„Kai ateina cunamis, jis šluoja viską. Lieka tik palmės. Todėl, kad jos prisitaiko, linksta, o stichijai praėjus, vėl atsitiesia“, – taip vaizdingai, dalindamasis prisiminimais, rašytojas Petras Palilionis, apibūdina dramaturgą Juozą Grušą. Jauniesiems rašytojams, koks anuomet ir buvo P. Palilionis, J. Grušas atrodė labai didelė figūra, nusipelnęs kūrėjas. Jis vengė atvirų konfliktinių situacijų, nepolitikavo, o tiesiog sėdėjo ir rašė, vengė visko, kas galėjo sudrumsti jo kūrybinę rimtį.
Buvęs Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, poetas Petras Palilionis pernai nudžiugino Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojus pranešdamas, kad nori perduoti rašytojo Juozo Grušo archyvą. Bebendraujant su poetu, atsiskleidė įdomi skirtingų kartų rašytojų draugystė.
J. Grušas ir P. Palilionis Grušų namuose. Apie 1985 m. R. Rakausko nuotrauka
P. Palilionis į Kauną atvyko iš Panevėžio, kuriame mokėsi ir bendradarbiavo dienraštyje „Panevėžio tiesa“. Baigęs Panevėžio hidromelioracijos technikumą, pagal to meto praktiką, keleriems metams buvo paskirtas dirbti į Leipalingį. Toks, pasak jo, „kultūrinis užkampis“ ambicingo jaunuolio netenkino. Nuvykęs į Vilnių, ministerijoje išsiprašė, kad paskyrimą pakeistų, nes norėjo dirbti ir tęsti mokslus Kaune. Iš pradžių dirbo hidrotechniku Nemuno laivininkystės valdyboje, vėliau – gamybos meistru, inžinieriumi–inspektoriumi. Ieškodamas kitų kelių, Vilniaus universitete neakivaizdžiai baigė civilinės teisės studijas, bet teisė taip pat pasirodė ne tokia įdomi kaip kūryba. Apsigyvenęs laikinojoje sostinėje, užmezgė ryšius su dienraščio „Kauno tiesa“ redakcija, būrusia jaunuosius miesto rašytojus. Čia sutiktas kaip savas, aktyviai dalyvavo atkuriant Kauno jaunųjų rašytojų bendruomenę. Skatinant rašytojui Raimundui Samulevičiui, filologui Vytautui Salinkai ir kitiems, spaudoje pasirodydavo vis brandesni jo eilėraščiai.
Kartą Kauno radijo redakcijos vadovas Vladas Stankevičius, Laisvės alėjoje sutikęs jaunąjį P. Palilionį, pakvietė jį dirbti pas save. Jaunuoliui, atėjusiam iš visai kitos profesinės srities, tai buvo ir netikėta, ir patrauklu, jis pats seniai jautė, kad techninė veikla gamyboje netenkina ir nėra jo tikrasis pašaukimas. Naujoje vietoje, Kauno radijo redakcijoje, būsimam rašytojui buvo patikėtos laidos apie miesto kultūrinį gyvenimą. Į redakciją kartais užsukdavo ir J. Grušas, nes sekretore dirbusi Silvija Baronaitė kartas nuo karto surinkinėdavo jo pjesių tekstus mašinėle. Ji ir supažindino žinomą dramaturgą su tada dar jaunuoliu P. Palilioniu. J. Grušas jaunąjį žurnalistą pakvietė užsukti į svečius, kadangi jo namai buvo atviri visiems. Be to jam buvo įdomu bendrauti su kultūros žmonėmis – gerais pašnekovais ir dėmesingais klausytojais. P. Palilionis kaip tik buvo gavęs užduotį paruošti radijo laidą, skirtą 60–osioms S. Nėries gimimo metinėms. Taip jis pirmą sykį, jau kaip radijo laidų redaktorius, atvyko į Kalniečių gatvę, svetingus Grušų namus, ir apsidžiaugė atsivėrusiu žinių šaltiniu.
Iš pradžių bendravimas atrodė atsargus – tarsi senasis ir jaunasis rašytojai tyrinėtų vienas kitą… Žurnalistas džiaugėsi naudinga pažintimi, praturtinusia jo kuklias žinias apie nepriklausomos Lietuvos praeitį, Kauną, politikos ir kultūros veikėjus. J. Grušas irgi buvo dirbęs žurnalisto darbą, tad jį domino, kaip sekasi P. Palilioniui, jo kolegoms. Atsirado abipusis pasitikėjimas. Garbusis dramaturgas labai domėjosi Vytauto Martinkaus, Algimanto Mikutos, Raimundo Samulevičiaus kūryba, taip pat ir jaunojo bičiulio, kuriam parašė vieną iš trijų rekomendacijų, reikalaujamų stojant į Rašytojų sąjungą. (Ta pati rekomendacija dabar atrado vietą mūsų muziejuje.)
Eidamas iš miesto centro namo, jaunasis rašytojas kone kasdien aplankydavo bičiulį jo namelyje, Žaliakalnyje, kuriame dabar yra J. Grušo namai-muziejus. Savotiško literatūrinio salono nuolatiniais lankytojais tapo P. Palilionis, profesorė Aldona Jocevičienė, kardiologė Birutė Šlapikienė. Ne mažiau lauktais ir gerbtais svečiais – dramaturgas Raimundas Samulevičius, poetas Algimantas Mikuta, prozininkas Vytautas Martinkus, aktorė Rūta Staliliūnaitė, režisierius Juozas Miltinis, aktorius Vaclovas Blėdis, teatrologai Jonas Lankutis, Algis Samulionis… Su nemenku krepšiu deficitinių žemiškų gėrybių užsukdavo literatūros ir valdžios žmogus Juozas Baltušis. Turiningą skirtingų kartų kūrėjų draugystę liudija ir išlikusios nuotraukos.
P. Palilionio nuomone, J. Grušas mažai su kuo taip atviraudavo, nors kompaniją mėgdavo, jo namuose dažnai svečiuodavosi daug žmonių, bet vienoks jis būdavo būryje, kitoks – pasilikus dviese. Jam buvo įdomus jaunųjų kūrėjų gyvenimas, vertino tai, kad kažkas juo domisi ir klauso. J. Grušas laikėsi nuomonės, kad politika nėra rašytojo priedermė ir, kiek įmanoma, buvo apolitiškas. Žinojo, ką ir kam kalbėti, ką nutylėti arba pokalbiui pasisukus nepageidaujama linkme, apsimesti… miegančiu. Būdavo, sėdi savo namelyje, kalba, stebi pašnekovą ir nagu krapšto sofos ranktūrį – sakydavo, kad tai skatina mąstymą. Tad ranktūriai atrodydavo gerokai nutrinti. Kartais tokiuose atsivėrimuose dalyvaudavo ir žmona Pulcherija, bet ne visuomet. Susirinkus daugiau žmonių, kalbėdavo bendromis temomis, mokėjo šmaikštauti, atsipalaiduoti. Mėgo gerą vyną, gražias moteris, įdomius pašnekovus, muziką, sklindančią iš patefono, kilmingus didžiuosius šunis, nors yra sakęs: „mane labiausiai vargina vaikai ir šunys“. Jam reikėjo nuolatinės kompanijos, bendraminčių, klausytojų, nes dėl prastos sveikatos pats mažai kur beišeidavo.
Būsimajam biografui visam gyvenimui įstrigo dvi J. Grušo nuostatos. Etinė – eiti kartu su laiku, estetinė – rašyti, kaip jis pats darė, „skersai eilučių“, t. y. netradiciškai. Labai mylėjo Lietuvą, sielojosi dėl jos ateities, todėl visi jo kūriniai – labai patriotiški. Teigdavo, kad oficialios istorijos mes neturime [tuo laiku], tad privalome turėti bent savo literatūrą, per kurią atsiskleistų dramatiška Lietuvos istorijos praeitis ir patirtis. Tiesa, jo dramos teatruose dažnai užkliūdavo valdžiai ir įstrigdavo, bet dramaturgas turėjo rimtus globėjus, pvz., Sigizmundą Šimkų, LKP CK Kultūros skyriaus vedėją, su J. Grušu pažįstamą dar iš Joniškio laikų, įtakingąjį teatrologą Joną Lankutį.
Draugystei ir pasitikėjimui stiprėjant, P. Palilionis vis geriau išmanė Grušų šeimos rūpesčius. Jis tapo ir dramaturgo sekretoriumi, ir teisininku, ir patikėtiniu. Prireikus juridinio dokumento leidyklai, ministerijai ar vykdomajam komitetui civilinę teisę baigęs P. Palilionis parengdavo reikiamą tekstą, o J. Grušas, atidžiai jį perskaitęs, pasirašydavo didelėmis raidėmis. Talentingasis dramaturgas gaudavo daug įvairių laiškų, sveikinimų, telegramų. Nors bičiulių rašytojų laiškais džiaugdavosi, bet nieko per daug nesaugojo: paskaitydavo, atrašydavo ir kišdavo kaip papuola į stalčių, tad namuose vyravo tikras gautų laiškų chaosas, buvo sunku ką nors surasti. Garsus rašytojas pats patikėjo savo archyvą P. Palilioniui. O šis muziejui perdavė ir J. Grušo ranka rašytą sutikimą dėl leidimo tvarkyti jo asmeninį archyvą. Matyt, jaunasis bičiulis atrodė patikimas saugotojas.
Ir iš tiesų, viską, ką po rašytojo mirties 1986 m. paėmė iš jo namų, P. Palilionis kruopščiai išsaugojo. Išliko rankraščiai, susirašinėjimai su įvairiais asmenimis: Lietuvos ir išeivijos rašytojais, teatrų režisieriais. Įdomūs paties J. Grušo laiškai, rašyti šeimynykščiams iš svetur.. Iš pradžių jie buvo skirti tik dramaturgo žmonai, į kurią meiliai kreipdavosi „Mano Pulcyte“ (jos vardas buvo Pulcherija) juos rašydavo net ir trumpam išvykęs. Vėlesni laiškai būdavo skirti visai šeimai, juose literatūros klasikas kreipdavosi – „Mano mielieji“. Vienas laiškas, skirtas būsimai uošvei Uršulei Račienei, 1931 m. rašytas iš Šiaulių. Jis pilnas rūpesčio, kad jis, J. Grušas, kažkodėl laikomas netinkamu jaunikiu jaunajai Pulcherijai.
Paskutinį gyvenimo dešimtmetį skaudžiai apmąstydamas savo kūrybinį palikimą, J. Grušas anūkui architektui Algimantui Kančui kartą pareiškė, kad jis turėsiąs įkurti jo vardo muziejų, o P. Palilionis – parašyti atsiminimų knygą. Pastarasis įsipareigojimą išpildė išleidęs knygą „Svajojęs gražų gyvenimą. Apmatai Juozo Grušo portretui“ (2001), anot akademiko, literatūros profesoriaus Vytauto Martinkaus, „biografinį romaną“. Tiesa, poetas jau buvo išbandęs savo darbščią ranką memuariniame žanre. Lietuvos kino studijoje pagal P. Palilionio scenarijų buvo sukurtas dokumentinis filmas „Laimingasis – tai aš“ (režisierius Vytenis Imbrasas, operatorius Zacharijus Putilovas), skirtas J. Grušo 75-erių metų gimimo jubiliejui.
Maironio lietuvių literatūros muziejus džiaugiasi ir dėkoja P. Palilioniui už tai, kad jis stropiai išsaugojo gautą dramaturgo J. Grušo archyvą ir perdavė jį muziejininkams.
