. Venclova, E. Viskanta. Pastarasis prisimena: „Tapau talkininku ir aš. Pasiėmęs iš Būgos kortelių, per atostogas Išlandžiuose ir aplinkiniuose kaimuose rinkau, užrašinėjau retesnius ar retesne prasme pavartotus žodžius ir posakius. <…> Davė man profesorius nurašinėti į korteles Ruigio žodyną ir paskatino versti iš vokiečių kalbos prof. Šraderio veikalą „Die Indogermanen“, kurį žadėjo pats redaguoti ir pasirūpinti išleisti. Deja, staigi netikėta mirtis šį jau įpusėtą darbą sužlugdė.“
K. Būga rengė straipsnius ir serijai „Kalbos mažmožiai“. Daug dėmesio skyrė kovai su trečiajame dešimtmetyje pradedančiu įsigalėti kalbos purizmu. Gynė daugelio senų lietuviškų žodžių vartojimą (keliauninkas, liaudis, pirmenybė, pragyventi, sarmata, stebėtinas ir kt.). „Būga daug nusipelnė, gindamas lietuvių kalbą nuo nepašauktų „kalbininkų“, kurie, neturėdami filologinio išsilavinimo, įtarinėjo ir bruko laukan nekalčiausius, seniausius lietuviškus žodžius, be jokio pagrindo įtardami juos svetimybėmis, susindami mūsų senąją, gražiąją kalbą.“ – pažymi E. Viskanta.
Įvairiapusė veikla nutrūko dėl ankstyvos K. Būgos mirties. 1924 m. gruodžio 6 d. iš Karaliaučiaus parvežtą karstą su kalbininko palaikais Kauno stoties perone pasitiko inteligentijos atstovai. E. Viskanta prisiminimus baigia apgailestavimu: „Jeigu Giltinė nebūtų pagailėjusi Kazimierui Būgai ilgo amžiaus ir būtų suteikusi jam galimybę išvaryti savo darbą iki galo – mes būtume turėję universalų didįjį lietuvių kalbos žodyną.“ E. Viskantos minimas žodynas baigtas rengti lietuvių kalbininkų būrio, o rengimo procesas užtruko visą 20 amžių.
