Muziejaus trečiadienis. Gamykla bažnyčioje

Kauno paminklinė Kristaus prisikėlimo bazilika populiarioje turistinėje informacijoje pristatoma kaip modernizmo architektūros pavyzdys ir vaizdingiausia miesto apžvalgos aikštelė. Ir vienu sakiniu užsimenama: po karo čia buvo įkurdinta Radijo gamykla. 

Kauno paveikslų galerijoje eksponuojama drauge su buvusiais šios gamyklos darbuotojais parengta paroda „Banga“: žmonių balsų kanalas“ – irgi apžvalgos aikštelė, kviečianti atsigręžti ir išvysti dramatišką praeities panoramą, išgirsti bažnyčios erdvėje užsimezgančio industrinio giganto ūžesį ir jo griūties aidą.

Kad bažnyčia taps viena pagrindinių parodos temų, nusprendė pati bendruomenė. Kaip sako ilgametis gamyklos inžinierius Algirdas Kepežinskas: Čia tikrai esama mistikos. Bažnyčioje gamykla prasidėjo, o, ją grąžinus, – baigėsi. Nors ilgainiui, išsiplėtus gamybiniams plotams, pastačius naujus didžiulius gamyklos kompleksus Savanorių prospekte ir Draugystės gatvėje, bažnyčia kaip pastatas gamyklai nebuvo svarbus, vis dėlto, grąžinus bažnyčią, atėjo pabaiga visam susivienijimui. 

Viskas prasidėjo 1952 m. vasario 8 d. Maskvoje. Kremliuje Stalinas pasirašė nurodymą įpareigoti Lietuvos TSR Ministrų Tarybą perduoti Ryšių pramonės ministerijai nebaigtos statyti bažnyčios pastatą ir jo apylinkes Kaune radijo transliacinės įrangos gamyklai statyti. (Pagal Kauno radijo gamyklos metraštyje saugomą įsakymo kopiją)

Taip prieškario idėja – pastatyti bažnyčią kaip Lietuvos laisvės paminklą – Stalino nurodymu turėjo apvirsti aukštyn kojomis. Trims tūkstančiams maldininkų projektuota bažnyčia netrukus sutalpino panašų kiekį dirbančiųjų. Radijo gamyklos metraštis užsimena ir apie pirmuosius gamyklos darbuotojus:

1955 10 17 pirmuoju kūriku tampa PINČIUK Vasilij Grigorovič. Pinčiukas papildė gamyklos partinės organizacijos, kurioje tuomet buvo dar du žmonės, gretas. (Kauno radijo gamyklos metraštis, p.22; 237) 

Vienas pirmųjų bažnyčios priestatų ir buvo katilinė. Prisikėlimo bažnyčioje turėjo užvirti tikras sovietinės planinės ekonomikos ir propagandos katilas. Gamykliečiai mano, kad tikrai ne Stalinui šovė ši idėja. Kažkas iš anuometinių Lietuvos komunistų partijos veikėjų turėjo neblogą vaizduotę, žinojo bažnyčios vietą mieste ir lietuvių širdyse ir pašnibždėjo Maskvai planą, pranokstantį ne tik Pinčiuką, bet ir patį Liuciferį, – pakeisti iš visų miesto vietų matomą kryžių antena. 

1953 m. bažnyčioje įrengiami keturių aukštų perdengimai atskiru karkasu, nesurištu su egzistuojančiomis bažnyčios sienų konstrukcijomis. Žemės plotas, ant kurio stovi bažnyčia, numelioruotas, bažnyčios korpuse įrengta pamatinė plokštė, rūsyje įbetonuotos kolonos. (Pagal Kauno radijo gamyklos metraštį)

Bažnyčios rūsyje buvo įsikūręs metalo pjovimo, štampavimo cechas, staklių skyrius, sandėliai ir visą korpusą drebinusi kompresorinė. Pirmajame bažnyčios aukšte – remonto-mechaninis cechas su nedideliu specialių technologinių įrengimų baru, mechaninio cecho pirmosios staklės, galvaninis cechas, plastmasių baras. Antrame aukšte dirbo įrankinis cechas, energo-remontinis baras. Trečiajame aukšte įsikūrė surinkimo-derinimo cechas, kur ir gimė pagrindinė Radijo gamyklos produkcija: kanalų jungikliai – „širdys“ visiems Sovietų Sąjungoje gamintiems televizoriams. 

Penktame bažnyčios aukšte įsikūrė visuomeninės organizacijos, bendroje salytėje prisiglaudė konstruktoriai-technologai. Čia įsikūrė ir mėgėjiška kino studija „Banga“. Ketvirtame pastato aukšte dirbo gamyklos administracija, veikė bufetas, medicinos punktas.

Prisimenu tą pakylėtą nuotaiką ir smagų jausmą, kai eidavom į trečią bažnyčios aukštą – centrinę buhalteriją – pasiimti atostoginių, – pasakoja darbuotoja Tatjana.

Buvęs susivienijimo „Banga“ direktorius Leonas Jankauskas prisipažįsta: <…> kaskart važiuodamas pro Prisikėlimo bažnyčią ieškau savo kabineto lango ketvirtam aukšte. 

Mišių metu užvertęs galvą baltoje bažnyčios erdvėje vis dėlioju buvusias perdangas, mėginu vėl įsivaizduoti gamyklos suplanavimą. Galiausiai mintimis kartoju pavojingiausią jaunystės žygį, kai su bendradarbiais užlipome į patį bokšto viršų, anuomet neturėjusį jokių perdangų, tik laiptus, besisukančius palei mūro sienas, – pasakoja ilgametis gamyklos darbuotojas inžinierius Kazimieras Abrasonis. 

1985 m. Kazimieras visiškai atsitiktinai pirmą kartą pamatė parodoje eksponuojamą Prisikėlimo bažnyčios maketą: Tvarkėme ką tik gautą garažą, buvo karšta, ištroškome. Nuėjau į gretimą namą paprašyti vandens. Mūrinis smetoniškas namas, senyvas malonus žmogus įleido vandens prisileisti. Žiūriu, kambaryje stovi Prisikėlimo bažnyčios maketas – aš apstulbau. Šeimininkas, pamatęs mano nustebimą, pasakė tik, kad už tą maketą jam po karo Volgą siūlė – vis tiek neatidavė. 

Nuo to laiko Kazimiero neapleido mintis apie miniatiūrinę, dailiai padarytą bažnyčios, kurioje tuo metu dirbo, kopiją. 1988 m. jis ėmė maketo ieškoti – ilga istorija, bet maketą vis dėlto surado Katedroje, trečio aukšto sandėliuke, už statybinių atliekų, lentų, cemento, plytų: Atsikasiau jį, dulkėtą, aplaužytą, nusilupusiais dažais. Sakau kunigams – duokit mums šitą bažnyčią, mes ją gamykloje restauruosim ir grąžinsim. Taip ir padarėm. Maketinis-eksperimentinis cechas ėmėsi darbo. Tie patys specialistai, kurie gamindavo „Šilelių“ maketus: nagingi meistrai – šaltkalviai, konstruojantys pirmuosius būsimo gamyklos produkto maketus, idėją, brėžinį paverčiantys daiktu, kurį galima pačiupinėti. Tyliai tą maketą restauravom, plačiai neskelbėm, tačiau žmonės vieni iš kitų sužinojo ir ateidavo lyg stebuklo pasižiūrėti. Tuomet Žemaičių gatvėje dar dirbo apie 6 tūkstančius žmonių. Visi ėjo bažnyčios pažiūrėti. 

1989 m. pratvirtintas Prisikėlimo bažnyčios atstatymo projektas, o 1990 m. prasidėjo fiziniai atstatymo darbai. Apie tai pasakoja šiuos darbus vykdęs statybų inžinierius Ramojus Kalytis, Prisikėlimo bažnyčios atstatymo komiteto narys: Projektą vykdyti pradėjo gamyklos Kapitalinės statybos skyrius. Pagrindinis gamyklos rūpestis buvo kur perkelti įrankinį cechą su visu jo pasididžiavimu – programuojamosiomis staklėmis. Kol šis labai svarbus gamyklai cechas dūzgė, bažnyčios priestate buvo neįmanoma pradėti atstatymo darbų. Gamyklos direktorius susitarė su tuometine valdžia ir gavo finansavimą statyti naujas patalpas įrankiniam cechui sklype Draugystė g. ir Pramonės pr. sankirtoje. Užmojai buvo didžiuliai – didžiausias įrankinis cechas Europoje. Taigi, lygiagrečiai gamykla ėmė vystyti du milžiniškus projektus: bažnyčios atstatymą ir naujo įrankinio cecho statybas.  

Pirmasis bažnyčios atstatymo etapas buvo pašalinti monolitinę gamyklos struktūrą. R. Kalytis atskleidžia, kad bažnyčioje gamyklą projektavę inžinieriai saugojo paminklinį statinį: gūdžiame šeštajame dešimtmetyje, praėjus tik metams po Stalino mirties, „Pramprojektas“ su užduotimi konvertuoti paminklinę bažnyčią į gamyklą pasielgė labai atsakingai ir sumaniai. Pramoninį keturių aukštų monolitą įkomponavo viduje kaip atskirą karkasą, niekur neatremtą į bažnyčios sienas ir turintį savo pamatus. Taip nuo bažnyčios buvo nuimti didžiuliai svoriai – juk čia įsikūrė staklynai, mechaniniai cechai, visa sunkiasvorė įranga. 

Toks „delikatus“ projektuotojų sprendimas, išsaugantis nebaigtos statyti bažnyčios kiautą, atskiro gamyklos karkaso įmontavimas reiškia jų viltį, jog kada nors tai ir vėl bus bažnyčia.

37 metus šioje bažnyčioje buvo dirbama, 32 meldžiamasi, tačiau viltis ir tikėjimas čia gyveno ilgiausiai – nuo Prisikėlimo bažnyčios idėjos 1922 m. iki šiandien – beveik šimtmetį!

Buvo vėlyvas ruduo, lapkritis, gal net gruodis. Bažnyčios erdvė jau buvo tuščia – monolitas išardytas, viskas atverta, tik įšalusios bažnyčios sienos – nieko daugiau. Ir bokštas dar buvo be perdangų, nesutvirtintas, vaiduokliškas, pilnas paukščių. Atšventinimo proga įšalusi bažnyčia pilna prisirinko žmonių. Ir tada bažnyčia pravirko – ėmė lašėti kondensatas, susidaręs nuo susirinkusiųjų šilumos ir alsavimo, – prisimena Ramojus Kalytis.

Kazimieras Abrasonis juokauja, kad, išmontavus gamyklos konstrukcijas, dešiniam kampe prie altoriaus atsivėrė toks juodas kampas, kaip pragaras aprūkęs. Mat ten būta komjaunimo kabineto.  

Tai tiek teliko iš Pinčiuko užvirto katilo. Nepavyko planas paversti Kauno radijo gamyklos slapta sistemos dalimi, tyliai gaminančia standartinius kanalų jungiklius augančiai sovietinių televizorių pramonei. Nors galėjo būti sotūs, bangiečiai troško tapatybės ir sugrąžino Kauną į žemėlapius, sukurdami lietuviškos pramonės legendas – ne tik „Šilelį“, bet ir „Dainą“ – pirmąją radiolą, kultines magnetolas.

Buvę „Bangos“ darbuotojai kasmet birželio 19 dieną sugrįžta į Prisikėlimo bažnyčią – čia vyksta tradicinės mišios už mirusius gamyklos darbuotojus. Birželio 19 d. – Radijo gamyklos gimtadienis: tą dieną pagamintas pirmasis kanalų perjungėjas. 2012 m. klubo „Bangos senjorai“  inicijuota mišių tradicija verta įrašo nematerialaus paveldo sąrašuose. 

Bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ paroda „Banga“: žmonių balsų kanalas“ Kauno paveikslų galerijoje veiks iki 2022 m. sausio 30 d.