Rugsėjo 13 d. Istorinėje Prezidentūroje atidaroma nauja paroda „Mūsų pasirinkimai: žvilgsnis į keturias Lietuvos politikų kartas“. Kodėl dabar? Juk šiemet ne kartą teko keliauti prie balsadėžių ir atlikti atsakingą pasirinkimą. Dar vienas rimtas sprendimas laukia spalio mėnesį. Dėl to, suprasdami pasirinkimų reikšmę ir atsakomybę, Istorinės Prezidentūros Kaune muziejininkai nusprendė pažvelgti į keturias politikų kartas, kūrusias Lietuvą ir jos žmonių gerovę. Daugiau šios savaitės rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Istorinės Prezidentūros Kaune muziejininkė Marija Navickaitė.
Kaip atspirties taškas parodoje pasirinktos abi Lietuvos Valstybę ir Lietuvos Valstybės nepriklausomybę atkūrusios kartos – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktų signatarai, o pokyčių ieškota politikų kartose, atėjusiose po 20 metų. Keturios politikų kartos parodoje pristatomos per skirtingus aštuonis biografijos pjūvius iki stojant prie valstybės vairo: gimimo vietą, amžių, lytį, išsilavinimą, šeimyninę padėtį, visuomeninę ir politinę veiklą, darbinę patirtį bei politinę priklausomybę. Šie pjūviai – tai maži „stalčiukai“, kurie pasakoja, iš ko „susidėjo“ asmenys, tapę valstybės kūrėjais. Pažiūrėkime, ką atskleidžia visuomeninės politikų veiklos pjūvis.
Visuomeninė veikla yra svarbus aspektas ne tik politiko, bet kiekvieno joje dalyvaujančio asmens gyvenime. Tai yra erdvė, kur mokomasi pilietiškumo pamokų, įgyjama socialinių įgūdžių, pažinčių, dažnai įprasminamas laikas ir sukuriama vertė. Visuomeninė veikla skatina ir politinį aktyvumą, stiprina demokratinius procesus. Tai puiki dirva ugdyti įgūdžius, mąstyseną ir kaupti socialinį kapitalą. Ar suprato tai ir skirtingos politikų kartos?
Vasario 16-osios Akto signatarų karta gali būti įkvepiančiu pavyzdžiu, nes visi jos atstovai priklausė ne vienai, bet bent kelioms draugijoms. Pirmoji organizacija, stipriai sutelkusi lietuvių inteligentus ir daugumą signatarų, buvo Lietuvių mokslo draugija, įsteigta 1907 m., o jos pirmuoju pirmininku išrinktas Jonas Basanavičiaus. Daug dėmesio būsimieji Lietuvos Tarybos nariai skyrė ir švietimui, mokyklų tinklo kūrimui Lietuvoje. Čia daug nuveikė būsimi signatarai, organizavę įvairias švietimo draugijas visoje Lietuvos teritorijoje. Dėl to nenuostabu, kad antrajame Lietuvos ministrų kabinete būtent Mykolas Biržiška, buvęs Lietuvių gimnazijos Vilniuje steigėjas ir vadovas, tapo Švietimo ministru. Dar viena organizacija, tapusi savotišku tramplynu į didžiąją politiką, – Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Nors tai buvo pirmiausia labdaros organizacija, tačiau ten būdavo svarstomi ir sprendžiami kultūriniai ir švietimo reikalai, o galiausiai aktyviai gvildenti klausimai apie Lietuvos valstybės atkūrimą.
Nepriklausomybės akto signatarai buvo ne tik visuomeniškai aktyviausia, bet ir daugiausia rašanti karta. Buvęs asmeninis prezidento A. Smetonos sekretorius Aleksandras Merkelis teigia, kad „dauguma Lietuvos Tarybos narių daugiau ar mažiau buvo pasireiškę laikraštininkai“. Spauda buvo pagrindinė to meto medija ir efektyviausias būdas pasiekti žmones, platinti laisvės, tautiškumo ir demokratijos idėjas. Dėl to beveik visi signatarai vienaip ar kitaip prisidėjo prie spaudos darbo: leido, redagavo leidinius ar bendradarbiavo rašydami visuomenei aktualius tekstus. Su signatarų vardais siejama ir lietuviškos laikraštijos pradžia Lietuvoje. Būtent Jonas Basanavičius buvo pirmojo lietuviško žurnalo „Aušra“ sumanytojas, pirmasis redaktorius ir vienas aktyviausių bendradarbių. Leidybos srityje ypatingą vaidmenį suvaidino Saliamonas Banaitis, kuris dar 1904 m., vos atgavus spaudos laisvę, išsikėlė tikslą atidaryti spaustuvę, kuri atlieptų lietuvių dvasinius ir tautinius poreikius, nes jis suprato, kad tik per spausdintą žodį galima pasiekti tautiečius, ypač nutolusius nuo didesnių miestų. Jo vadovaujama spaustuvė Kaune veikė 1905–1918 metais.
Vasario 16-osios Akto signatarai buvo matomi ir tautinėje visuomeninėje veikloje ir Lietuvos valstybės atkūrimo darbe. Tiksliau jie ne tik patys buvo įsitraukę tautinį atgimimą, bet ir buvo tie žmonės, kurie savo pavyzdžiu ir idėjomis aplink save telkė kitus susipratusius lietuvius ir skatino siekti bendrų tikslų. Įdomu, kad jie ne tik savo darbu ir energija didino tautinio atgimimo bangą, bet ir skirdavo didelę dalį savo asmeninių lėšų. Pavyzdžiui, S. Banaitis spaustuvės išlaikymui skyrė savo asmenines lėšas, gautas užstačius savo ūkį Vaitiekupiuose, Jonas Vileišis rėmė lietuviškos spaudos leidybą, o Vladas Mironas rėmė ne tik spaudą, bet ir Vilniaus lietuves tarnaites, susibūrusias į Šv. Zitos draugiją. Tokiomis veiklomis būsimieji signatarai įgijo autoritetą ir pelnė visuomenės pasitikėjimą, kuris atvedė juos į Lietuvos Tarybą.
Kitokia situacija matoma žvelgiant į nedemokratinio IV Seimo narius ir jų biografijas. Iš 49 narių žinomas 35 narių dalyvavimas draugijų ir organizacijų veikloje. Tačiau tai nėra baigtiniai skaičiai, nes dalies Seimo narių biografijos menkai tyrinėtos. Vis dėlto galima matyti, kad IV Seimo nariai buvo aktyvūs visuomenės veikėjai, tačiau jų visuomeninė veikla skyrėsi nuo Vasario 16-osios Akto signatarų. Didesnė dalis Seimo narių veikė lokaliai, savo apylinkėse, kurioms ir atstovavo Seime. Populiariausia organizacija tarp jų buvo Lietuvos šaulių sąjunga. Dažnai jie buvo vietos rinktinių, kuopų ar būrių vadai. Be to, kaimiškose vietovėse gyvenę būsimieji Seimo nariai priklausė įvairioms ekonominėms, verslo, komercinėms ar ūkio draugijoms. Štai Kazys Statulevičius (Statulionis) priklausė Kiaulių augintojų draugijai, o Klemenso Graužinio pastangomis Kurkliuose buvo įkurtas kooperatyvas, pastatyta moderni pieninė ir šaulių namai. Neretai būsimi Seimo nariai ne tik prisijungdavo prie šio pobūdžio organizacijų, bet ir būdavo jų iniciatoriai ir steigėjai, ir tai lėmė, kad jie buvo žinomi ir gerbiami asmenys savo apylinkėse. Nepriklausomame Seime tai leistų atstovauti savo kraštui ir išmanyti socialines, kultūrines ir politines regiono problemas. Kaip rašyta „Lietuvos aide“, „tai yra atstovai, kurie nuolat rūpinasi gyventojams artimiausiais reikalais, taigi jie yra nuolat artimi su visų Lietuvos kampų kasdieniais reikalais“. Tačiau šiuo atveju Seimo atstovai turėjo minimalias galimybes lemti įstatymų projektus ar apskritai Seime aktyviai dirbti.
Jei IV Seimo nariai gana aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, kur kas mažesnis jų aktyvumas matomas spaudoje – jie buvo mažiausiai rašanti karta. Pagal pateiktus duomenis, vos 7 arba tik 14,29 proc. šio Seimo narių iki išrinkimo dienos bendradarbiavo periodinėje spaudoje. Naujienų ar poleminių straipsnių rašymas yra viena iš visuomeninių aktyvizmo formų, leidžiančių ne tik informuoti, dalintis reakcijomis į įvykius ir fenomenus, bet ir formuoti nuomones. Daug mažesnis aktyvumas spaudoje liudija, kad IV Seimo narių, nors jie ir buvo aktyvūs draugijų veikėjai, įtaka visuomenėje buvo daug mažesnė.
Išskirtinis ryšys su visuomenine veikla ir spauda, ypač periodine, susiklostė Kovo 11-osios Akto signatarų kartoje. Dėl sovietinės okupacijos represijų jų dalyvavimas visuomeninėje veikloje buvo ribotas. Dėl to iki 1990 m. kovo 11 d. iš 124 signatarų 61 (49,19 proc.) siejamas su laisvanoriškomis asociacijomis. Be prievartinių organizacinių struktūrų, keletas būsimųjų signatarų studijų metais priklausė sporto, kraštotyriniams ar moksliniams klubams. Aktyviau į laisvanoriškas organizacijas imta burtis 1988–1989 m. laikotarpiu, stiprėjant pertvarkos (perestroikos) reformoms. Laisvėjant lietuvių sąmonei ir traukiantis baimei, ėmė formuotis pirmiausia įvairūs neformalūs klubai, kurie tapo erdve diskusijoms. Stota į naujai susikūrusias organizacijas, tokias kaip tremtinių klubai, profesines asociacijas. Populiarėjo domėjimasis savo praeitimi, dėl to organizuoti ir būsimų signatarų atstovauti etnografiniai ar kraštotyriniais judėjimai. Labai gausiai signatarai dalyvavo žaliųjų gretose ir ekologiniuose klubuose, kurie buvo svarbūs ir bendram judėjimui dėl Lietuvos laisvės, nes juose kartu populiarintos ir Sąjūdžio idėjos. Pavyzdžiui, 1988 m. vasarą „Žemynos“ ekologijos klubas surengė dviračių žygį per Lietuvą, pavadintą „Lietuva – mano namai“. Šio žygio metu skleista žinia apie Sąjūdį, organizuoti mitingai, davę pradžią Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinių grupių steigimuisi už Vilniaus ribų, o naujienas iš žygio kas dieną apžvelgdavo Lietuvos radijas ir televizija.
Bendradarbiauti spaudoje buvo dar sudėtingiau. Žvelgiant į pjūvį galima matyti, kad net 96 iš 124 signatarų turėjo publikacijų. Tačiau didesnę dalį šių publikacijų sudarė mokslo publikacijos. Kovo 11-osios Akto signatarai buvo viena iš labiausiai išsilavinusių politikų kartų. Ne vienas iš signatarų siekė ne tik baigti aukštąją mokyklą, bet ir siekti mokslinių laipsnių, o jų akademiniai pasiekimai nuguldavo moksliniuose tekstuose. Iki Sąjūdžio pradžios tik keletas būsimų signatarų buvo reiškęsi nelegalioje, pogrindžio spaudoje. Aktyviau į spaudos darbą signatarai ėmė jungtis prasidėjus Sąjūdžiui ir atsiradus pirmiesiems sąjūdžio leidiniams: „Sąjūdžio žinios“ ir „Atgimimas“.
Net 75 proc. Kovo 11-osios Akto signatarų aktyviai dalyvavo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veikloje, ir Lietuvos persitvarkymo Sąjūdyje. Jie steigė iniciatyvines grupes, veikė vietos skyriuose, organizavo ir patys dalyvavo mitinguose. Taip pat būsimieji signatarai buvo ir Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariais. Tai buvo ne tik kelias į Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, bet ir dirva praktikai. Signataras Zigmas Vaišvila apie dalyvavimą Sąjūdyje ir jo struktūrose yra rašęs: „LPS Seimo darbas buvo pirmieji atgimstančio Lietuvos parlamentarizmo žingsniai. LPS Seimo nariai ir patys mokėsi to darbo: rengė įstatymų projektus, programas, greitai kūrė ir priėmė nutarimus svarbiais valstybės klausimais.“
X Seimas, dirbęs 2008–2012 m., buvo vienas įdomiausių ir aktyviausių. Daugiau nei 82 proc. jo narių dalyvavo įvairių draugijų ir organizacijų veiklose. Daug Seimo narių jungėsi į naujo pobūdžio profesines asociacijos. Nauja geopolitinė situacija ir Lietuvos grįžimas į tarptautinę bendruomenę paskatino išplėsti ir draugijų gyvenimą. Populiaru tapo ir tokios tarptautinės organizacijos, kaip „Rotary“ klubai, jungiamasi į įvairias tarptautines asociacijas, bendradarbiaujama su užsienio draugijomis ir institucijomis. Tuo metu politinio darbo patirtį imta kaupti tarptautiniuose renginiuose ir konferencijose. Tai leido praplėsti akiratį, užmegzti pažinčių Lietuvoje bei už jos ribų ir sukaupti gerosios Vakarų Europos patirties.
Pasikeitė ir X Seimo narių santykis su spauda. Moksline literatūra ir publicistika užsiėmė tik 42,96 proc. Seimo narių. Šį santykį su spausdintu žodžiu pakeitė besikeičiančios medijos. Norint supažindinti su savo politinėmis pažiūromis, vizija, įžvalgomis ar vertinimais, nebereikėjo bendradarbiauti spaudoje. Šiuo periodu idėjų sklaidai buvo išnaudojamos kitos medijos: duodami interviu žiniasklaidos priemonėms (radijas, televizija, dienraščiai, internetiniai portalai), dalyvaujama įvairiose politinėse ar gyvenimo stiliaus televizijos laidose. Kadencijos pabaigoje išpopuliarėjo ir nauja socialinė medija feisbukas, kur Seimo nariai galėjo betarpiškai, laisvai ir laiko neribojami reikšti savo mintis ir bendrauti su rinkėjais.
Tokias įžvalgas leidžia daryti vienas iš aštuonių parodos „Mūsų pasirinkimai: žvilgsnis į keturias Lietuvos politikų kartas“ pjūvių. Ką apie Lietuvos politikus pasakoja kiti pjūviai, sužinosite užsukę į parodą Istorinėje Prezidentūroje. Paroda veiks iki 2025 m. birželio 15 d.
Parodos atidarymas vyks rugsėjo 13 d. 15 val. Filosofinėje istorinėje parodos atidarymo diskusijoje „Iš kur atsiranda politikai?“ susitiks į Seimą kandidatuojantys skirtingų pažiūrų politikai, kurie savo CV teigia turintys istoriko diplomą ir / arba dirba su istorinės atminties lauku. Parodos kuratorės Renata Mikalajūnaitė ir Marija Navickaitė kalbins prof. dr. Arūną Gumuliauską, prof. dr. Valdą Rakutį, prof. dr. Raimundą Lopatą, dr. Lauryną Šedvydį, Tomą Tomiliną ir dr. Vytautą Sinicą. Renginys atviras ir nemokamas.
