Jubiliejai – rizikingas dalykas. Štai sugalvoja koks laikraštis ar ansamblis pasiskelbti, kiek jiems metų, o gudresni jau ir baksnoja į įkūrimo metus ir tuo metu buvusią politinę situaciją. Net jeigu pradžios metai būtų Pirmosios Lietuvos respublikos laikais ar anksčiau, vis vien atsiras teisiančių tiesiog už egzistavimą sovietmečiu, kartu teisiant ištisas kartas. Tačiau mes nesirenkame laiko gimti ir gyventi, o istorijos poslinkiai aiškūs tik žvelgiant į ją per laiko prizmę. Mums lieka tiesiog kaip įmanoma geriau nugyventi savo gyvenimus.
Šį „Muziejaus trečiadienį“ Kauno miesto muziejaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė kviečia pasvarstyti apie šimtmetį mininčią Dainų švenčių tradiciją, jos kontekstą, ir pristato urbanistinę parodą „Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokių ir dainų“.
Mūsų valstybės istorija kartu yra ir Lietuvos dainų švenčių istorija. Joje atsispindėjo jaunos valstybės ambicijos, pasaulinis ir partizaninis karai, okupacijos, tremtis ir represijos, Sąjūdis, Nepriklausomybės atkūrimas ir mokymasis gyventi laisviems. Buvo ir vis dar yra ko mokytis. Pirmoji dainų šventė įvyko jaunai valstybei skaičiuojant septintuosius metus. Atgavus Nepriklausomybę neabejota, kad ir nors blokados sąlygomis, šventės tradicija turi tęstis.
Sovietinės okupacijos metais dainų šventė buvo balansavimas tarp privalomojo valdžios ir ideologijos šlovinimo, ir bandymo išlikti ir išsaugoti tapatybę – kad ir kokiu būdu. Nagrinėjant sovietmečio dainų švenčių programas, galima tik nuspėti, kokio pobūdžio alchemija vykdavo dėliojant kūrinius. Keliomis dainomis reiktų pašlovinti partiją, kad būtų sudainuota viena Juozo Naujalio daina? O ką reiktų pašokti? O jeigu tai būtų „Lietuva brangi“?
Bandyti parodoje parodyti šimtą Lietuvos dainų švenčių metų yra sunku. Net jeigu mes pasirinkome tik dainų šventes Kaune. Istorijoje išliko masinio vaizdo nuotraukos, programos, plakatai, ženkliukai, kurie, nepriklausomai nuo politinės situacijos, yra… fasadas. Daug svarbesni yra atsiminimai, išsaugoti ir perduodami šeimose. Kaip sovietmečiu atsistojo jungtiniam chorui giedant „Lietuva brangi“. Kaip po oficialios šventės pabaigos neišsivaikščiojo, bet liko ir dainavo. Repeticijų nuovargis, vakarojimų ir nakvynių išdaigos bei įvykio nuostabumas.
Kartais atrodo, kad mes besiginčydami pralošinėjam – laikui, savigarbai, realybei.
Tad rašyti apie dainų šventes sunku. Tai ne tik šimtas metų, tai – tūkstančiai dainininkų, šokėjų ir muzikantų, ir daug dienų – ne tik koncertams, bet ir repeticijoms. Režisieriai, dirigentai, choreografai, ansamblių vadovai, koordinatoriai ir savanoriai – visi kartu dirba dėl vieno tikslo, šventės, kuriai ruošiantis tenka kuriam laikui į šoną padėti savo poreikius ir pageidavimus ir tapti mažu sraigteliu. Vienu iš balsų. Kažkuria didelio orkestro styga. Ir koja – pageidautina, dešine.
Akivaizdu viena – nedalyvaujant dainų šventėse neįmanoma pajusti ką tai reiškia tiems, kurie tuo tiki. Agnostikas, stebintis religinius ritualus atliekančius žmones, taip pat nieko nepajaus. Visos tos sekinančios chorų, šokėjų, muzikantų repeticijos, aikščių kompozicijos, siužetai. Infrastruktūros parengimas nuo ką valgys, kur nakvos, iki kur atliks gamtinius poreikius. Didžiulis, sudėtingas aparatas veikiantis tam, kad kelioms valandoms patirtume šventę. Vardan Tos? Ar vardan savęs?
Ir prieš, ir po beveik kiekvienos dainų šventės svarstoma, kad repertuaras galėtų būti… kitoks. Labiau tautinis (kad ir ką turima omenyje) arba labiau aktualus. Šventėje galėtų diriguoti mažiau dirigentų – arba daugiau. Šokiai galėtų būti labiau tradiciniai – arba labiau šiuolaikiški. Reikėtų daugiau šiandienos atlikėjų – arba jų visai nereikia. Kas yra neatsiejama dainų švenčių dalis – J. Naujalio, Česlovo Sasnausko ir Stasio Šimkaus dainos, ar Jono Švedo muzika ir Juozo Lingio šokiai? O gal geriausiai būtų kiekvienai šventei kurti visai naują tautinę (vėlgi kad ir ką tai reikštų) muziką, dainas, šokius? Ir galbūt kūrinius teikti galėtų ne maža kuopelė, o visi? Ir dėl jų balsuoti turėtų visa šalis, kaip renkant „Eurovizijos“ dainas? Ir gal va tada tai tikrai galėtume sakyti, kad dainų šventė – visų reikalas? Gal, gal, gal….
Kartais atrodo, kad mes besiginčydami pralošinėjam – laikui, savigarbai, realybei. Ar verta pompastiškai minėti Lietuvos dainų šimtmetį, kai po kelių metų ar net mėnesių, kai kurių nuomone, bus karas? Gal vietoj naujų dainų ir šokių reikia mokytis kasti apkasus, šaudyti ir kažkaip išgyventi? Kam repetuoti, jeigu reikia ruoštis emigracijai? Nes pralaimėsime, abejonių nėra, nes ką gali maža tautelė prieš orkišką ordą? Juk mes ne suomiai, net ne latviai ar estai…
Jeigu mąstome taip ar panašiai – tai mes jau pralaimėjome. Mums jau nebereikės nei tautinio kostiumo, nei diskusijų apie jo teisingumą. Nei, kai kieno manymų, lenkiškų intonacijų J. Naujalio, Č. Sasnausko dainose, ar nesudainuojamų S. Šimkaus ar Juozo Gruodžio dainų. Lietuvių kalbos irgi nereikės. Ir jau tikrai ne – dainų švenčių. Bent jau tokių, kokias turime pastaruosius 34 metus.
Oficialiai Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu įvyko trys valstybinės dainų šventės, visos tuometinėje sostinėje, Kaune, 1924, 1928 ir 1930 m. Argi tai tradicija, sakysite? Tačiau dar iki to, dar iki Nepriklausomybės paskelbimo, įvyko daugybė mažesnių, pradžioje slaptų, švenčių. Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje, ant kalnelių ir miškuose, mažesnėse ir didesnėse salėse. Lietuvoje ir ten, kur gyveno lietuviai. Buvo dainuoja, šokama, grojama ir vaidinama.
tam, kad iš daigo išaugtų visa giria, reikia laiko. Reikia kantrybės ir užsispyrimo, iškęsti šalčius, sausras, vėtras ir kenkėjus.
O valstybės sostinėje – tik trys. Bet juk pasaulis sukasi ne tik apie sostinę? Ir ne viskas, kad šiandien vyksta Vilniuje, yra reikšminga visai Lietuvai. Sovietmečiu respublikinės šventės, be abejo, vyko, sostinėje, Vilniuje. Po 1946 m. surengtos pirmosios sovietinės šventės jos vyko kas penkerius metus, renginius priderinus prie sovietinių įvykių minėjimų. 1946 m. dainų šventė, beje, buvo pradėta Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“ – sovietinio, J. Švedo ir Balio Dvariono himno, sukurto Antano Venclovos žodžiais, dar nebuvo. Šventės dokumentiniai kadrai yra išsaugoti ir suskaitmeninti, tačiau prieš žiūrėdami, kaip Tautiška giesmė skamba kamerai slenkant pro daugybę sovietinių karių, nusiteikite tam.
Tokia tad buvo pageidautinai džiugi sovietinio gyvenimo išraiška. Tada visi viską darė su entuziazmu –kompozitoriai, poetai, choreografai, gausi saviveikla – kiekviena įstaiga privalėjo turėti po bent vieną kolektyvą! Su šypsena tris ant keturių, pabandytų kas kitaip! O skaityti to meto spaudą yra geriau (o gal blogiau?) nei fantastinį distopinį romaną. Baisi pabrėžtino pozityvumo visuomenė, kur visi turėjo darbus, visi buvo vienodų pažiūrų, vešėjo kolūkiai ir vyko pabrėžtinai džiaugsmingos šventės. Laikraščiai ar jų kalbinti žmonės vienas per kitą tiesiog springo šio nuostabaus gyvenimo aprašymais. Regis, kitu metu, ne karo Ukrainoje fone, ta sovietinė spauda būtų beveik juokinga. Tik beveik – nes daugybei vyresnės kartos žmonių tai buvo nemaloni ir niekur niekada nedingstanti realybė, kruvinai raudona ir kvailai pompastiška. Kai kur taip ir nepasibaigusi.
Tad ką švenčiame šiais metais? Valstybines ambicijas, sustabarėjusį sovietinį paveldą ar lietuvišką tapatybę? To reikia klausti dalyvavimą dainų šventėje laikančių pareiga ir privilegija dalyvių. O tada – savęs.
Organizatoriai šių metų dainų šventės šūkiu pasirinko frazę „Kad giria žaliuotų!“, o Kauno miesto muziejus nusprendė šimto metų istoriją pasakoti per tautos išmintį perteikiančių, Kaune dainuotų dainų pavadinimus: „Ir išaugo ąžuolėlis“, „O kaip augtų ir žydėtų“, „Augo girioj ąžuolėlis“, „Ąžuolais vainikuotas“ ir, be abejo, „Kur giria žaliuoja“. Nes tam, kad iš daigo išaugtų visa giria, reikia laiko. Reikia kantrybės ir užsispyrimo, iškęsti šalčius, sausras, vėtras ir kenkėjus. Kol išdidžiame vainike uždainuos laisvės vėjas. Šimtametėje dainų švenčių tradicijoje – tautos vienybė ir laisvė. Tereikia tuo patikėti. Ir išsaugoti.
Kauno miesto muziejaus urbanistinė paroda „Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokių ir dainų“ metus laiko veiks keturiose Žaliakalnio vietose – Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namų kiemelyje, pirmųjų Lietuvos dainų švenčių erdvėje, P. Vileišio aikštė (K. Petrausko / Aukštaičių g.), Kauno sporto halės prieigose (Ąžuolyno g. / Paparčių g.) ir Ąžuolyne virš Dainų slėnio. Parodos architektūriniai sprendimai leis ne tik sužinoti apie dainų švenčių istoriją Kaune, bet ir pailsėti. Parodos rengėjai tikisi, kad edukaciniai elementai sudomins įvairaus amžiaus žiūrovus. Parodą bus galima ne tik apžiūrėti, bet ir išgirsti.
Parodos atidarymas – Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namų kiemelyje (K. Petrausko g. 31) 2024 m. birželio 28 d. 18:00 val. Parodos atidaryme koncertuos vokalinis ansamblis „Kadujo“.
Po atidarymo, 18.30 val., ekskursija po parodą (registruotis tel. +370 696 75 737, mkp.kasa@kaunomuziejus.lt)
–
Kuratorė ir projekto vadovė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
Kokuratorės Irma Grigaitytė ir Deimantė Kondrotaitė
Parodos architektai MB „Baukas“
Grafikos dizainerė Evelina Židelevičienė
Partnerė Lietuvos audiosensorinė biblioteka
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
