Jubiliejiniais Čiurlionio metais Druskininkuose, V. K. Jonyno galerijoje, rugsėjo 19 d. atidaromoje parodoje „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: nuo Budos iki Rex“ grįžtama prie pirminių šaltinių ir juos pasitelkus kviečiama iš naujo peržvelgti menininko biografines detales. Broliui Povilui skirti paties M. K. Čiurlionio iliustruoti atvirlaiškiai – reikšmingi praeities dokumentai, pasakojantys apie dailininko kelio pradžią ir išskirtinį jo susidomėjimą religija.
Daugiau apie šią parodą rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja jos kuratorė, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namų-muziejaus ir V. K. Jonyno galerijos direktorė Regina Stankevičienė.
Atvirlaiškis broliui
Verta pastebėti, kad pirmieji pašto atvirukai, išleisti XIX a. II pusėje, nebuvo iliustruoti. Tai buvo praktiškos „korespondencijos kortelės“, kurių aversuose buvo rašomas laiškas, reversuose – tik gavėjo adresas. Neilgai trukus pašto apyvartoje pasirodė ir iliustruoti atvirlaiškiai, tačiau dar ilgą laiką taip pat buvo naudojamos ir neiliustruotos pašto kortelės. Ant jų savo piešinius pastele, tempera, spalvotais pieštukais ar tiesiog rašalu įamžino M. K. Čiurlionis.
Po dešimt metų trukusių muzikos studijų iš Leipcigo vėl į Varšuvą sugrįžęs M K. Čiurlionis atsisakė dėstyti Varšuvos muzikos institute ir su didžiule aistra pradėjo mokytis Jano Kauziko piešimo mokykloje tapyti. Tiesa, niekada neapleido ir muzikos, tuomet pradėjo kurti simfoninę poemą „Jūra“. Pirmąjį atvirlaiškį iš Varšuvos M. K. Čiurlionis išsiuntė broliui Povilui. Tiesa, šį kartą ne su savo, o su žymaus dailininko simbolisto Arnoldo Böcklino paveikslo „Prometėjas“ reprodukcija. Šalia iliustracijos užrašė: „Jau nutapiau vieną simbolinį paveikslą. Jei nori, siuntinėsiu savo paveikslų reprodukcijas.“ Ir visai netrukus „pasipylė“ jo paties iliustruoti atvirlaiškiai, skirti broliui Povilui, kurio nuomonę jis labai vertino ir buvo išsirinkęs jį kaip savo paveikslų vertintoją.
Buda
1903 m. rugsėjį M. K. Čiurlionis broliui į Vilnių siunčia pirmą iliustruotą atvirlaiškį, kuriame vaizduojama mistinė dievybė, besimeldžianti prie degančio aukuro. Darbas pavadintas „Buda“. Šis atvirlaiškis ilgą laiką buvo eksponuojamas parodose ir tik 1992 m., ruošiantis parodai Tokijuje, pasitarus su Japonijos menotyrininkais, pervadintas „Rytų dievu“.
Budos vaizdinys dar ne kartą užfiksuotas ir M. K. Čiurlionio 1903–1905 m. piešinių albumėliuose. XIX–XX a. sandūroje Vakarų Europos miestuose buvo labai populiaru viskas, kas būdinga Rytų kraštams. Tuometiniuose laikraščiuose bei žurnaluose buvo skelbiama daug informacijos apie Tolimųjų Rytų tautų tikėjimus, papročius, prasidėjo japonų meno parodos. Tačiau M. K. Čiurlionis ne tik žavėjosi Rytų religijomis, bet ir jautė ryšį, Rytų tradiciją laikė savo protėvių religijos ir kultūros ištakomis. Jo amžininkas Liudas Gira pasakojo, kad dailininkas karštai tikėjo, jog lietuviai, artimiausioji sanskrito tauta, savo dailės šaknis turi bendras su indų daile. Ar žinote, kad M. K. Čiurlionis netgi siūlė Vilniuje Tautos namus statyti indų pagodų stiliumi?!
Taigi, sugrąžintas „Budos“ pavadinimas atvirlaiškiui būtų tiesesnis kelias į jo temų pažinimą. Kad pagal šią kompoziciją dailininkas buvo nutapęs paveikslą, tokių žinių nėra, tačiau prieš tai siųstas atvirlaiškis leidžia daryti prielaidą, kad galėjo būti. Be to, atvirlaiškį „Buda“ palyginus su vienu garsiausių ir vėlyviausių Čiurlionio paveikslų „Rex“ (1909), galima jį įvardinti kaip tolimą šio paveikslo kompozicinį sprendinį. Kaip atvirlaiškio Buda turi savo šešėlį ir vaizduojamas prie degančio aukuro, taip ir paveiksle „Rex“ regime karūnuotą dievybę ir jos šešėlį bei degantį aukurą žemės centre.
Jehova
Kitame atvirlaiškyje autentišku pavadinimu „Jehova“ M. K. Čiurlionis plėtoja transcendentinę temą ir siunčia broliui Povilui tapytą mistinės dievybės vaizdą. Veikiausiai sužavėtas vieno iš garsiausių A. Böcklino darbų „Mirusiųjų sala“ (1883), šiame atvirlaiškyje tarsi perteikia jį apėmusi jausmą, bet savitai, ir pateikia keletą kompozicinių sprendimų analogų: vandenynas, laivas, sala. Tačiau ši sala gyva – tarsi kalnas, išniręs iš vandens, turintis žmogaus veido bruožų. Jo dešinėje esantis mažas burinis laivelis suteikia piešiniui daugiau gyvybės, bet kartu ir paslapties. Už Jehovos regima didelė tamsiai raudona saulė, veikiausiai simbolizuojanti saulėlydį. Pavadinimas, įrašytas ant atvirlaiškio, paties dailininko siejamas su Senojo Testamento Dievo vardu. Taigi, iš vandenyno kylančio Jehovos vaizdinys gali būti siejamas su vieta, kur buriniu laiveliu atvyksta pailsėti žmonių sielos, palikusios mirtingųjų gyvenimą.
Ramybė
Neilgai trukus panašų, tačiau kitokį atvirlaiškį „Tyla“ (vėliau suteiktas „Ramybės“ pavadinimas pagal analogišką M. K. Čiurlionio tapybos darbą) 1903 m. spalį Konstantinas siunčią į Vilnių broliui Povilui. Tie patys analogai, kaip vanduo, sala, laivelis, išduoda apie toliau vystomą transcendentinę temą, tik čia Jehovos veidą keičia tamsus kalnas su švyturiais it akimis.
Atvirlaiškyje matomas raudonas dangus, bet raudonos saulės nematyti, o raudonas laivelis plaukia kitur – regimas kairėje atvirlaiškio pusėje, priartėjęs prie paslaptingos salos kranto.
Šiame atvirlaiškyje M. K. Čiurlionis broliui užsimena, kad pradėjo tapyti pirmąjį paveikslų ciklą „Laidotuvių simfonija“. Tai patvirtina, kad mirties tema šiuo laikotarpiu buvo pagrindinė jo kūryboje.
M. K. Čiurlionis savo piešimo albumėlyje „Tylos“ ir „Jehovos“ kompozicijas atvirukui taip pat kūrė greta. Akivaizdu, kad tai viena kitą papildančios temos, artimai susijusios su Biblija. Brolis Stasys pasakojo, kad šiuo laikotarpiu M. K. Čiurlionis aktyviai gilinosi į Šventąjį Raštą, todėl ir jo pirmieji darbai daugiausia biblinio turinio. „Budos, „Jehovos“, ir „Tylos“ vaizdiniai būdingi tik ankstyvajai M. K. Čiurlionio kūrybai, vėliau vienareikšmiškai įsivyrauja „Rex“ kaip pasaulio kūrėjo, valdovo vaizdinys.
Rex
Pradžioje „Rex“ vaizdinys siejamas su pasaulio ir žmogaus tvėrimo istorijomis, vaizduojamas iki galo nepažinus ir nepasiekiamas, šviesus kaip saulė, Dievas, telpantis ir į krikščionybės tikėjimo dogmas. Vėlyvojoje kūryboje vis labiau akcentuojama jo didybė, dualizmas, egzistavimas ir veikimas per pačią kūriniją. Galiausiai paveikslo „Rex“ (1909) Dievo vaizdinys peržengia bet kurios žinomos tradicinės religinės praktikos ribas.
M. K. Čiurlionis, sujungęs savo religinių studijų patirtį su mokslo žiniomis, sukuria eklektišką Dievą, gebantį prakalbinti visų tikėjimų, kultūrų, patirčių žmones, nes, jo supratimu, Dievas yra vienas, o žmogaus pažinimas ribotas. Čia persipina pagoniški mitologiniai, Rytų kultūros ir krikščioniški elementai. Jis jautė ne jų skirtingumą ir kitoniškumą, bet tarpusavio ryšį ir panašumus. Sintetinimas – išskirtinis genijaus kūrybos bruožas – atspindi ir pagrindinę jo kūrybos mintį – vienyti, jungti.
