Šį rudenį Kauno miesto muziejų pasiekė 22 nuotraukų rinkinys. Jose užfiksuotos Kauno geležinkeliečių ugniagesių ir šaulių šventės bei kiti susibūrimai, apimantys XX a. 3 deš. pab.–4 deš. laikotarpį. Dovanotoja nurodė, kad šios nuotraukos priklausė jos giminaičiui, buvusiam ugniagesiui Vincui Juzėnui, kuris po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė į Australiją. Vertingas ne tik šeimai, bet ir Kauno istorijai palikimas po V. Juzėno mirties buvo išsaugotas ir sugrąžintas į Lietuvą. Daugiau apie šį rinkinį pasakoja Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Rokas Sinkevičius.
Daugumoje rinkinio fotografijų užfiksuoti įvairūs vieši renginiai, tik pora jų padarytos fotoateljė. Septyniose nuotraukose su geležinkeliečių ir šaulių rikiuotėmis bei iškilmingomis akimirkomis fone matomi Kauno plačiųjų geležinkelių depo dirbtuvių, vandens bokšto, geležinkelio stoties pastatai, vagonai ir bėgiai. Šešios nuotraukos priskirtinos 1929 m. birželio 23 d. vykusiai Lietuvos šaulių sąjungos 10-mečio šventei (keturios jų tai patvirtina neabejotinai). Viena nuotrauka su Vytauto parko paviljonu (kurhauzu) skirta Kauno geležinkelio ugniagesių komandos sukaktuvių šventei (1929 m. liepos 13 d.). Dviejose nuotraukose matomos šventinės eisenos ir paradai A. Juozapavičiaus prospekte (viena iš jų daryta 1930 m. vasario 16 d.). Dar dviejose – uniformuoti ir vienmarškiniai, mankštos pratimus demonstruojantys šauliai prie stoginės Žemuosiuose Šančiuose. Kitoje nuotraukoje – rikiuotė prie kitos stoginės (vieta tikslintina). Paskutinėje įamžintas gausus priešcheminės apsaugos kursų dalyvių (keli su dujokaukėmis) būrys prie A. Juozapavičiaus prospekto buvusių kareivinių (1935 m. kovo 31 d.).
Kauno plačiųjų geležinkelių depą ir stotį nuo gaisrų saugojusios ugniagesių komandos istorija dar palyginti mažai atkreipė tyrinėtojų dėmesį. Antai, rašydami apie ugniagesybą gubernijos laikų Kaune, istorikai mini tik dvi svarbiausias komandas: miesto (policijos), kuri 1877 m. persikėlė iš Rotušės aikštės į dab. J. Gruodžio gatvę, ir savanorių ugniagesių draugijos, kuri 1890 m. gavo sklypą dab. E. Ožeškienės gatvėje (R. Pakštalis, A. Civinskas, B. Tranavičiūtė, Ugniagesyba Kaune 1815–1945 metais, Kaunas, 2015, p. 32–45). Tačiau XIX a. 7 deš. pro Kauną nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio liniją, neabejotinai turėjo būti susirūpinta naujos stoties ir netoliese įrengtų dirbtuvių tinkama apsauga nuo gaisrų. 1912 m. Kauno vagonų dirbtuvių plane mechaninio, medžio apdirbimo ir surinkimo cechų kieme pažymėtas gaisrinės sandėlis. 1915 m. plane pažymėtos vandens siurblinė ir vandens bokštas, hidraulinės kolonos, gaisriniai ir kiti čiaupai (Pirmasis geležinkelis Lietuvoje, kn. II, sud. V. Lapėnienė ir A. Mikalauskaitė, Vilnius, 2018, p. 65–70). Garvežiams vanduo buvo tiekiamas iš Nemuno: iš pradžių į siurblinę su garo varomu Bleko siurbliu, o iš jos – į bokštą. Bokšte stovėjo bakai, iš kurių vanduo buvo paduodamas į 21 čiaupą (3 – garvežių talpoms pildyti, 11 – praplovimui, 5 – ugniagesiams) (L. V. Žeimantas, Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelis, 1858–1915, p. 185–186).
Egzistavusį apsaugos poreikį atskleidžia ir su geležinkelio infrastruktūra susiję gaisrai kituose miestuose. 1900 m. Naujininkuose (Vilniuje) gaisrą sukėlė žiežirbos, kurias pažėrė darbinio traukinio garvežys. Sudegė gyvenamasis namas su priestatu ir kalvė (T. Voronič, „Įvykiai Vilniuje XIX–XX amžių sandūroje: oficialioji kronika“, Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius, sud. Z. Medišauskienė, Vilnius, 2018, p. 140). 1908 m. Minske sudegė Maskvos–Bresto geležinkelio dirbtuvės.
Kauno geležinkelių depo ugniagesių komandos istoriją po Pirmojo pasaulinio karo nušviečia archyviniai duomenys ir spauda – ypač 1923–1932 m. leistas laikraštis „Lietuvos gaisrininkas“ (toliau – LG), o nuo 1933 m. – „Ugniagesys“. Tiesa, periodikoje daugiausia dėmesio skiriama miesto, atkurtos savanorių draugijos ir kariuomenės ugniagesiams, taip pat užsimenama apie besikuriančias Šančių, Vilijampolės ir Aleksoto komandas. Tuo tarpu geležinkeliečių ugniagesių komanda, pirmiausia susieta su savo saugomu objektu – geležinkelio rajonu, matyt, ilgesnį laiką buvo kiek atokiau nuo bendrų reikalų, tačiau šiuos nesklandumus buvo bandoma spręsti. Tokį įspūdį galima susidaryti iš 1929 m. vykdyto tikrinamojo aliarmo aprašymo. Skirtingai nei kitų miesto komandų, iš geležinkeliečių atvyko tik vienas atstovas Leonas Normantas, kuris apgailestavo, kad „nematyti darbo subendrinimo“, apie jų komandą mažai kas iš ugniagesių žino „ir net šiandien ji iššaukta nebuvo“ (LG, 1929, nr. 11). Istorikas D. Indrišionis apskritai skeptiškai vertina tarpukario Lietuvos geležinkelio ugniagesių komandų galimybes: šiuos dalinius sudarė patys geležinkelio darbuotojai, kuriems vadovavo stočių viršininkai; jie gesino netoli stočių kilusius gaisrus, negaudavo mokymų ir atskiro apmokėjimo (D. Indrišionis, Artimui pagalba, Dievui – garbė: Lietuvos ugniagesybos istorija nuo seniausių iki šių laikų, 2025, p. 72).
Vis dėlto Kaune geležinkeliečių ugniagesių indėlis saugant miestą buvo ypač svarbus pirmaisiais nepriklausomybės metais, kol miesto ugniagesiai dar nebuvo pakankamai organizuoti ir aprūpinti technika. 1920 m. Kauno senamiestį nusiaubus dideliam gaisrui, spauda rašė, kad „labai gerai ir drausmingai dirbę geležinkelio gaisrininkai“ (Lietuva, 1920 06 22, p. 2). „Lietuvos gaisrininko“ vedamajame taip pat iškeliami jų nuopelnai: esą prisiėjo „pasinaudoti gelžkelio gaisrinės komandos pagelba, ir tik ačiu pastarosios gabumui pavyko lokalizuoti gaisrą“ (LG, 1924, nr. 8). Iš kitų spaudos žinučių sužinome apie stoties rajone kilusius žymesnius gaisrus. 1923 m. rugsėjo mėn. buvo gesinamas gaisras plačiųjų geležinkelių dirbtuvėse, kurio metu sudegė barakas (dažų skyrius) (LG, 1923, nr. 5–7). 1924 m. liepos mėnesį ugniagesiai greitai likvidavo gaisrą geležinkelio stoties antrame aukšte (LG, 1924, nr. 7). 1930 m. netoli stoties, Vytauto prospekte, degė dviaukštis medinis namas su nakvynės namais, manufaktūros krautuve, arbatine, kepykla ir gyvenamaisiais butais. Jį gesinti atvyko įvairios miesto komandos, įskaitant geležinkeliečių komandą su busokais (ilgomis kartimis sienoms ardyti) (LG, 1930, nr. 5). 1931 m. geležinkelio komanda kaip pastiprinimas buvo iššaukta gesinti didelį Valstybės teatro gaisrą (LG, 1931, nr. 5).
Miesto, geležinkelio ir kariuomenės ugniagesių talka buvo svarbi potvynių metu. Jiems buvo pavedama gelbėti žmones ir jų turtą, prižiūrėti ir kontroliuoti valtininkų darbą. 1931 m. pavasarį potvynio paliestose vietose, mainydamiesi kas septynias valandas, dirbo net 600 ugniagesių. Nurodoma, kad iš jų geležinkeliečių buvo 170, dar 90 veikė geležinkelio rajone, o rezerve, gaisro reikalams, buvo palikta 30 (LG, 1931, nr. 4). Tokie skaičiai leidžia manyti, kad čia turimi omenyje ne tik depo ugniagesiai, bet ir 1928 m. įsteigta Geležinkelių kuopos karo ugniagesių komanda.
fotodokumentinė medžiaga papildo kitus istorinius šaltinius: spaudos publikacijas, archyvinius duomenis.
1924 m. Kauno geležinkelių depo ugniagesių kuopą sudarė 70 žmonių, ji turėjo garinę ir benzininę-motorinę gaisrines mašinas (LG, 1924, nr. 8). Nepaisant anksčiau pažymėto tam tikro išskirtinumo, kuopa neliko nuošalyje nuo šalies ugniagesių organizacijų telkimo, veiklos koordinavimo ir standartizavimo procesų. Lietuvos ugniagesybos tėvu vadinamas Dominykas Siemaška tarp savo pirmųjų atliktų darbų nurodo inspektavęs miesto ir priemiesčių ugniagesių komandas, apžiūrėjęs gaisro atžvilgiu visą geležinkelio rajoną – depą, siaurųjų geležinkelių dirbtuves, rūpinęsis geležinkelio ugniagesių komandos darbų suvienodinimu su miesto ugniagesiais (LG, 1923, nr. 5–7).
1929 m. gegužės 5 d. buvo įkurta Kauno geležinkeliečių gaisrininkų draugija (pirmininkas – inž. Vincas Galaunė). Komandai tuo metu vadovavo inž. Zigmas Šapko-Šapkus, ją sudarė 55 ugniagesiai, ji turėjo du motosiurblius (LG, 1929, nr. 6). Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungos (LUOS) tarybai XX a. 4 dešimtmetyje priklausė L. Normantas ir V. Galaunė (kaip Geležinkelių valdybos atstovas). Pastarasis vienu metu ėjo ir sąjungos vicepirmininko pareigas (LG, 1930, nr. 6; 1939, nr. 5, ir kt.). 1934 m. Lietuvos geležinkeliečiai ugniagesiai pradėjo bendradarbiauti su Latvijos kolegomis (LG, 1936, nr. 10).
Kaip tik šį geležinkelių depo komandos veiklos suaktyvėjimo laikotarpį atspindi V. Juzėno rinkinio nuotraukos. Pirmoji rinkinio fotografija, kurios data aiški, – iliuminuoto paviljono (kurhauzo) vakaro dangaus fone, su užrašu apačioje „Kauno Geležink. Ugniagesių Balius Vytauto parke 1929.VII.13.d.“ Yra žinoma, kad keliais metais anksčiau savo komandos sukaktuves vasarą šiame parke minėjo ir savanorių ugniagesių draugija (Ugniagesyba Kaune 1815–1945 metais, p. 60).
Ugniagesių spaudoje plačiai aprašyta 1930 m. liepos 13 d. geležinkeliečių komandos sukaktuvių šventė. Ji prasidėjo 10 valandą pamaldomis senojoje Šančių katalikų bažnyčioje. 13 valandą komanda buvo išrikiuota plačiųjų geležinkelių dirbtuvių aikštėje. Kalbas pasakė geležinkelių direktorius Feliksas Dobkevičius ir LUOS pirmininkas inž. Vladas Skardinskas. Po to paskelbtas bandomasis aliarmas, ir komanda gavo užduotį gesinti vandens bokštą. Užduočiai atlikti buvo pastatyti du rankiniai ir didelis motosiurblys, „išstumtinės“ kopėčios. Buvo demonstruojamas nualpusiųjų nuleidimas ir ugniagesių nusileidimas virvėmis iš trečio aukšto.
Kaip tik tokį, aprašymui identišką vaizdą regime V. Juzėno rinkinio nuotraukoje, kurioje ugniagesys leidžiasi virve iš vandens bokšto trečio aukšto lango. Dešiniau ant medinės sienos liejamas vanduo, pumpuojamas rankiniu siurbliu, ir stovi kopėčios. Dar vienos aukštos, sustumiamos kopėčios, atremtos į sieną iki pat stogo, matomos nuotraukos kairėje. Vertas dėmesio pats, iki šių dienų neišlikusio (1944 m. besitraukiančių vokiečių susprogdinto) vandens bokšto vaizdas: viršutinis medinis aukštas dekoruotas drožiniais, virš jo kyšo du simpatiški bokšteliai.
Po minėtų pratybų LUOS pirmininkas V. Skardinskas apdovanojo „Artimui pagalbon“ II laipsnio ženklu brandmajorą ir LUOS pirmininko adjutantą (šias pareigas ėjo iki kitų metų sausio 1 d.; LG, 1931, nr. 2) L. Normantą, III laipsnio ženklu – kuopos vadą Z. Šapko-Šapkų ir ugniamistrą (instruktorių) Joną Kuinį. Be to, nemaža komandos dalis buvo apdovanota ištarnavimo ženklais ir pagyrimo lapais: trys – už 20 ištarnautų metų, du – už 15 metų, šešiolika – už 5 metus. Tarp pastarųjų paminėtas ir Juozas Vincas Juzėnas. Pasibaigus apdovanojimams, komanda žygiavo iškilmės maršu, o vėliau nusifotografavo su svečiais (LG, 1930, nr. 8–9; 1931, nr. 1).
V. Juzėno ir jo artimųjų išsaugotos nuotraukos – puikus pavyzdys, kaip fotodokumentinė medžiaga papildo kitus istorinius šaltinius: spaudos publikacijas, archyvinius duomenis. Jose atsispindintys istoriniai įvykiai vienodai svarbūs jų liudininkams ir miesto bendruomenei, jos gyvajai atminčiai. Šio rinkinio svarbą paryškina itin retos fotografijos iš Kauno geležinkelio depo teritorijos ir iš arti fiksuotas vandens bokštas, kuris, jei būtų išlikęs, būtų galėjęs tapti vienu iš architektūrinių Kauno simbolių.
