Man reikia kaip tik tokios laimės, skaudžios ir nežinomos.
Apie Nacionalinės premijos laureatės, novelės meistrės Bitės Vilimaitės (1943–2014) gyvenimą žinoma nedaug. Ne todėl, kad rašytoja ar jos kūryba būtų buvusios neįdomios, o todėl, kad viešumoje moteris buvusi gana uždara, nemėgusi dalintis biografijos faktais ir maniusi, kad apie rašytoją turi kalbėti tik jo kūriniai. Antroji plona jos knygelė vadinasi „Baltos dėmės“. Tokių „baltų dėmių“ netrūksta ir moters biografijoje, kai kuriuos gyvenimo įvykius bandant nuspėti, tiesiog sujungiant žinomus faktus.
Maironio lietuvių literatūros muziejus galėjo pasidžiaugti turintis rašytojos laiškų, rašytų bičiulėms D. Skuolytei, J. Vaičiūnaitei, vėliau gyvenimo kelyje sutiktai J. Švabaitei-Gylienei. Visus tuos laiškus muziejui perdavė adresatės ar jų artimieji, o ne pati jų autorė. Ir štai neseniai muziejui buvo perduotas tikras lobis – apie 200 laiškų, Bitės rašytų buvusiai bendramokslei Alinai Jašinskaitei (vėliau – Milašienė). Laiškus atrado ir muziejui perdavė Alinos sūnus, po mamos mirties tvarkydamas jos daiktus. Šie laiškai, rašyti bičiulei beveik kiekvieną dieną, atskleidžia pirmuosius B. Vilimaitės metus po pašalinimo iš universiteto, sudėtingas jos nuotaikas ir netikėtas ambicijas.
B. Vilimaitė dažnai į savo draugę kreipėsi mažybiniu vardu „šakalėli“. Bičiulė buvo liesa, o iš B. Vilimaitės laiškų galima suprasti, kad dažnai ir neprivalgiusi. Tikras studentiškas gyvenimas, kupinas vilčių, meilės, laukimo iš armijos sugrįžtančio būsimo vyro, bet be pinigų. Juk verstis reikėjo tik iš to, ką gali parūpinti tėvai ir, jei pavykdavo gauti, stipendijos. B. Vilimaitė, pašalinta iš universiteto ir komjaunimo, išgyveno ne pačius šviesiausius laikus, pavasarį su kita bičiule bandė prisidurti pinigų prekiaudamos Valakampiuose surinktomis žibuoklėmis. Tačiau tuo laikmečiu uždarbiavimas nebuvo skatinamas ir vadinamieji „draugovininkai“, pamatę „nelegales“, ir kibirą su gėlėmis atėmė, ir dar merginas ilgokai vijosi – tai tik viena istorija iš laiškų.
Iš pradžių – jauna, ekscentriškai mąstanti mergina turėjo daug idėjų dėl ateities. Dalis tų idėjų – fantastinės: „Žinok, dar viską mes pamatysim – nusispjausim į Vezuvijaus kraterį ir josime ant dramblių. O gali būti net ir taip, kad auksiniais pinigėliais numušinėsim antis kūdroj (kaip toj arabų pasakoj).“ Savo svajonėse dažnai bodėjosi žemiškais dalykais, nevertino to ir kituose: „O aš nepritampu prie jų su savo Aukštojom svajonėm, Nežemiškais tikslais ir tuo juos visus pritrenkiančiu klausimu: „Ar jūs dabar laimingi?“
Po pašalinimo iš universiteto, minčių apie ateitį būdavo ir tokių, kad reikėtų vykti dirbti į Moldovos vynuogynus, Jaltos kavines ar Kazachstaną: „Vakarinėse yra skelbimas, kad verbuojami žmonės į Kazachstano statybas. Parašyk, ką apie tai galvoji? Gal vasarai važiuokim, ką? Jūra baisiau, nors ir labiau vilioja“. Nuo kelionių stabdė mintis, kad vis tiek anksčiau ar vėliau teks grįžti ir vėl bandyti pradėti gyvenimą čia. Kurį laiką pagyvenusi Vilniuje, Bitė nusprendė grįžti į Kauną pas namiškius. Nors visuose laiškuose džiaugėsi santykiais su mama, kuri priėmė dukrą paklydėlę, bet su kartu gyvenusiais giminaičiais santykiai buvo sudėtingi: „Jei aš kiaurą dieną rašau, jie visi išmetinėja, kodėl aš mečiau darbą, kodėl nemezgu, nesiuvinėju. Tu supranti – aš spjaunu į visas jų kalbas, bet juk negalima nuneigti, kad tokia aplinka griauna mano jėgas, tikėjimą tom jėgom“.
Gelbėjo kaip tik tuo metu nubudęs noras rašyti ir skelbti savo kūrybą. Niekas nelaukė išskėstomis rankomis nežinomos autorės kūrinėlių: „Šiandien atėjo laiškas iš „T. Moters“. Ten buvau pasiuntusi „Žmoną“: „dėkojame už apsakymą, tik jis daugiau sprendžia jaunimo problemą. Pasiūlykite jaunimo žurnalui. Lauksime kitų jūsų apsakymų. Linkime sėkmės“, – cituoja gautą atsakymą Bitė. Jos mažažodės novelės keistai kontrastavo su išsamiais laiškais, kuriuose pasakojami ne tik patiriami nuotykiai, bet ir ryškesni sapnai.
„Nemoku, negaliu rašyti, kaip rašo kiti, – kelia problemą, paskui ramiai, gražiai ją išgvildena. Jiems ir laiko negaila, ir žodžių parašo kiek nori. O aš atsisėdu rašyti ir tuoj imu taupyti žodžius – tiesiog šykštėti imu, ir taip negailestingai apdoroju savo „problemą“, kad jos ir nebelieka“. Tiesa, tai nemažino noro kurti: „Dabar rašau kiekvieną laisvą minutę. Parašiau du naujus apsakymus: „Grūdų miestelis“ ir „Atsargiai – šiandien liūtė pikta“ /…/ Esu patenkinta, kad turiu pagaliau priežastį, stumiančią mane į priekį“. Tačiau ne visiems patiko jos biografinės apysakos „Brangioji mano, aš kalta esu. Labai labai kalta už tą apysaką. Bet tai atėjo savaime – per penkis metus rikiavosi tos mintys – pačios, aš nieko nesistengiau prisiminti! – tai pabudo staiga. Atleisk man, jeigu įskaudinau tave. /…/ tai penki pasakojimai apie penkis žmones. Tai vėl mes, ir mūsų vargo dienos“. Iš tiesų, tarp merginų buvo tikrai graži draugystė, kai skolino viena kitai puošnesnį rūbą ar smulkų pinigą, net ir gyvendamos toli viena nuo kitos – perlaidas siųsdavo paštu.
Jei nebūtų savyje atradusi rašytojos talento, neaišku, kaip būtų pasisukęs B. Vilimaitės kelias. Grįžusi į Kauną, ji kurį laiką dirbo fabrike: „O aš, išmesta iš universiteto, iš komjaunimo, tikrai turiu kažką ko neturi Zurba, ir kasdien suku šlykščią vielą, klausausi šlykščių blevyzgų ir verkiu, atsisėdusi prie savo rankraščių, kad niekam nereikia jų, kad aš negaliu būti laiminga nerašiusi“. Pati išsiduoda sunkiai pritampanti prie kolektyvo, nesuprantanti jų juokelių nei bendravimo. Tačiau mažų džiaugsmų atrasdavo: „Vakar pati pataisiau vieną elektros variklį /…/ brigadininkas sako: „Neklausyk jų, tavo variklis – kaip užsieninis“ gal jau leis laikyti egzaminus kategorijai gauti. Niekam nepasakok kur ir ką dirbu. Išvis apie mane tylėk, it žado netekus“.
Nors širdis dažnai būdavo kupina meilės, savo jausmų Bitė išreikšti nemokėjo: su meilės objektu bendraudavo, kaip pati sako, ciniškai, grubokai, taip pati atstumdama ir vėliau dėl to gailėdamasi. Matyt, baimė prisileisti žmones buvo labai stipri. „Juk tu žinai mane – aš geresnė už blogą. Bet visada vaidinu cinikę. Alinka, nekliedžiu ir neprasimanau – netekau to, kuris galėjo išgelbėti mane, kuris mane mylėjo /…/ Šakalėli, kada aš išmoksiu branginti kas man taip lengvai pasiekiama“.
Ją traukė nerutininės asmenybės: „Aš jau dabar imu suprasti, kad jis nebepažadinamas. Jam pareiga aukščiau visko. Ir labai norėdamas, net stengdamasis – jis nebebus kitoks. O toks man nepatinka“. Savo susižavėjimą ji reikšdavo kartais kritikuodama, kartais sukurdama ištisus scenarijus, kurie atrodydavo net kiek makabriški: „Aš nebegaliu šitaip nykti. Mano fantazija ima atrofuotis. Supranti – nebeturiu dirvos jai pritaikyti. Namuose nėra ko nė svajoti ką nors pagąsdinti – iškviestų man greitąją ir nuvežtų į Gardino gatvę. /…/ nėra nieko gyvenime, ko negalėtum pasiekti. Ta kasdienybė! Nėra nieko baisiau už ją. Miela mano Alinka, aukse mano, sudaužysim mes visus gaubtus ir iškeliausim į kalnus“.
Taip plačiai skleidusi sparnus būsimam skrydžiui, iš tikrųjų B. Vilimaitė taip niekur ir neišvyko. Didžioji jos gyvenimo dalis prabėgo Vilniuje, o po vienturčio sūnaus mirties ji įsigijo butą Avižieniuose (Lazdijų r.), kur praleido paskutines gyvenimo dienas. Iš visų jos jaunystės svajonių tiksliausiai turbūt išsipildė ši: „man reikia kaip tik tokios laimės, skaudžios ir nežinomos. Nieko nesigailiu, net jei ir turėsiu bėdos“.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė
