Maestro, dažnai į šį žmogų kreipdavosi teatro darbuotojai, arba švelniai vadindavo Korsakėliu. Galima sakyti, jog be šio žmogaus prisilietimo neįvykdavo nė vienas spektaklis. Puošniu peruku, keliais grimo potėpiais jis, tarsi stebukladarys, pakeisdavo aktoriaus išvaizdą, atskleisdavo kuriamo personažo charakterį. Apie legendinio teatro grimuotojo Petro Korsako (1907–2003) darbo subtilybes ir įdomiausias gyvenimo istorijas papasakosime šioje „Muziejaus trečiadienio“ rubrikoje.
Petras Korsakas gimė Šiauliuose, dailidės ir siuvėjos šeimoje. Tačiau vaikystę praleido svetimuose kraštuose. Korsakų šeima – tėvai ir penki vaikai – bėgdami nuo Pirmojo pasaulinio karo negandų pasitraukė į Rusiją. Revoliucija, prasidėjęs badas nubloškė šeimą į Vokietiją, vėliau Lenkiją. Sunkios gyvenimo salygos, nepritekliai pasiglemžė trijų vaikų gyvybes, todėl atgal į Lietuva grįžo tik dalis šeimos („Noriu“, 1996-01-26).
P. Korsako vyresnysis brolis Juozas Šiauliuose atidarė vyrų ir moterų kirpyklą, o joje ranką miklino ir pats Petras. Klienčių nestigo. P. Korsako tėvas įsitraukė į Šv. Juozapo draugijos veiklą. Būsimasis grimuotojas iš užkulisių dažnai stebėdavo vaidinimus, kuriuos rengė ši draugija. Matė, kaip aktoriai ruošiasi spektakliams, kaip grimuojasi. „Tuomet ir pakerėjo mane teatras, – pasakojo P. Korsakas. – Tad neatsitiktinai 1932 m. pasiprašiau į Juozo Lauciaus privačią dramos studiją Šiauliuose, kur ir mokėmės aktorystės ir vaidinom spektakliuose.“ („Kauno diena“, 1996-01-13)
Tuo metu prieš spektaklius aktoriai grimuodavosi patys. O P. Korsakui grimuoti labai patiko. Jis kiek įmanydamas padėdavo pagrindiniams aktoriams prisiklijuoti barzdas, ūsus, antakius. Taip kaupė patirtį ir grimuotojui reikalingas žinias. Lemtingas gyvenimo posūkis įvyko po pokalbio su geru draugu J. Lauciumi. Jis nesivaržydamas paklausė: „Petrai, ar tu nori būti aktoriumi, ar grimeriu? Žinok, geru aktoriumi nebūsi, o geru grimeriu – tikrai būsi “ („Kauno diena“, 1996-01-13) Šis atsakė, jog nori būti geru grimeriu.
Frizuoti moki, o kaip dėl grimo? – paklausė. Sakau: spalvas skiriu.
Pirmąjį savo peruką P. Korsakas pagamino 1934 m. spektakliui „Auklėtojai“ ir taip netikėtai nukonkuravo garsųjį Valstybės teatro grimuotoją ir perukų meistrą Nachmaną Ippą. Tuo metu madinga šukuosena tapo tokia, kai pusė galvos nuskusta, o pusė su plaukais. Teatro vadovas Juozas Staniulis tokį peruką užsakė iš N. Ippo, tačiau šis pareiškęs, kad to padaryti neįmanoma. Tad dar neturėdamas specialių įrankių, naudodamas kabliuką, kuriuo moterys adydavo kojines, traukdamas po vieną plaukelį, P. Korsakas padarė tai, kas buvo neįmanoma. Spektaklio režsierius Borisas Dauguvietis liko labai patenkintas („Lietuvos rytas“, 1998-08-07).
1935-aisiais Lietuvos vyriausybė Šiaulių dramos trupę iškėlė į Klaipėdą, kad ši prisidėtų prie lietuvybės skleidimo suvokietėjusiame krašte. Klaipėdos teatre pusę mėnesio vaidino lietuvių trupė, kitą pusę – vokiečių aktoriai. Čia P. Korsakui teko ne tik šukuoti, grimuoti aktorius, bet ir gaminti įvairiausius perukus. Teatre dirbę vokiečių meistrai jam šiek tiek pagelbėdavo, o jei ko ir nepasakydavo,
tai išradingasis P. Korsakas nusižiūrėdavo pats. Naujausių žinių taip pat sėmėsi iš vokiškų ir čekiškų žurnalų („Kauno diena“, 1997-11-07).
Netrukus naujuoju talentingu perukų meistru Klaipėdoje susidomėjo Vyriausybės kultūros departamento direktorius p. Kasakaitis. Jis pakvietė P. Korsaką dirbti Valstybės teatre ir pasiūlė dvigubai didesnį atlyginimą – 370 Lt. Keltis gyventi į Kauną grimuotojas sutiko tik su sąlyga, kad bus išleistas stažuotis užsienyje. Gavęs ministro sutikimą ir pinigų, P. Korsakas išvyko mokytis į Prahą, privačią puikaus šukuosenų ir meninio grimo meistro Karelo Kubako studiją. Tą pačią vasarą tobulinosi ir mokydamasis iš Berlyno valstybinio teatro grimo meistrų.
Grįžęs po stažuočių 1938 m. jis buvo paskirtas vadovauti Valstybės teatro grimo cechui. Subūrė savo komandą. Viename interviu, kalbėdamas apie savo darbo pradžią teatre, P. Korsakas pasakojo: „Kai pradėjau dirbti Kaune, pirmiausia sutvarkiau perukus. Ypa juos laikė dėžėse, kurias atsidarius sklisdavo baisu dvokas. Už 60 Lt nusipirkau geriausio benzino ir, rizikuodamas padegti teatrą, per keletą dienų visus juos išploviau, sunumeravau, sukabinau į spintą.“ („Tiesa“, 1993-12-23) Teatro vadovybė buvo labai patenkinta.
Dirbdamas Valstybės teatre P. Korsakas grimavo žymiausius to laikmečio dramos artistus, baleto šokėjus, operos solistus, taip pat – garsųjį tenorą Kiprą Petrauską. Su juo pradėjo dirbti repetuojant Džiuzepės Verdžio operą „Otelas“. „Frizuoti moki, o kaip dėl grimo? – paklausė. Sakau: spalvas skiriu“, – pirmąją pažintį prisiminė P. Korsakas („Noriu“, 1996-01-26). Maestro tapdavo Otelu ištepus jo kūną iš Paryžiaus gautu skystu grimu, už kurio butelį teatras mokėdavo net 75 litus! Tai buvo labai brangi priemonė, todėl P. Korsakas pagal savo receptūrą pats pagamino tamsių kūno dažų, prisiminęs ankstyvoje jaunystėje stebėtus vaidinimus. Tamsų grimą tuomet darė iš… sudegintų butelių kamščių. Grimuotojas tų kamščių gavo „Stumbre“, juos sudegino, o pelenus sumaišė su alumi. Toks grimas ant kūno greit išdžiūdavo, netepdavo drabužių ir, svarbiausia, jį buvo lengva nuplauti. Šis rudas grimas labai patiko Kiprui Petrauskui… („Kauno diena“, 1996-01-13) O gamindamas šiai operai perukus, P. Korsakas pirmą kartą šalyje vietoje natūralių plaukų panaudojo dirbtinius – specialius vilnonius siūlus (M. Percovas „Nematomi menininkai“, p. 44).
Teatras buvo visas jo gyvenimas, aistra, jo darbas ir hobis.
P. Korsakas palaikė draugiškus santykius su K. Petrausku, ne kartą lankėsi jo namuose ir turėjo ypatingų teisių. „Į Kipro kambarėlį turėjome teisę įeiti tik aš ir Mykolas iš rūbinės. Po kiekvieno spektaklio man ir Mykolui duodavo po 5 sidabrinius litus. Pirmąkart susvyravau, atrodė, ir taip nemažai uždirbu, mat po kursų užsienyje dar, be algos, gaudavau 200 Lt voke tiesiai iš ministerijos. Taigi tą pirmą kartą Mykolas kumštelėjo: „Imk, nes išvys“.“, – per interviu prisiminimais dalijosi P. Korsakas („Noriu“, 1996-01-26).
Genialusis grimuotojas nuolat sekė naujienas, ieškojo naujų techninių sprendimų, susijusių su grimo subtilybėmis bei perukų gamyba. Jis pirmasis pradėjo gaminti perukus be sintetinių kaktų (iki tol gaminti perukai uždengė aktorių kaktas, panašiai, kaip kepurė, trukdė jiems perteikti mimikas). Pirmą tokį peruką 1940 m. P. Korsakas pagamino dramos aktoriui Jurgiui Petrauskui ir ne juokais jį supykdė. Per generalinę spektakio „Paukščių pardavėjas“ repeticiją J. Petrauskas pasižiūrėjo į peruką, jį numetė ir pasakė: „Nešiok pats.“ Kitą dieną P. Korsakas vėl nunešė peruką primarijui. Tas burbtelėjo: „Mokėjai atnešt, mokėk ir uždėt.“ Grimuotojas uždėjo artistui naujovišką peruką, nugrimavo veidą ir jį nufotografavo (visada su savimi nešiodavosi fotoaparatą). Pamatęs rezultatą aktorius buvo labai patenkintas. O ant fotografijos užrašė: „Mielas Korsakai, esi geras parikų meisteris ir geras fotografas.“ („Lietuvos rytas“, 1998-08-07)
P. Korsako pagaminti perukai ir grimavimo priemonės buvo itin kokybiški, ne kartą puikiai įvertinti teatro meno parodose ir kolegų. Jo pagamintu grimu naudojosi ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos teatrai. Sovietmečiu P. Korsakas buvo įsirengęs nedidelį grimo fabrikėlį, norėjo grimą gaminti visai Lietuvai, nes turėjo grimo gamybos mašinėlę, vadinamą valcais, kurią baigiantis karui jam atvežė vienas rusų kariškis.
Vis dėlto netrukus jo gaminamas grimas ėmė konkuruoti su rusų gamybos produktais. P. Korsakas iš Maskvos gavo raštą, kuriame buvo griežtai reikalaujama fabrikėlį uždaryti, o teatrams griežtai draudžiama naudotis jo gamybos produktais. Nepaklusti buvo baisu. P. Korsakas sunaikino grimo gamybos mašiną („Lietuvos rytas“, 1998-08-07).
Teatras buvo visas jo gyvenimas, aistra, jo darbas ir hobis. Grimuotojas teatre plušėdavo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Kaip atrodydavo įprasta P. Korsako darbo diena? Tarsi padalinta į dvi dalis: šviesiąją, kai dieną dirbdavo savo kabinetėlyje: gamindavo perukus, ruošdavo plaukus, peršukuodavo netvarkingai sukritusias seniau pagamintų perukų garbanas. Antroji dalis – kai užsidegdavo scenos šviesos. Iš įprastos savo vietos jis stebėdavo, ar ne per daug sodrūs aktorių grimo potėpiai, ar pakankamai puošnus markizės, karalienės perukas („Vakarinis Kaunas“, 1993-01-05). P. Korsakas itin džiaugdavosi, kai reikėdavo kurti charakteringus personažus, nes tada galėdavo pasitelkti fantaziją, sukurti įdomesnį ir sudėtingesnį grimą. O pačiu įdomiausiu savo profesijai spektakliu būtų galėjęs įvardyti Antonino Dvoržako „Undinę“, kai artistus prieš jiems išeinant į sceną tekdavo grimuoti dvi tris valandas („Kauno diena“, 1997-11-07).
P. Korsako nuopelnai Lietuvos teatrui buvo įvertinti valstybiniu apdovanojimu – 1997 m. jis tapo Gedimino ordino kavalieriumi, jam įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medalis. Grimo maesto Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dirbo iki 2001 m.
P. Korsako pagamintų perukų, netikrų nosių ir ūsų galite išvysti Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus ekspozicijoje „Valstybės teatras. Tautą burianti muzika“.
Kauno miesto muziejaus Ekspozicijų ir parodų skyriaus kuratorė Deimantė Kondrotaitė
