Muziejų rinkiniuose nugula daugybė įvairiausių eksponatų – nuo asmeninių daiktų, gydytojų išrašytų vaistų receptų ir tyrimų rezultatų, laiškų bei nuotraukų iki baldų, kostiumų, papuošalų ar meno kūrinių. Čia patenka ir įvairūs kiti, daugeliui nemalonių asocijacijų ar neigiamų emocijų keliantys daiktai – su žymių žmonių mirtimi bei laidotuvėmis susiję artefaktai.
Visos šios vertybės eksponatais tampa ne šiaip sau – jos yra neįkainojamas praėjusio laikmečio kultūrinio, socialinio ir netgi politinio konteksto liudijimas. Ne išimtis ir Kauno miesto muziejaus rinkiniai, kuriuose glūdi artefaktų, pasakojančių skirtingas istorijas. Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“, artėjant mirusiųjų pagerbimo dienai, apie Miko ir Kipro Petrauskų skyriaus rinkinyje saugomus eksponatus, susijusius su žymių Lietuvos muzikų laidotuvėmis, pasakoja muziejininkė Irma Grigaitytė.
Kaip neatsiejama gyvenimo dalis, mirtis, arba perėjimas į amžinybę, žmones visuomet gąsdino, bet tuo pat metu ir jaudino. Šia tema žinoma daugybė vaizduojamojo meno kūrinių, būdavo kuriami įvairūs artefaktai, ritualai, vėliau tapę tradicijomis. Vienos jų bėgant laikui nunykdavo, kitos įvairiose visuomenėse stipriai prigydavo – be tradicijų neįsivaizduotas atsisveikinimo su mirusiuoju momentas, velionio atminimas. Įvairias su mirties kultūra susijusias tradicijas lydintys artefaktai ilgainiui nugulė įvairių muziejų rinkiniuose. Ir čia susiduriame su etiškumo problema – ką daryti su tokiais eksponatais? Ar galime juos eksponuoti nesijausdami nejaukiai? Kur yra riba tarp etiškumo ir makabriškumo? Kodėl eksponuojami senovės kultūrų mirties artefaktai mums kelia žavesį bei susidomėjimą, o vertybės, susijusios su neseniai mirusiais asmenimis, dažniausiai kelia vien neigiamas emocijas? Kad ir kaip būtų, su mirties kultūra susiję eksponatai suteikia itin vertingų žinių apie įvairių kultūros veikėjų laidojimo ypatybes.
Pirmiausia apie muzikų mirtis liudija rinkinio raštijos grupės eksponatai – laiškai ir užuojautos telegramos, skirtos amžinybėn iškeliavusio asmens šeimai. Jų rinkinyje saugoma kiek daugiau nei 50 vienetų, didžioji dalis skirta Kipro Petrausko žmonai Elenai ir šeimai po solisto mirties 1968 metais. Vienos telegramos išvaizda beveik nesiskiria nuo kitos, o turinys gana panašus – reiškiama užuojauta mirus vyrui. Tarp visų telegramų yra ir K. Petrausko sūnėno Adakrio, kompozitoriaus Miko Petrausko sūnaus, telegrama, atkeliavusi iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Seniausia muziejaus rinkinyje saugoma užuojauta – Dovo Zauniaus K. Petrauskui po brolio Miko mirties rašytas laiškas. Taip pat yra laiškų, kuriuose reiškiama užuojauta dėl kompozitorių Stasio Šimkaus ir Juozo Gruodžio netekčių.
Kita su mirties tematika susijusi eksponatų grupė, suteikianti daug vertingos informacijos – fotografijos. Jų M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinyje saugoma apie 100. Nuotraukose užfiksuoti vaizdai iš kompozitorių Juozo Naujalio, Juozo Indros, Jono Dambrausko, Juozo Tallat-Kelpšos, Mykolo Bukšos, J. Gruodžio, M. Petrausko, solistų K. Petrausko ir Juozo Babravičiaus laidotuvių. Peržiūrėjus užfiksuotus vaizdus, keletą dalykų galima laikyti muzikų pagerbimo tendecijomis. Muzikai dažniausiai būdavo šarvojami svarbiose, su jų profesija susijusiose vietose – Kauno valstybiname muzikiniame teatre (J. Indra), Kompozitorių sąjungos patalpose Vilniuje (J. Tallat-Kelpša), Juozo Gruodžio konservatorijoje (J. Babravičius) ar netgi Vilniaus senojo teatro salėje (K. Petrauskas). Tik du kompozitoriai – M. Petrauskas ir J. Gruodis – buvo pašarvoti namuose. Salės, kuriose šarvodavo muzikus, atitinkamai būdavo ir paruošiamos. Vieta, kurioje stovėdavo karstas, gausiai apstatoma gėlėmis bei vainikais. Šie aprišami ir dabar naudojamomis juostomis su užuojautos žodžiais, tiesa, nuo dabar naudojamų jos kiek skyrėsi. Viena tokių juostų saugoma ir muziejaus rinkinyje. Tai balta lininė beveik keturių metrų juosta su rudu ornamentu, juodo tušo užrašu „TSRS liaudies artistui K. Petrauskui / Kauno valstybinis dramos teatras“.
Be vainikų, būdavo naudojamos ir vazonuose augančios gėlės, dažnai pelargonijos, kartais – hiacintai. Jais buvo papuošta M. Petrausko šarvojimo patalpa. Gėlių vazonus seniau statydavo tiek šalia karsto, tiek ir ant žemės. Įspūdingiausiai nuotraukose atrodo solisto K. Petrausko šarvojimo salė – čia be vainikų ir gėlių matyti iškabintos medžiaginės juostos, už veliono pastatytas jo biustas. Nuotraukose užfiksuota ir šalia stovinti garbės sargyba. Dar vienas paminėtinas akcentas – sovietinės okupacijos metais mirusių solistų šarvojimo salėse būdavo padedami ir jiems suteikti apdovanojimai. Svarbu paminėti, jog toks veiksmas neparodo žmogaus požiūrio į valdžią, labiau – valdžios požiūrį į žmogų. Nepaisant to, kaip okupacinė valdžia elgėsi su kultūros veikėjais, laidojant juos valdžios atstovai demonstruodavo perdėtą dėmesingumą.
Išsiskyrė ir muzikų laidotuvių procesijos. Kaip ir dabar, taip ir anuomet žymius kultūros veikėjus palydėti į amžinojo poilsio vietą susirinkdavo minia žmonių. Kartu su velioniu jie keliaudavo iki kapinių. Procesijos pradžioje vietoj mums įprastų katalikiškų kryžių nešdavo jau anksčiau minėtus sovietinės okupacijos laikotarpiu suteiktus apdovanojimus. Nuotraukose taip pat galima pastebėti dar vieną, dabar jau išnykusią tradiciją – metalinius laidotuvių vainikus. Nėra žinoma, kada tokius vainikus žmonės pradėjo naudoti, tačiau žinoma jų paskirtis – kapams puošti šaltuoju metų laiku, kuomet nebuvo galimybių puošti gyvomis gėlėmis. Tokia tradicija gyvavo maždaug iki 7-ojo dešimtmečio, vėliau nunyko.
Vainikai buvo gaminami iš metalo, tuomet nudažomos atskiros jų dalys – gėlės bei lapeliai. Kartais šie dekoro elementai būdavo ir porcelianiniai. Metalinius vainikus laikydavo ilgaamžiais, nes prasidėjus korozijai (metalui ėmus rūdyti) juos galima nušveisti, nudažyti ir vėl naudoti puošiant artimojo kapą. Dar vienas svarbus dalykas – metaliniai vainikai būdavo brangūs (ypač pokario metais), todėl jų skaičius rodė asmens svarbą. Šie vainikai, kaip ir įprasti iš gėlių pagamintieji, taip pat būdavo aprišami medžiaginiais kaspinais su užrašais, kam ir nuo ko vainikas. Muziejaus fonduose saugoma net 19 vienetų tokių raudonos spalvos kaspinų. Visi jie skirti vienam asmeniui – kompozitoriui J. Gruodžiui. Su kaspinais saugoma ir nuotrauka, daryta 1949 metų balandį, praėjus vieneriems metams po kompozitoriaus mirties. Čia užfiksuoti muziko darbo kambaryje ant sienos sukabinti metaliniai vainikai. Juos sukabino ir saugojo kompozitoriaus žmona Stasė. Deja, tolesnis vainikų likimas nežinomas – muziejui perduoti tik vainikus juosę kaspinai.
Vieni iš įdomiausių su mirtimi susijusių eksponatų – pomirtinės kaukės, kurių muziejaus rinkinyje yra dvi – kompozitorių S. Šimkaus ir J. Gruodžio. Pomirtinė kaukė – tai gipso ar vaško atspaudas, nuimtas nuo mirusio žmogaus veido. Sustingęs toks atspaudas galėjo būti naudojamas siekiant išlieti metalines ar gipsines veido kaukes, pagaminti skulptūras ar biustus, nupiešti portretus bei paveikslus. Moderniųjų laikų pomirtinių kaukių prototipu galime laikyti senovės kultūrose, kuriose laidojimo papročiai labai svarbūs, gamintas kaukes. Šiose kultūrose kaukes naudodavo ceremonijose, susijusiose su išeinančia mirusiojo dvasia. Kaukę stengdavosi pagaminti kuo panašesnę į mirusiojo veidą – tuo metu atspaudai dar nebūdavo nuimami. Tokioms kaukėms gaminti reikėdavo gipsu padengto audinio, svarbių asmenų kaukėms – ir brangiųjų metalų, tokių kaip sidabras ir auksas. Tikslių duomenų, kada pomirtinių kaukių gamyboje pradėta naudoti mirusio žmogaus veido atspaudus, nėra, tačiau esama informacijos apie seniausią tokio tipo kaukę Europoje. Tai – Anglijos karaliaus Edvardo III kaukė, nuimta jam mirus 1377 metais. Lietuvoje pomirtinės kaukės buvo populiarios maždaug iki XX a. vidurio. Tai bene vienintelis būdas išsaugoti mirusio žmogaus atvaizdą, jeigu nebūdavo jokios fotografijos.
Ir nors bėgant laikui fotografija išstūmė pomirtines kaukes, daugelio žymių Lietuvos kultūros veikėjų – Kazimiero Būgos, Maironio, Vaižganto – pomirtines kaukes nuėmęs skulptorius Petras Rimša savo atsiminimuose teigė, kad „reljefinės kaukės negali pavaduoti joks piešinys, jokia fotografija <…>. Ji puikiai perteikia veido bruožus“. Skulptorius nuliejo ir pomirtinę S. Šimkaus – lietuvių kompozitoriaus, kurio vienas žymiausių kūrinių yra daina „Lietuviais esame mes gimę“, – kaukę. Šis muzikas mirė 1943 m. Jo pomirtinė kaukė išlieta iš gipso, vaizduojama galva, kaklas ir dalis krūtinės. Dar vienas įdomus dalykas – ant kaukės pridėti rudo atspalvio plaukai, blakstienos ir antakiai, taip siekiant suteikti dar daugiau panašumo į gyvą asmenį. Šią kaukę skirta statyti kaip biustą. Kita jos pusė tuščiavidurė, apačioje yra įrašas „Stasys Šimkus 1887-01-10 + 1943-10-15“.
Visiškai kitokia yra antroji muziejuje saugoma pomirtinė kaukė, priklausiusi J. Gruodžiui. 1948 m. balandžio 16 d., sulaukęs 64 metų, kompozitorius mirė nuo turėtos širdies ligos. Muziko veido atspaudą nuėmė B. Steponkevičius. Apmaudu, tačiau neturime jokių išlikusių duomenų, kas ir kokios profesijos galėjo būti šis žmogus. Atspaude užfiksuotas tik J. Gruodžio veidas, ir ši kaukė skirta kabinti ant sienos. Kompozitoriaus žmona S. Gruodienė kaukę saugojo beveik 30 metų, muziejui perdavė tik 1976 m. Tikėtina, jog dalį laiko kaukė, kaip ir metaliniai laidotuvių vainikai, kabojo S. Gruodienės namuose.
Ne visos vyravusios laidotuvių tradicijos sunyko. Žvelgiant į ne vieną dešimtį metų skaičiuojančias nuotraukas, galima teigti, kad pati laidotuvių procesijos pabaiga iš dalies liko nepakitusi – kapai vis dar atrodo taip pat, skendi gėlių ir vainikų jūroje. Tik vazonines gėles ir metalinius vainikus pakeitė skintos gėlės ir žvakės.
