Šiandien rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ – Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininko dr. Gedimino Kasparavičiaus pasakojimas apie Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą atminimą sovietmečiu bei muziejaus fonduose saugomus Stanislovo Lukošiaus sudarytus albumus šia tema.
Šiais metais minime Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 90-ąsias metines. Sukaktis reikšminga ir aktuali ne tik valstybinių įstaigų plotmėje, bet ir visuomeninėms organizacijoms ar pavieniams asmenims. Kaip rodo praktika, jų iniciatyvos originalumu dažnai pranoksta valstybinių įstaigų griežtai pagal protokolą sudėliotus minėjimus. Ne mažiau svarbu, kad Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą įkvepia ir drąsiems šiandienos žygiams. Pavyzdžiui, neseniai Atlanto vandenyną įveikęs kaunietis Aurimas Valujavičius savo žygį irkline valtimi skyrė būtent „Lituanicos“ skrydžio sukakčiai paminėti.
S. Lukošiaus albumai, sudaryti sudėtingomis sovietmečio sąlygomis, atstoja ir kraštotyrinius tyrimus, o galbūt net ir viršija jų ribas.
Nesileidžiant į platesnes diskusijas apie šiandienos „Lituanicos“ skrydžio minėjimus, norisi pristatyti nedidelį sovietmečio epizodą ir papasakoti apie Kauno miesto muziejuje saugomus Stanislovo Lukošiaus (1906−1997) albumus, kuriuose ne Kauno miesto vaizdai, o pasakojimas apie Darių ir Girėną bei jų skrydį per Atlantą. Visgi tema gana kebli, kadangi dabartiniai „Lituanicos“ skrydžio tyrinėtojai sutaria, kad Dariaus ir Girėno tragedija tapo būtais ar ir nebūtais mitais apipinta herojiška istorija. Ir iš jos naudos siekė tiek Pirmosios Lietuvos Respublikos valdžia, tiek vėliau ir okupacinė sovietų. Jei pirmosios motyvai ir metodai gana suprantami, tai bent jau kai kurie sovietų okupacinės valdžios metodai lieka migloti. Vien kiek verta 1963 m. Dariaus ir Girėno palaikų „suradimo“ istorija, šiandien traktuojama kaip gudri sovietų saugumo surežisuota operacija, į kurią to nežinodama buvo įtrauka ir Dariaus dukra Nijolė Maštarienė.
Nepaisant šio inkliuzo, „Lituanicos“ skrydžio bei Dariaus ir Girėno atminimas sovietmečiu negalėjo būti visiškai pavergti okupacinės valdžios ir geidulingų jos įnorių. Anuometinių žmonių sąmonėje „Atlanto nugalėtojai“ buvo ir nepriklausomos Pirmosios Lietuvos Respublikos simboliu, telkusiu aviacijos entuziastus, kolekcionierius ar istorijos žinovus. Juk būtent sudėtingomis sovietmečio sąlygomis gyvenę žmonės sugebėjo chameleoniškai prisitaikyti ir išlikti, dažnai – atskirti pelus nuo grūdų, atsiriboti nuo okupacinės valdžios diegiamo ideologinio absurdo.
Tokiomis sąlygomis išgyveno ištisa karta, vienas iš jų – ir Pramoninio statybos projektavimo instituto darbuotojas Stanislovas Lukošius, šiandien geriau atpažįstamas kaip fotografas, fiksavęs Kauno miesto kaitą. Užaugęs Žemaitijoje, bajorų šeimoje, kaip asmenybė subrendo laikinojoje sostinėje. Čia aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, palaikė artimus ryšius su architektu Vytautu Lansbergiu-Žemkalniu, 1936 m. suprojektavusiu Dariaus ir Girėno mauzoliejų Karmelitų kapinėse ir tais pačiais metais paminklą „Lituanicos“ tragedijos vietoje, Soldino apylinkėse. Iš čia, matyt, atsiveria sąsaja, per kurią aiškėja, kodėl sovietmečiu pramoninės statybos projektuotojas šalia įvairių Kauno miesto fotografijų ir jų reprodukcijų ėmėsi domėtis Dariaus ir Girėno asmenybėmis bei jų žygiu per Atlantą.
„Lituanicos“ skrydis per Atlantą pasauliniu mastu žymus dėl pirmosios oro pašto siuntos iš JAV į Europą.
Laisvėjant okupacijos pančiams S. Lukošius dalį savo laisvo laiko paskyrė su Dariaus ir Girėno asmenybėmis susijusioms fotografijoms, spaudos iškarpoms, reprodukcijoms gaminti arba kolekcionuoti. Pamažu ši kolekcija išvirto į Lukošiui būdingus kruopščiai surinktus albumus, dabar saugomus Kauno miesto muziejuje. Albumai pasakoja ne tik apie Darių ir Girėną arba „Lituanicą“, bet atskleidžia ir tam tikrus autoriaus asmenybės bruožus, sovietmečio realijas, kai netrūko ir gudraus laviravimo, ir prisitaikymo.
Ankstyviausias šių albumų – „Darius ir Girėnas“ – sukurtas 1968 m., tais pačiais metais, kada Kauno valstybiniame istorijos muziejuje paminėtos 35-osios S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metinės. Kaip teigia aviacijos istorikas Gytis Ramoška: „Organizuoti šį renginį muziejininkui (G. K.) Z. Kondratui padėjo greta muziejaus įsikūrusio Pramoninės statybos projektavimo instituto („Pramprojekto“) darbuotojas inžinierius ir fotografas Stanislovas Lukošius. Jam pritarė ir muziejaus direktorius Algirdas Kvedaras, Lietuvos aviacijos sporto federacijos pirmininkas Donatas Kostiukevičius ir generalinis sekretorius Vytautas Pakarskas. 1968 m. liepos 15 d., be garsių skelbimų ir afišų, be oficialiosios ir miesto valdžios atstovų Karo muziejuje susirinko muziejininkai ir „Pramprojekto“ darbuotojai. Pasikvietę kauniečius lakūnus, S. Dariaus našlę Jaunutę Darienę-Čižinauskienę ir dukterį Nijolę Maštarienę, paminklo Pščelnike (Lenkija) autorių architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį ir Lenkijos lietuvių bendruomenės atstovą inžinierių Vytautą Markevičių.“ (Dr. Steponas Gečas, „Istorikas Zigmas Kondratas“, Vytauto Didžiojo karo muziejaus 2009 metais almanachas. Kaunas: 2010, 39–45)
1968 m. fotonegatyvų albume kruopščiai surinkta informacija iš tarpukario laikraščių „Lietuvos aidas“, „Rytas“ ir Amerikos lietuvių laikraščio „Draugas“. Straipsniai parašyti 1933 m., 1934 m. ir 1935 m. Kiekviename albumo puslapyje yra tarpukario spaudos straipsnių apie šį skrydį per Atlantą kopijos. Jos padarytos perfotografuojant rankiniu fotoaparatu. Straipsniai apima Dariaus ir Girėno skrydžio maršrutą, avarijos tyrimą ir tragedijos aplinkybes, lakūnų laidotuves, įamžinimą Lietuvoje ir JAV. Kai kuriose spaudos žinutėse aptariami Dariaus ir Girėno biografiniai duomenys.
Vietomis albume matomos S. Lukošiaus pažymėtos pastabos, pavyzdžiui, prie teksto iš 1933 m. „Lietuvos aido“ (nr. 192) ranka prirašyta: „Gulėjo ne Girėnas, o Darius“, šalia – Lukošiaus parašas. Šie užrašai išduoda, kaip dėmesingai žiūrėta į šį tyrimą ir savo amatą. Nors ankstyviausias albumas sudarytas 1968 m., tačiau kitame albume – pavadinimu „Darius ir Girėnas Tarybiniais metais“ (1983) – autorius trumpoje pratarmėje mini, kad albumą pradėjo rinkti 1958 m. Šią datą galime sieti su pirmą kartą viešai paskelbta informacija apie Dariaus ir Girėno palaikų suradimą ir kartu pasikeitusį okupacinės valdžios požiūrį į abu lakūnus (Gražina Sviderskytė, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno byla: istorinis vyksmas, traktuotė, naratyvo kaita, 2016, Daktaro disertacija, VU, 262).
1983 m., minint 50 metų skrydžio sukaktį, Lukošius sudarė 3 skirtingus albumus. Šiuose albumuose, kaip ir ankstesniame, surinktos įvairaus laikmečio spaudos iškarpos iš nepriklausomos ir sovietinės Lietuvos bei užsienio žiniasklaidos. Fotografuojant padarytos straipsnių bei nuotraukų kopijos. Sukaupta istorinė, biografinė medžiaga apie Darių, Girėną, jų šeimas, pasiruošimo skrydžiui eiga, detalės. Iš tuo metu prieinamų šaltinių grafiškai atkurtas „Lituanicos“ skrydžio maršrutas. Svarbi detalė, kad tuo metu paaštrėjus glaukomai ir sutrikus regėjimui Lukošius į pagalbą pasitelkdavo artimuosius arba kolegas, bendraminčius. Albume „Šešios džiaugsmo ir liūdesio dienos“ (1983) „Lituanicos“ skrydžio maršruto skaičiavimus atliko matematikas Alfonsas Bačinskas, o nubraižė Aidas Rimša.
Kaip šio albumo pavadinimas byloja, jame daugiausia dėmesio skiriama „Lituanicos“ tragedijai. Nuotraukomis ir jas aiškinančiais tekstais albume pavaizduoti reikšmingesni skrydžio per Atlantą fragmentai, detaliai aprašoma „Lituanicos“ avarija, aptariamos žūties versijos. Iš spaudos šaltinių atkuriamos paskutinės minutės iki nelaimės bei lėktuvo avarija. Toliau – kopijuoti vaizdai, pasakojantys apie lakūnų šermenis, palaikų sutiktuves Štetine, Karaliaučiuje ir Kaune. Dalyje nuotraukų – iškilminga Dariaus ir Girėno palaikų palyda į katedrą baziliką, iškilmingos laidotuvės Kaune, laidotuvių inscenizacija JAV ir vėlesni minėjimai.
Kaip ir „Lituanicos“ skrydis tyrinėtojams, taip ir Lukošiaus albumai juos vartant pateikia siurprizų ir atradimų. „Lituanicos“ skrydis per Atlantą pasauliniu mastu žymus dėl pirmosios oro pašto siuntos iš JAV į Europą. Vienas tokių lėktuve gabentų vokų buvo rastas ir Lukošiaus albume „Šešios džiaugsmo ir liūdesio dienos“. Antroje voko pusėje ranka užrašyta „J. Darienė“. Kaip ir iš kur Lukošius gavo šį voką, lieka neaišku. Neatmestina versija, kad galėjo gauti ir iš pačios Dariaus žmonos Jaunutės, su kuria bent kartą viešai buvo susitikęs per 35-ąsias skrydžio minėjimo metines.
Matyt, ateityje tyrinėtojams šie Lukošiaus sudaryti albumai apie „Lituanicą“ ir jos pilotus dar pateiks atradimų, kadangi net pačių albumų skaičius nėra tiksliai žinomas. Bent vienas toks albumas šiandien saugomas ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje, o albumo „Darius ir Girėnas Tarybiniais metais“ (1983) pabaigoje Lukošius teigia, kad įvairaus formato, skirtingai atrinktų nuotraukų albumų pavadinimu „Šešios džiaugsmo ir liūdesio dienos“ (1983) buvo sukurti 8 vienetai.
Galima konstatuoti, kad Lukošiaus albumai, sudaryti sudėtingomis sovietmečio sąlygomis, atstoja ir kraštotyrinius tyrimus, o galbūt net ir viršija jų ribas. Ypač svarbu, kad Lukošiui renkant šią medžiagą, bendraujant su kolegomis, bendraminčiais buvo palaikoma nepriklausomos Pirmosios Lietuvos Respublikos dvasia, kuri nepalaužta išliko per visą sovietmetį. Okupacijos metais aiškiai juntama ji buvo laikinojoje sostinėje ir į šešėlį pasitraukusių jos inteligentų rateliuose.
