Rašytojas, inžinierius, fizikas – taip pristatomas Kazys Almenas (1935–2017). Daugiau apie šią asmenybę rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė.
1935 m. balandžio 11-ąją Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje, veterinarijos gydytojo Kazio Almino šeimoje gimė būsimasis mokslininkas ir rašytojas Kęstutis Kazys Alminas, jau gyvendamas Amerikoje ėmęs pasirašinėti – Kazys Almenas. Pavardės kitimo priežastį pomirtinėje rašytojo atsiminimų knygoje „Anuomet“ pateikė hum. m. dr. Dalia Kuizinienė: „Lietuvoje ir išeivijoje šeimos pavardė buvo Alminai. Kazys Almenas, priimdamas Amerikos pilietybę, pakeitė savo pavardės „i“ raidę į „e“ ir tapo Almenu, taip atkurdamas senąją žemaitišką pavardės versiją. O tėvas ir brolis JAV liko Alminai.“
K. Almenas. JAV, 1971 m.
Būsimojo rašytojo tėvas, ūkininko sūnus Kazys Alminas, studijuodamas veterinariją Šveicarijoje, susipažino su savo būsimąja žmona ir parsivežė ją į Lietuvą. Šeima įsikūrė Žemaitijoje, ten gimė sūnūs Kęstutis Kazys ir Henris.
Vėliau, veterinarijos gydytojas su žmona ir sūnumis persikėlė gyventi į Kauną. Tėvas dirbo Veterinarijos akademijoje, todėl šeima įsikūrė Vilijampolėje. Prieš grįžtant rusų okupantams, Kaune gimė ir jauniausioji Alminų dukra Rūta.
Pergyvenę sovietų ir vokiečių okupacijas, tėvai, aktyvūs Lietuvos patriotai, suprato, kokią grėsmę kelia grįžtantys sovietai, todėl su vaikais pasiruošė trauktis į Vakarus. O dar pasitaiko galimybė – vokiečių valdžia siunčia du Veterinarijos akademijos darbuotojus išgabenti kaimenę arklių į Vokietiją. Vokietijoje tėvas gavo paskyrimą dirbti Landsberg an der Warte miestelyje. Ten gyvendami tėvai nutarė išsiskirti. Įvykis vaikus psichologiškai sutraumavo, nes teismas berniukus paliko tėvui, mergaitę – mamai. Vyresnysis Kazys lankė toli nuo namų esančią mokyklą, nes gyveno jie miestelio pakraštyje. Vaikui buvo nelengva išmokti vokiečių kalbą, o grįždamas iš mokyklos ne kartą patyrė smurtinių nuotykių iš kadetų, kurių mokyklos teritoriją turėjo praeiti. Jį ypač žeidė pravardžiavimas lenku. K. Alminas jau tada tvirtai žinojo ęsąs lietuvis.
Artėjant frontui, teko skubiai trauktis. Apsigyvenus Šverine, darbo birža tėvui su dviem mažais vaikais paskyrė auklę Šarlotę, kuri trejus metus augino vaikus lyg savus. Tėvui gerai sekėsi veterinarijos gydytojo praktika, tačiau frontas artėjo, teko trauktis dar toliau. Pasikinkęs seną kuiną, tėvas netoli Hamburgo šalutiniais keliais pasuko į šiaurę link Danijos ir, besibaigiant 1944-iesiems, apsistojo Štruksdorfo kaime.
1945 m. baigėsi karas ir pabėgėliai buvo apgyvendinti DP stovyklose. Alminų šeimai teko „pabūti keliose pabėgėlių stovyklose, bet ilgiausiai, daugiau kaip dvejus metus, stovykloje Šlėzvige-Holtšeine prie Wittensee ežero.“ Britų zonoje esančiose stovyklose pabėgėlių gyvenimas buvo prasčiausias, ne išimtis ir „Klein Wittensee“ stovykla, į kurią persikėlė 1945 m. rudenį. Ten gyveno tik lietuviai. Tėvas namuose būdavo retai, rūpinosi Pabaltijo universiteto steigimu, vėliau ten profesoriavo, o kartu su šeima keliavusi auklė Šarlotė prižiūrėjo vaikus.
Klein Wittensee‘s lietuvių gimnazijos II klasės mokinio Kęstučio-Kazio Almino 1946 / 1947 mokslo metų elgesio ir mokslo pažymėjimas
Prisimindamas rašytojo kelio pradžią K. Almenas pasakojo: „Manęs yra klausę <…> kaip, kur ir kodėl aš pradėjau rašyti. Kur ir kada, atsimenu, bet kodėl? Manau, kad tam tikrą įtaką turėjo lageriuose praleisti metai. <…> Mokslai man, bendrai, nelabai sekėsi, ypač nemėgau lietuvių kalbos gramatikos pamokų <…>. Rašyt pradėjau užtai, kad man patiko pasakoti. Patinka pačiam sau kurti pasakojimus, o kai galvoje susidėsto intrigos, kurios, mano nuomone, galėtų patikti ir kitiems, kai kurias užrašau. <…> panašu, kad pradžia buvo „Klein Wittensee“ stovykloje.“
Gyvenimas Vokietijoje vis tik buvo trumpalaikis, tėvui, kaip ir kitiems pabėgėliams, teko ieškoti galimybių išvykti į JAV. 1949 m. rudenį laivu pasiekė Niujorko uostą. Trumpam apsistojo Hartforde, bet, tėvui gavus darbą, išvyko į Minesotą, 1950 m. žiemą – į Nebraskos valstiją. Mokykloje K. Alminas buvo vertinamas, nes mokėjo kalbas ir jau pirmaisiais mokslo metais tapo vienu geriausių mokinių.
Lup Sičio miestelyje sėkmingai baigė vidurinę mokyklą ir 1953 m. įstojo į Nebraskos universitetą Linkolno mieste, pasirinko chemijos inžinerijos šaką. 1957 m. Nebraskos universitete įgijo bakalauro laipsnį ir toliau tęsė studijas Argono laboratorijoje naujai įsteigtoje Tarptautinėje branduolinių mokslų ir inžinerijos mokykloje netoli Čikagos. Šioje laboratorijoje, įgijęs magistro laipsnį, dirbo iki 1966 m.
Tuo laikotarpiu jau pasirodo K. Almeno novelės. Jis jau tikras rašytojas, kurio dviejų dalių romanas „Upė į rytus, upė į šiaurę“, išleistas 1964 m., laimi Lietuvių rašytojų draugijos premiją. 1965 m. išeina novelių knyga „Bėgiai“, 1967 m. – novelių rinkinys „Gyvenimas tai kekė vyšnių“.
Baigęs magistrantūrą išvažiavo į Lenkiją, 1966–1968 m., dirbdamas Varšuvos politechnikos institute, apsigynė branduolinės inžinerijos daktaro laipsnį. Nuo 1969 m. iki 1999 m. ėjo profesoriaus pareigas JAV Merilando universiteto Branduolinės inžinerijos katedroje.
Vienas svarbiausių K. Almeno gyvenimo tikslų – pasirinkimas būti lietuviu. Vos kelis savo pirmuosius gyvenimo metus praleidęs Lietuvoje, K. Almenas lietuvybę puoselėjo visą savo gyvenimą. Jo paties nuomone, didelę įtaką turėjo gyvenimas Vokietijos DP stovyklose.
1966 m. prof. K. Almenas pirmą kartą apsilankė Lietuvoje. Supratęs, kad lietuviams trūksta bendravimo su išeivijoje gyvenančiais tautiečiais, palaikė glaudžius ryšius su kolegomis rašytojais Lietuvoje, rūpinosi išeivių autorių knygų persiuntimu ir pervežimu į tėvynę. 1966-06-18 K. Bradūnui rašo įspūdžius iš pirmosios kelionės į Lietuvą: „Ką mačiau, Dieve, bandyt aprašyt yra visiškai bergždžias reikalas. Gal svarbiausia – daug gerų, nuoširdžių žmonių sutikau. Jaučiu tvirtumo ir pasitikėjimo ateitimi juos sutikęs. Nuvežiau jiems virš 30-mt knygų (irgi tik Tau rašau). <…> Kaip galima smerkti vykimą į Lietuvą? Gi tai vienintelis kelias patikimai perduot literatūrą. Kaip suprast tą smerkimą? Ar bijoma, kad kas „sukomunistės“? Dieve, gi ta problema net neaktuali, Lietuvių tautai gresia visai kitas ir daug realesnis pavojus.“
K. Almenui nebuvo priimtina ir išeivijos nuostata ignoruoti okupuotoje Lietuvoje likusius kolegas rašytojus, taip tarsi neigiant okupaciją ir jos pripažinimą. 1967-10-02 K. Bradūnui iš Varšuvos rašo: „Vis piršosi mintis, jog pirm reikia pabrėžti, jog anei rusofilas, anei komunistas nepasidariau <…>. Bet ką čia, po velnių, iš tiesų ne man reikalas aiškintis. Kaip ten bebūtų, kalnų nenuverčiau, bet kiek galėjau, čia Lietuvos reikalui bandžiau dirbt.“
Dar skaudesnis ir atviresnis laiškas, rašytas K. Bradūnui 1968-02-05 iš Vienos, jau apsigynus daktaro disertaciją: „Baigęs savo daktaratą Varšuvoje, pagal privatų pakvietimą nuvykau mėnesiui į Lietuvą. Mano projektas buvo pasilikti Lietuvoje kiek galint ilgiau. Deja, nors dėjau nemažas pastangas, pratęsė vizą tik 10 dienų. Gal užtai, jog nevisai pagal taisykles elgiausi. Pagal taisykles turėjau būti tik Vilniuje, bet keturioms dienoms (kol mane surado) buvau nuvykęs į Kauną. Be to važinėjau į Alytų, Trakus, Panevėžį, Medininkus, Raudondvarį. <…> Išryškėjo man ir mūsų išeivių konkreti galimybė padėti. Žinoma, čia nieko naujo, tik kad dabar aš tą reikalą matau konkrečiau. Kalbu, apie ką vadintumėm „programa minimum“, nes „programa maximum“ yra ir buvo aiški – atstatymas nepriklausomos Lietuvos. <…> Man kažkaip keistai skamba tie argumentai, „kaip mes galime bendradarbiauti, jei Maskva, jei okupantas neleidžia!“ Dieve, ar mes lauksime Maskvos prašymo? Tauta yra okupuota. Yra dedamos pastangos ją nutautint.“
K. Almenas (centre) su A. Nyka-Niliūnu ir A. Čipkiene. JAV, 1974 m.
K. Almenas žavėjosi Lietuva, jis troško čia kuo ilgiau pabūti, domėjosi kultūra, literatūra, senąja Lietuvos istorija. 1972-10-08 laiške J. Jankui rašo, kad domisi Lietuvos pilimis ir pats yra padaręs beveik visų Lietuvos teritorijoje esančių pilių griuvėsių nuotraukas. Taip pat aiškina apie savo pavardę: „mano pavardė yra Almenas <…> Tai žemaitiška pavardė ir nors, lietuvinimo dėlei, tenka pakeisti galūnę (tikroji pavardė yra Almens), bet pačios savo pavardės šaknies nežadu keisti“.
1970 m. išėjo istorinis K. Almeno romanas „Šienapjūtė“ apie 18–19 a. Lietuvos politinius įvykius.
Po jo K. Almenas nutaria leisti detektyvinių romanų seriją. 1977 m. išeina pirmasis romanas „Sauja skatikų“, įvertintas dienraščio „Draugas“ romano premija. Antrasis romanas „Lietingos dienos“ išleistas 1988 m. Bet planas – leisti seriją, apie kurią 1986 m. balandžio 27 d. K. Bradūnui rašė: „Pradėta serija būtų rimta paskata bent parašyti trečią romaną. Nesgi du romanai dar ne „serija“. Taigi, bent tą trečią (nebent išvirsčiau iš koto) tikrai parašysiu.“ Praeina metai ir 1987 m. gegužės 21 d. vėl K. Bradūnui rašo: „Už mėnesio važiuoju Lietuvon (mėnesiui). Turiu ir projektą – parankiot frazeologijos, įpročių ir atmosferos. Nes trečias romanas vyks Kaune!“ Tik 2014 m. pasirodė trečias serijos romanas „Vaivos juosta“. Tais pačiais metais išėjo ir dar viena K. Almeno knyga „Trispalvė Iljičiui“.
Gyvendamas Amerikoje, K. Almenas kartu su žmona Mara ėmėsi įgyvendinti dar vieną lituanistinį sumanymą – rinko sakytinės istorijos medžiagą iš savo kartos lietuvių, gyvenančių JAV. Per dvylika metų į magnetofono juostas įrašyti 38 „Maros ir Kazio Almenų surinkti pokalbiai“.
K. Almenas. JAV, College Park mieste Merilando valstijoje, 1988 m.
Po Nepriklausomybės atkūrimo prof. K. Almenas su žmona grįžo į Lietuvą, įkūrė leidyklą „Litterrae Universitatis“, gyveno Vilniuje. 1992 m. Lietuvos energetikos institute įkūrė Ignalinos AE mokslinę saugumo analizės grupę ir jai vadovavo iki 1995 m. Siekdamas skatinti lietuvių proginės, nuotykinės literatūros augimą ir jaunimo domėjimąsi Lietuvos istorija, jis organizavo istorinių nuotykių apysakų apie Lietuvos praeitį serijos „Skomantas“ leidybą. Kūriniuose pasakojimas kuriamas detektyvo principu, vaizduojama 13 a. Lietuva, aprašomi galimi to laiko bebaimių didvyrių žygiai, herojais pasirenkant paaugliams žinomų Lietuvos kunigaikščių šeimos narius.
Profesorius K. Almenas prisidėjo ir prie VDU steigimo: VDU Atkuriamojo senato narys, rūpinosi Lietuvos aukštosioms mokykloms tinkamų vadovėlių gavimu, jų vertimu ir leidyba, 2008–2010 m. ėjo Vytauto Didžiojo universiteto Tarybos nario pareigas, 2013 m. – jam suteiktas Garbės daktaro vardas.
Iš kairės: monsinjoras K. Vasiliauskas, A. Nyka-Niliūnas ir K. Almenas (stovi). Vilnius, 1998 m.
J. Blekaičio (pirmas iš kairės) viešnagė Almenų sodyboje. Palanga, apie 1998 m. K. Almenas – pirmas iš dešinės
Rašančiam inžinieriui, mokslininkui K. Almenui labiausiai rūpėjo aukščiausio mokslo skatinimas ir lietuvybės sklaida, lietuvių tautos išlikimas.
K. Almenas mirė 2017 m. Bet ir šiandien aktualios jo mintys, išsakytos Rusijai 2014 m. pradėjus karą Ukrainoje: „Svarbiausia, turime nepamiršti istorijos. Agresiją kelia ne dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Prisiminkime Jekateriną II, stiprinusią centralizuotą valdymą Rusijoje ir prie imperijos prijungusią Krymą, Šiaurės Kaukazą, Vakarų Ukrainą, Gruzijos, Lietuvos žemes. Taip pat Aleksandrą II, mūsų kraštą pavertusį šiaurės vakarų kraštu ar carinės Rusijos veikėją Michailą Muravjovą, besirūpinusį lietuvių tautos surusinimu. Turime kelis šimtmečius istorijos, kai Rusija mums stengėsi ne tik kenkti, bet ir sunaikinti. V. Putinas yra šios tradicijos sekėjas. Tad grėsmė iš jos reali, priminimas įvykiais Ukrainoje mums ne pro šalį.“
