Simboliška tai, kad profesionalus operos teatras Lietuvoje 1920 m. startavo būtent gruodžio 31 dieną. Nuo to laiko Naujuosius metus tapo įprasta sutikti su ta pačia Džiuzepės Verdžio opera „Traviata“.
Anuomet ji buvo pasirinkta dėl to, kad operoje nėra didelių masinių scenų ir tuo metu dar kukli teatro trupė galėjo suvaidinti operą be kviestinių svečių. Tačiau vėliau ši opera pasiteisino dar ir dėl plataus emocijų spektro: žiūrovas paskutines metų akimirkas praleisdavo ir džiaugdamasis, ir liūdėdamas. Na, o svarbiausia tai, kad, nepaisant dramatiškos pabaigos, po šios operos žmonės jausdavosi įkvėpti naujai, sėkmingesnei pradžiai.
1966-aisiais šiai operai scenografijas sukūrė dailininkas Liudas Truikys. Prie spektaklio jis grįžo ir 1981-aisiais. Vaizdas scenoje buvo pakylėjantis dvasią, dėl to nenuostabu, kad menininkas iš savo kolegų reikalavo, kad niekas jo neužgožtų. 1981-aisiais repetuojant šios operos antrą veiksmą, į sceną įvežtais laiptais žemyn leidosi Bernarda Petravičiūtė, atliekanti pagrindinės herojės Violetos draugės Floros vaidmenį. Ji pasakojo, kad, jai stabtelėjus, scenografas sustabdė repeticiją, taręs:
– Floryte, ar galite pasitraukti 30cm į kairę? Matote, yra 5 žibintai, ir jie visi turi degti. Visas ansamblis turi matytis.
– Bet, Maestro, aš čia labai trumpai stovėsiu.
– Floryte, jeigu ir 5 sekundes stovėsite, vis tiek paeikite į šitą pusę.
Operos solistė pasakojo, kad po šio nutikimo Valstybės teatre atsirado toks juokas: „Gerai dainuok, tik neuždenk Truikio scenografijų.“ Juokas juokais, tačiau vaizdas scenoje taip pakerėdavo publiką, jog, teatro uždangai pakilus, žmonės atsistodavo savo vietose ir dešimt minučių plodavo, operai dar net neprasidėjus. Dirigentas Julius Geniušas, dirigavęs daugybei „Traviatos“ pastatymų, dalijosi savo įspūdžiu, kad labiausiai įsiminė būtent L. Truikio dekoracijas. Jos pakerėjo savo muzikalumu ir estetika.
Dailininkas, ieškodamas menų sintezės tarp vaizdo ir garso, paskyrė tam visą savo gyvenimą. Kartais tapydamas scenografijos eskizus jis visą dieną tik klausydavosi operos ir bandydavo atrinkti, kokia yra garso kryptis, tam, kad vaizdas scenoje maksimaliai atlieptų kompozitoriaus kūrinį. Didelę pagalbą šiose titaniškose paieškose teikė scenografo gyvenimo draugė operos solistė Marijona Rakauskaitė. Ji buvo vienintelis žmogus, kuriam L. Truikys rodydavo dar nebaigtus eskizus, klausdamas, ar jie skamba. Taip pat Marijona atkreipdavo menininko dėmesį į tai, kaip ritmiškai gamtoje yra išsidėsčiusios medžių šakos. Ji sakydavo, kad, įsižiūrėjęs ir įsijautęs į šį ritmą, žmogus gali išgirsti muziką.
Dėl savo scenografijų įtaigumo L. Truikys buvo vertinamas ir užsienyje. 1937 m. jo scenografijų maketas buvo apdovanotas garbės diplomu Paryžiuje vykusioje Meno ir technikos parodoje. Taip pat dailininko sesuo, karo metais emigravusi į Ameriką, nunešė jo eskizus į „Metropolitan“ operą. Menininko darbai taip sužavėjo teatro administraciją, kad jis buvo pakviestas šiame teatre kurti scenografijas bet kuriam Džiuzepės Verdžio kūriniui. Tačiau Sovietų Sąjungos valdžia neleido jam išvykti.
Palydint praėjusius metus, gera prisiminti tai, dėl ko scenografas apskritai pasirinko šią profesiją. Jis kalbėdavo, kad būtent opera yra ta meno rūšis, kuri gali užgauti visas žmogaus dvasios stygas ir kilstelėti jį virš niūrios kasdienybės.
Na, o šiemet žiūrovai gali rinktis, kur atverti duris į harmoningą operos pasaulį, kadangi nauji „Traviatos“ pastatymai rodomi Kauno valstybiniame muzikiniame teatre bei Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje.
