Birželio 14 d. sukako 80 metų nuo lietuvių rašytojos, pedagogės ir visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės, pasirašinėjusios Bitės slapyvardžiu, mirties. Rašytoja mirė būdama 82 metų ir buvo palaidota Panevėžyje, kur ir gyveno nuo 1918 m. Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ apie šią veiklią moterį pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė.
G. Petkevičaitė-Bitė nugyveno ilgą, turiningą ir prasmingą gyvenimą, tačiau, paradoksas, nuo pat vaikystės buvo gana silpnos sveikatos: vargino kaulų deformacija, iškrypęs nugarkaulis… Išsišovė mentės, deformavosi plaučiai, atsirado kuprelė… Šių ligų neišgydė ir Gabrielės tėvas gydytojas Jonas Leonas Petkevičius, kuris buvo baigęs medicinos fakultetą Kijevo universitete. 1855 m. J. L. Petkevičius grįžo į Puziniškį ir ėmė verstis privačia gydytojo praktika, 1860 m. vedė Čelkių dvarininko Chodakausko dukterį Malviną, po metų jiedu susilaukė dukters Gabrielės – būsimosios rašytojos. Gabrielės vaikystės metai, praleisti Puziniškio dvarelyje, buvo šviesūs, nerūpestingi ir džiaugsmingi. Būsimajai rašytojai bajoriškos kilmės tėvai nedraudė draugauti su valstiečių vaikais, iki šešerių metų su ja buvo kalbama lietuviškai, o tai anuomet buvo retas atvejis tarp XIX a. Lietuvos bajorų. 1865 m. šeima persikėlė gyventi į Joniškėlį, nes J. L. Petkevičius buvo paskirtas miestelio fondinės ligoninės gydytoju.
Pasaulis aptemo, saulė nusileido…
Deja, šviesią Gabrielės vaikystę aptemdė ankstyva mylimos mamos mirtis. Būsimai rašytojai tebuvo devyneri. M. Petkevičienė, padėjusi vyrui gydyti ligonius, užsikrėtė nuo slaugomų ligonių šiltine ir mirė. „Motutei mirus, rodosi, saulė užgeso mūsų namuose“, – rašė G. Petkevičaitė. Šeši Petkevičių vaikai, kurių jauniausiajam Leonui buvo tik pusė metukų, liko be mamos globos ir meilės. Tačiau M. Petkevičienė jau buvo įskiepijusi mažajai Gabrielei altruizmo, labdaros, užuojautos idėjas. Ji prisiminė, kaip mama šelpdavo elgetaujančius, kaip užjausdavo vargšus, todėl humaniškumo idėjos buvo labai svarbios ir tolimesniame rašytojos gyvenime bei kūryboje. Aktyvi ir altruistinė rašytojos veikla ypač atsispindi jos biografinių bruožų turinčiame „Karo meto dienoraštyje“.
Ta veikla buvo naudinga ir jai pačiai: stiprino dvasiškai, užsimiršdavo fizinės negalios, skausmai… Padėjo sodiečiams, plūstantiems į Puziniškį, įvairiais patarimais, gražiu žodžiu, išsilaikiusi felčerės egzaminus, pati juos gydydavo, beraščiams parašydavo laiškus. Bet karas yra karas, jis – baisus ir nenuspėjamas: „1915 m. rugsėjo 8 (21) d. Stengiuos, kaip įmanydama, darbuotis, užsimiršti, bet vis jie akyse… Verandoj tebestovi popierinė skrynutė, kurioje mažylis buvo savo žaislelius sukrovęs, ketindamas su savimi vežtis. Bet paskutinę valandą patrankų trenksmas nedavė nė kūdikiui savo mantos prisiminti… Kambariuose – tuščios lovelės, tuščios vietos prie stalo… Kambariuke, kur mokydavosi, grabo tyla. Taip pat visame name, ir kieme, ir sode… Kokia širdimi reikia gyventi?!“
Vokiečių okupacijos metais rašytoja Puziniškyje organizavo šventadieninius lietuvių kalbos kursus suaugusiesiems. Išlikusioje nuotraukoje, kur G. Petkevičaitę matome su kursų dalyviais, įsiamžino ir rašytojos mokinys bei globotinis Bernardas Bučas, vėliau tapęs skulptoriumi ir poetės Salomėjos Nėries sutuoktiniu. Atsiminimuose B. Bučas užrašė: „Dvare buvo liustrų, indų. Ji paaiškindavo, kaip juos piešti, kaip komponuoti piešinį. Dabar aišku, kad Petkevičaitė tinkamai mokė mane elementarių piešimo taisyklių: kaip laikyti pieštuką, kaip komponuoti. Žodžiu – ji mano pirmoji tikra piešimo mokytoja. Kai kuriuos mano piešinius ji pasilikdavo sau, kai kuriuos nešdavausi namo. Didesnis ten atliktas darbas buvo vytis nepriklausomybės paskelbimo proga (akvarelė).“
G. Petkevičaitės gyvenime būta ir daugiau globotinių, kuriems negailėjo savo meilės, laiko, pasišventimo. Globojo brolio Vladislovo vaikus, užaugino ir išleido į mokslus našlaitį Antaną Kasperavičių (1898–1963), tapusį agronomu, pedagogu ir muziejininku. A. Kasperavičius, vedęs dantų gydytoją Konstanciją, susilaukė dukros Danutės ir sūnaus Rimvydo. 1944 m. Kasperavičių šeima emigravo į Vakarus. Vėliau išvyko į JAV ir gyveno Konektikuto valstijoje. Jis – G. Petkevičaitės apsakymo „Homo sapiens“ prototipas.
„Darbu stengsiuos apsiginti nuo visų bėdų“
Rašytojos veiklos ir nuveiktų darbų užtektų keliems žmonėms. Pasirinktas slapyvardis „Bitė“ su kaupu atitiko jos gyvenimo būdą. G. Petkevičaitė 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, 1907 m. pirmininkavo steigiamajame Lietuvos moterų suvažiavime, 1909–1913 m. gyveno Vilniuje ir dirbo „Lietuvos žinių“ redakcijoje, priklausė „Lietuvių mokslo draugijai“, skaitė paskaitas visuomenei. 1919 m., Juozo Balčikonio pakviesta, pradėjo mokytojauti Panevėžio gimnazijoje. Neilga, tačiau intriguojanti ir rašytojos politinė veikla – 1920 m. G. Petkevičaitė buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą nuo valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų bloko, padėjo rengti Konstitucijos projektą. 1926 m. G. Petkevičaitė net kandidatavo į Lietuvos prezidentus! Kartu kandidatavo ir rašytojos bičiulė Felicija Bortkevičienė. Prezidentu tuomet buvo išrinktas Kazys Grinius.
Gyvenant tokį veiklų gyvenimą, žinoma, reikėjo ir poilsio, tačiau G. Petkevičaitė nemėgo ilsėtis, nemėgo gydyklų, sanatorijų, kuriose jai viskas atrodė brangu. 1924 m., F. Bortkevičienės įkalbėta, išvyko gydytis į Prancūziją. Kartu pasiėmė ir globotinį Broniuką. 1924 m. kovo 4 d. rašo F. Bortkevičienei iš La Croix de Cavalaire (šiandien komuna Provanso-Alpių-Žydrojo Kranto regione vadinama La Croix-Valmer, – red. past.): „Nervai visai man suiro, laikaus, kiek įmanydama, bet, naktį pabudusi, kaip atsimenu, kur esu – imu drebėti. Jūs visi man esate per daug geri. Aš visai neužsitarnavau, kad mano sveikata Jums visiems tiek kainuotų, ir kaltinu save, kad iki galui neužteko man energijos pasilikti namie. Koks likimas lemtas – būtų geras, tik kad ne tarp svetimųjų. Supratau dabar iš sielos gilumos, kodėl visi Mickevičiai, Slovackiai taip jutosi čia nelaimingi. Darbu stengsiuos apsiginti nuo visų bėdų. Esu priversta prašyti Jūsų kuo greičiau pinigų atsiųsti, nes mėnuo pereina nematant, o čia dar nuo svetimųjų priklausyti būtų dar sunkiau“.
„Skauda ir pikta, kaip niekas apie mus čia nežino“
Net ir būdama sanatorijoje, rašytoja nesėdėjo rankų sudėjusi: skaitė, bendravo su žmonėmis. Kartu aplankė ir nusivylimas: Lietuva nepriklausoma, o niekas… jos nežino! 1924 m. kovo 7 d. guodėsi F. Bortkevičienei: „Skauda ir pikta, kaip niekas apie mus čia nežino. Vienas Paryžiaus laikraštis, rašydamas apie Klaipėdos klausimą, rašo „Turkija“ vieton „Lietuva“. Į Broniuką, kaip į skautą, daug kas dėmesį kreipia, „boj–skut“ vadina jį francūzai, „boj–skiut“ anglai, o kaip reikia išsiaiškinti, kokios tautos, tai matai, kad dauguma netiki, kad tokia tauta būtų pasauly. Vienas anglas, išklausęs mūsų pasakojimą ir pasisakęs buvęs jūrininkas ir daug keliavęs, užbaigė savo pasakojimą tuo, kad jis net mūsų sostinėje Kopenhagoje yra buvęs. Viena francūzė pasigyrusi, kad gerai geografiją mokanti ir žinanti, kad Lietuva guli prie Turkijos, ir taip be galo ir krašto tokių nesąmonių prisiklausėm.“
Ad astra
Rašytoja iki pat senatvės išliko jaunatviškos sielos, išsaugojo gyvenimo džiaugsmą. Biografinių bruožų turinčiame romane „Ad astra“ savo herojei Elzei Kęsgailaitei irgi patarė: „Džiaukis savo jaunomis dienomis ir leisk kitiems jomis džiaugtis! Ženk narsiai gyvenimo takais, vis tiek, ar jie bus tau gėlėmis, ar erškėčiais kloti!“ Mėgo gamtą. Jos romano vertintojui ir kritikui kunigui J. Lindei-Dobilui 1923 m. liepos 15 d. laiške rašė: „Gamta veikia ir veikė į mane visuomet lyg kokia burtininkė. Gal prirodymas mūsų kilmės iš Indijos? … Ištisomis valandomis galiu sėdėti suplotomis rankomis, pasiduodama visaip apie mane pasireiškiantiems žavams… Ir nejaučiu tų žavų apie save, labiau savy: gyvenu kiekvieno lapelio šlamėjimu, kiekvienos šakelės supimu, vėjelio dvelktelėjimu, drugelio plazdenimu… pagaliau nemoku to jausmo kitaip pavadinti, kaip nirvana. Ir laikas man žūsta, ir aš pati sau išnykstu. Tik jaučiu didelį gyvenimo džiaugsmą, pasigėrėjimą… grožėjimos…“
