Šiemet sukanka 100 metų, kai Lietuvoje buvo įvestas šalies piniginis vienetas – litas. Minėdami šią sukaktį kviečiame susipažinti su pačia mūsų tautinės valiutos istorijos pradžia – muštiniu.
1919 m. Kaunui tapus laikinąja sostine, jame užvirė gyvenimas. Karštą 1919 m. vasarą nebuvo nė savaitės be manifestacijų ar demonstracijų, skirtų frontui paremti ar protestuoti prieš Santarvės nuolaidžiavimą Lenkijos agresijai. Nuolat buvo renkamos aukos frontui, nes naujajai valstybei trūko visko.
Nebuvo stabilios valiutos, greta vokiečių okupantų leidžiamų ober-osto banknotų ir monetų atskirose vietovėse apyvartoje dar buvo naudojami cariniai ir Laikinosios vyriausybės rubliai, spekuliantai atsiskaitydami tarpusavyje naudojosi Vokietijos markėmis ir JAV doleriais. Pradžioje valstybė neturėjo jokių finansinių mechanizmų, bet jauna vyriausybė ėmėsi žygių užtikrinti pajamoms, kurios leistų valstybei ir kariuomenei funkcionuoti. Buvo stengiamasi įdarbinti gyventojų sukauptas lėšas leidžiant valstybinės paskolos lakštus ir įkuriant valstybinės taupomąsias kasas.
Laukiant galimybių įvesti nuosavą valiutą, Lietuvai teko tenkintis infliuojančių ostmarkių rinka, apsiribojant jų pavadinimo pakeitimu.
Ir šioje kasdieninėje kovoje dėl valstybės išlikimo, kai sostinė buvo prarasta lenkams, kai vyko kovos ir su V. Kapsuko vadovaujamais bolševikais, ir su iš Latvijos pusės sprunkančiais bermontininkais, M. Sleževičiaus vyriausybė galvojo apie lietuviškų pinigų sistemos sukūrimą. Finansų ministerijos surengto Bankų ir kredito įstaigų suvažiavime, kuris įvyko 1919 m. rugpjūčio 7–10 d. Kaune, nutarta, „kad Lietuvos Valstybės monetinis vienetas vadintųsi m u š t i n i s“. Suvažiavime, kaip atrodo, buvo siūlomi ir kiti naujųjų pinigų pavadinimai: „lita“, „lieta“ ar „lietuvis“, bet apsistota prie „muštinio“, kuriuo Lietuvoje anksčiau buvo vadinama 30 grašių moneta, o Prūsų Lietuvoje ir iki XX a. kartais buvo pavadinamos vokiškosios talerio monetos: „Pats žodis „muštinis yra grynai lietuviškas, kilęs tuo pat būdu, kaip, pav., rusų „rubl“ nuo „rubit“, o mūsų m u š t a s, ar tam tikrų antspaudu pažymėtas pinigas“.
Vyriausybės posėdyje 1919 m. rugpjūčio 12 d. buvo pritarta lietuviškų pinigų vienetą pavadinti muštiniu. Nekreipiant dėmesio į tai, kad projektuojami muštiniai buvo ne monetos, o popieriniai banknotai, vis dėlto buvo aptartos jų spalvos, nutarta papuošti juos Vyčiu, ornamentuoti lietuviškų juostų raštais su ūkio ir gamtos vaizdais. Buvo nutarta išleisti 9 nominalų banknotus: 0,5, 1, 5, 10, 25, 50, 100, 500 ir 1000 muštinių.
Finansų ministro J. Vileišio siūlymu muštinis savo verte turėjo prilygti Prancūzijos frankui arba 0,322 g gryno aukso. Pusė apyvartos banknotų turėjo būti padengta auksui lygiaverte valiuta, kurios buvo tikimasi gauti kaip 10 mln. svarų paskolą iš Didžiosios Britanijos, kita pusė turėjo būti padengta įvairiomis vertybėmis (vekseliais, užstatais ir pan.).
Planuotų pinigų projektus turėjo parengti dailininkai Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) ir Adomas Galdikas (1893–1969). Buvo numatyta banknotus spausdinti Švedijoje. Ilgą laiką buvo žinomas vienintelis 2-jų muštinių banknoto A. Žmuidzinavičiaus eskizas, saugomas Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, ant kurio pieštuku užrašyta: „Stokholm, AŽ, 1919“. 1919 m. lapkričio 12 d. premjeras Ernestas Galvanauskas informavo ministrų kabinetą, kad Švedijos bankas atsisakė spausdinti lietuviškus banknotus, ir ilgą laiką atrodė, kad muštinių byla tuo buvo užbaigta.
Tačiau 2014 m. Anglijos aukcionų namai SPINK privačiame aukcione pardavinėjo „Bradbury, Wilkinson & co Ltd“ spaustuvės foto archyvą, ir Lenkijos aukcionieriai iš jo nupirko 1/2, 1, 5, 10, 100 ir 1000 lietuviškų muštinių klišių fotografinius atvaizdus (aktyvi nuoroda). 2019 m. jie jau buvo pardavinėjami aukcione Varšuvoje.
A. Žmuidzinavičius. Pinigams. „Du muštiniu“ projekto eskizas. 1919 m. Aversas. Popierius, tušas, akvarelė.
A. Žmuidzinavičius. Pinigams. „Du muštiniu“ projekto eskizas. 1919 m. Reversas. Popierius, tušas, akvarelė.
Londone spausdinti numatytų muštinių banknotų atvaizdų suradimas verčia mus iš naujo atsigręžti į lito priešistorę ir Lietuvos valstybės pinigų sistemos kūrimo užkulisius. Šių muštinių projektų fotoatvaizdai rodo, kad, Švedijai atsisakius pirmųjų lietuviškų pinigų spausdinimo, buvo ieškoma galimybių muštinių banknotus atspausdinti Anglijoje. Veikiausiai Anglijos spaustuvės pasirinkimas buvo susijęs su tuo, kad pinigams spausdinti ir jų stabilumui laiduoti reikalingų lėšų tikėtasi gauti iš Anglijos, paėmus 10 mln. svarų paskolą.
1919 m. tikėtis anglų bankų paskolos Lietuva galėjo, nes Estijos vyriausybė spalio mėn. buvo susitarusi su vienu Anglijos banku dėl kelių dešimčių milijonų svarų sterlingų paskolos Estijos vyriausybei už linų ir kitų prekių eksporto monopolį. Be to, Anglija tapo pirmąja valstybe, 1919 m. rugsėjo 25 d. pripažinusia Lietuvos valstybę de facto. Tačiau pačioje Anglijoje vyko kovos dėl politikos naujųjų valstybių pokario Europoje atžvilgiu, ir paramos Lietuvai klausimas buvo atidėtas ligi tol, kol bus išspręstas Rusijos klausimas. Laukiant galimybių įvesti nuosavą valiutą, Lietuvai teko tenkintis infliuojančių ostmarkių rinka, apsiribojant jų pavadinimo pakeitimu: 1919 m. vasario 26 d. ostmarkės pavadintos auksinais, pfenigiai – skatikais. Šiais pavadinimais buvo nurodoma vertė pašto ženklų, obligacijų, loterijos bilietų ir kitų vertybinių popierių.
Tai tęsėsi iki 1922 m. spalio 1 d., kai Lietuvos Steigiamojo Seimo priimtu įstatymu buvo įvesti nauji, lietuviški, pinigai – laikinieji litai, į kuriuos tos dienos kursu (1 litas lygus 175 auksinams) buvo keičiami turimi pinigai.
Muštinių banknotų klišės pakankamai aukštos kokybės, bet jose nurodyti nuliniai numeriai, nėra Lietuvos valstybės banko valdybos narių parašų, 10 muštinių banknotas su klaidingu užrašu reverse, kas gali rodyti, kad tai projektiniai siūlymai. Gali būti, kad, negavusi paskolos, Lietuva pati sustabdė pradėtus muštinių gaminimo darbus. Ir nors muštinių spausdinimo projektas nebuvo užbaigtas, bet Lietuvos ryšiai su šia spaustuve išliko geri. Nuo 1924 m. joje buvo spausdinami litų banknotai.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos rinkinio kuratorius dr. Ignas Narbutas
