1930 m. Lietuvos aeroklubo (LAK) tarybos ir valdybos pirmininko pavaduotojas plk. ltn. Antanas Gustaitis pasiūlė sklandymą kaip pigesnį ir prieinamesnį būdą klubo nariams susipažinti su aviacine technika ir didesniam entuziastų skaičiui mokytis skraidyti. Į veiklą organizuoti šią aviacijos sporto šaką Lietuvoje įtraukė ir savo kolegas karo lakūnus. Daugiau apie sklandymo pradžią ir pradininką Lietuvoje rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Lietuvos aviacijos muziejaus muziejininkas Saulius Štulas.
Trečiajame dešimtmetyje I pasaulinį karą pralaimėjusi ir Versalio sutarties sąlygų susaistyta Vokietija, kuriai labai ribotas motorinės aviacijos vystymas, savo pajėgas ir entuziazmą metė bemotoriam skraidymui ir tapo pirmaujančia sklandymo šalimi, išvysčiusia tiek jaunimo mokymą, tiek sklandytuvų konstrukcijų kūrimą.
Viena iš vokiečių sklandymo mokyklų, Rasytės (vok. Rossiten), veikė visai Lietuvos pašonėje – Kuršių nerijoje. Tad 1931 m. rugpjūčio 11 d. jos apžiūrėti su kitais LAK nariais pasiųstas kapitonas Jonas Pyragius, o geriau susipažinti su veikla ir išeiti mokymo kursą nuspręsta pasiųsti kurį nors iš karo lakūnų. Pasirinktas šiuo reikalu susidomėjęs Lietuvos vokiečių kilmės (tad mokantis nebus kalbos barjero) III eskadrilės jaunesnysis leitenantas Grigorius Heidrikis.
Grigorius Heidrikis gimė 1903 m. lapkričio 11 d. Vilkaviškio apskrities Bartninkų valsčiaus Parausių dvare. Baigė Gumbinės realinę mokyklą 1920 m. lapkričio 22 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas mechaniku į Karo aviaciją, 1923 m. gegužės 9 d. – į mokinių lakūnų grupę. 1921 m. gegužės 28 d. buvo lengvai sužeistas, kai nukrito į suktuką patekęs jį skraidinančio ltn. S. Stanaičio „Albatros“ C.III. 1923 m. liepos 13 d. buvo tarp skridusių Mokomosios eskadrilės vado vyr. ltn. Antano Gustaičio pilotuojamu dvimotoriu bombonešiu „Friedrichshafen“ G.IIIa ir sužeistų šiam nukritus. Beveik metus teko gydytis sulaužytą koją, bet avarijos neatbaidė jaunojo mokinio nuo aviacijos – pasveikęs tęsė mokslus ir 1924 m. rugsėjo 6 d. savarankiškai išskrido lėktuvu „Albatros“ B.II.
1925 m. birželio 30 d. Grigorius Heidrikis baigė aviacijos kursus ir iš Mokomosios eskadrilės perkeltas į 3-čią oro eskadrilę. 1925 m. rugsėjo 21 d. lėktuvu LVG C.VI atlikdamas pakilimo į 5000 m užduotį dėl blogų oro sąlygų paklydo ir baigiantis degalams buvo priverstas leistis lenkų okupuotame Vilniaus krašte, kur pateko į nelaisvę. Po metų kalinimo pabėgo iš Modlino tvirtovės. Prie Vokietijos sienos sulaikytas, pabėgo dar kartą ir per Vokietiją 1926 m. lapkričio 14 d. grįžo į Lietuvą. Toliau tęsė tarnybą Karo aviacijoje. 1927 m. rugsėjo 15 d. baigė aukštojo pilotažo mokymus, o gruodžio 1 d. jam suteiktas II eilės karo lakūno vardas. 1928 m. spalio 1 d. G. Heidrikiui suteiktas viršilos laipsnis, o 1930 m. lapkričio 23 d. baigusiam aviacijos karininkų kursus – leitenanto (nuo 1931 m. sausio 1-osios įsigaliojus naujam karininkų laipsnių įstatymui – jaunesniojo leitenanto). 1931 m. suteiktas I eilės karo lakūno vardas.
Turėdamas tokią patirtį, lakūnas Grigorius Heidrikis 1931 m. rugsėjo pabaigoje per atostogas siunčiamas į Vokietijai priklausančią Kuršių nerijoje veikiančią Rasytės sklandymo mokyklą. Čia įvykdo „A“ (30 sekundžių skriejimas) ir „B“ (penki bent minutės trukmės skriejimai su „S“ formos posūkiais), o spalio 21 d. – „C“ (penkių minučių skriejimas) kategorijos sklandytojo reikalavimus.
mano vardas Lietuvoj yra „trefnas“, todėl ir nedrįsau Lietuvos lankyti.
Grįžęs 1931–1932 m. žiemą vedė aviacijos teorijos kursus Kauno Aukštesniosios technikos mokyklos (ATM) aviacijos būrelio nariams, kuravo ATM studento Broniaus Oškinio suprojektuoto sklandytuvo T-I statybą, su A. Gustaičio leidimu parūpindamas jai metalinių detalių iš Aviacijos dirbtuvių.
Lietuvos aeroklubui įkūrus sklandymo mokyklą Petrašiūnuose Grigorius Heidrikis tapo jos instruktoriumi. 1932 m. rugpjūčio 14 d. su mokiniais čia išbandė atsigabentą T-I, o kitą dieną, po Žolinės atlaidų Pažaislio bažnyčioje, sklandytuvą pašventino kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, ir įvyko oficialus mokyklos atidarymas. Po to prasidėjo mokymas – su B. Oškinio sklandytuvu, o jį palaužus – su Aviacijos dirbtuvėse pastatytais vokiškos konstrukcijos RRG „Zögling“ išleisti pirmieji trys „A“ pilotai. Taip pat 1932 m. rudenį Grigorius Heidrikis demonstravo skrydžius sklandytuvu LAK suorganizuotose sklandymo dienose Panevėžyje ir Marijampolėje.
1933 m. rugpjūčio 2 d. sklandymo mokyklos mokiniai išsiruošė į Nidą kurti sklandymo mokyklos, kurioje sklendžiant nuo kopų būtų galima siekti aukštesnių rezultatų. Susikrovę statybines medžiagas angarui ir sklandytuvus į baidoką leidosi Nemunu pasroviui. Mokyklos viršininkas G. Heidrikis išvyko į kelionę motociklu, o netoli Smalininkų baidokui įstrigus ant seklumos suorganizavo motorlaivį, kuris nutempė baidoką iki Smalininkų, o iš ten iki Nidos jį buksyravo garlaivis „Šilutė“. 1933 metais Nidoje vykdyta angaro statyba, o sulaukus palankaus oro – sklandoma.
1933 m. rugpjūčio 30 d. G. Heidrikis skrisdamas „Sakalu“ (lietuvių pagal vokiškus brėžinius pasistatytas treniruočių sklandytuvas RRG „Falke“) ten pasiekė Lietuvos išsilaikymo ore sklandytuvu rekordą – 3 val. 10 min., o kitų metų birželio 26 d. tuo pačiu sklandytuvu rekordą pagerino – iki 5 val. 15 min.
1934-aisiais G. Heidrikiui instruktoriauti jau padėjo praėjusiais metais mokymą baigę sklandytojai. Baigęs komandiruotę Nidoje G. Heidrikis mokyklos viršininko pareigas perdavė Jonui Pyragiui, atleistam iš kariuomenės po nesėkmingo 1934 metų perversmo.
Paskyręs laisvalaikį sklandymui, Grigorius Heidrikis neapleido ir tarnybos Karo aviacijoje. 1933 m. kovo 17 d. iš jaunesniojo leitenanto pakeltas į leitenanto laipsnį, o 1936 m. liepos 23 d. – į kapitono. 1933 m. liepos 21 d. su 3-ąja eskadrile perkeltas į Šiaulius (Zoknius). 1937 m. lapkričio 15 d. baigė aklojo pilotavimo mokymą. Keletą kartų paskirtas eiti 3-osios eskadrilės technikos karininko pareigas. 1937 m. balandį kaip priėmimo komisijos narys komandiruotas į Didžiąją Britaniją priimti Lietuvos karo aviacijai įsigytų dvimotorių treniruočių ir transporto lėktuvų „De Havilland“ DH-89A „Dragon Rapide“. 1938 m. sausio 1 d. paskirtas 3-os eskadrilės vado pavaduotoju, 1934–1940 m. keletą kartų ėjo 3-os eskadrilės vado pareigas. Nors tiesioginiai viršininkai ne kartą siūlė paskirti Grigorių Heidrikį 3-os eskadrilės vadu, dėl nelietuviškos kilmės vadovybei kildavo abejonių, tad šis sprendimas buvo vis atidedamas. 1939 m. sausio 27 d. G. Heidrikis paskirtas Zoknių aviacijos dirbtuvių viršininku.
Per tarnybos metus Grigorius Heidrikis išskraidė 1438 val. 5 min. Tai buvo penktas rezultatas Lietuvos karo aviacijoje, nes greta įprastų užduočių kaip technikos karininkui jam tekdavo bandyti suremontuotus lėktuvus. Apdovanotas DLK Gedimino 5 laipsnio ordinu (1936 m.), Savanorių (1929 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės (1928 m.) medaliais, „Plieno sparnų“ garbės ženklu (1932 m.).
1937 m. vedė Janiną Mikulkaitę, susilaukė dviejų sūnų Egidijaus (1939) ir Vytauto Eugenijaus (1946).
1939 m. kovo mėnesį Vokietijai atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, balandžio 13 d. Grigorius Heidrikis pasikeitė vokiškai skambančią pavardę į Radvenio.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 m. liepos 29 d. iš kariuomenės paleistas, pasitraukė į Marijampolę. 1941 m. repatrijavo į Vokietiją. Kilus Vokietijos-SSRS karui tarnavo Vokietijos Liuftvafės dalinyje, kovojo Rytų fronte. Karui pasibaigus gyveno Hanau pabėgėlių stovykloje, dirbo Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) transporto padalinio viršininku. 1949 m. persikėlė į Ludvigsburgą prie Štutgarto, dirbo Kanados konsulate pereinamosios stovyklos vedėju. 1952 m. emigravo į JAV, gyveno Los Andžele, iki 1970 m. dirbo lėktuvų detalių gamykloje „Stamping Co.“ Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos organizacijų veikloje – Lietuvių karių veteranų sąjungos „Ramovė“ ir Lietuvių fronto narys.
Dėl tarnybos „Liuftvafėje“ ir pasitraukimo į Vakarus Grigorius Heidrikis-Radvenis okupuotoje Lietuvoje sovietmečiu nebuvo minimas. Tik atgimimo laikais, paskutiniaisiais G. Heidrikio-Radvenio gyvenimo metais atsirado galimybė susisiekti su giminėmis ir kolegomis Lietuvoje.
1989 m. rugsėjo 2 d. rašytame laiške Viktorui Ašmenskui G. Heidrikis-Radvenis rašė: „Pasimatymas su broliu po 45 metų buvo didelis džiaugsmas man, mano šeimai, mano sesutei ir jos šeimai, kurių dauguma gyvena Čikagoje. Prieš keletą metų mane aplankė a. a. J. Dovydaitis (apie tai, turbūt, žinai). Jis man pasakė, kad mano vardas Lietuvoj yra „trefnas“, todėl ir nedrįsau Lietuvos lankyti, o dabar negaliu, nes vos tepaeinu.“
Pelnęs režimo pasitikėjimą rašytojas Jonas Dovydaitis (1914–1983) gaudavo leidimus aplankyti užsienį, o rašomose knygose pro cenzūrą prastumdavo gyvenimo nepriklausomoje Lietuvoje ir jos aviacijos nuotrupų, tačiau 1971 m. išleistoje knygoje apie Bronių Oškinį G. Heidrikis-Radvenis liko keliančiu skaitytojui simpatiją, tačiau bevardžiu instruktoriumi. Tik atgavus Nepriklausomybę jis vėl prisimintas Lietuvos aviacijos muziejaus metraštyje „Plieno sparnai“, Antano Arbačiausko straipsniuose „Lietuvos sparnų“ ir Mindaugo Sereičiko – „Kardo“ žurnale, Viktoro Ašmensko knygoje „Lietuvos aero klubas 1927-1940 metais“, žinyne „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“.
Mirė G. Heidrikis-Radvenis 1989 m. gruodžio 26 d. Los Andžele, Kalifornijoje, bet Lietuvos sklandymo istorijoje visada išliks pirmuoju „C“ pilotu ir pirmuoju sklandymo mokyklų instruktoriumi.
Fotografijos iš Lietuvos aviacijos muziejaus rinkinių
