1924 m. žiemos pradžioje Laikinosios sostinės rašytojus, skaitytojus, knygų mėgėjus ir kitus kultūros pasaulio žmones ypač suintrigavo pasirodęs naujasis žurnalas „Keturi vėjai“. Šiandien, prabėgus lygiai šimtui metų po šio skandalingo žurnalo išleidimo, įdomu prisiminti, kas gi lėmė jo atsiradimą, kas tame išskirtiniame leidinyje buvo publikuojama, kokie autoriai ir ką jie iš tikrųjų rašė. Apie visa tai rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė.
„Kaunas šiandie girtas“
Žurnalo įvade „Žengte marš! Mūsų laboratorija“ redaktorius Juozas Petrėnas priminė, jog lygiai prieš dvejus metus, 1922 m. vasario 16 d., buvo išleistas „Keturių vėjų pranašas“. Tai tebuvo keturių lapų leidinukas su dail. Adomo Galdiko pieštu viršeliu, kuriame dominavo poeto Kazio Binkio, susižavėjusio avangardistinėmis Europos meno kryptimis (1920–1923 m. K. Binkis su pertraukomis laisvo klausytojo teisėmis studijavo Berlyno universitete) futuristiniai tekstai ir idėjos.
„Keturių vėjų pranašo“ išleidimo data, sutapusi su Lietuvos nepriklausomybės ketverių metų sukaktimi, buvo pasirinkta sąmoningai. Lietuva – laisva, atvira Europai ir pasauliui, todėl atsinaujinkime, atjaunėkime, kurkime, griaukime ir kritikuokime per ilgai užsibuvusius ir išsikvėpusius stabus! Pats K. Binkis paliko praeityje kaimiškais motyvais paženklintą nuoširdžią lyriką ir nėrė į didmiesčių šurmulį, aukštindamas technikos stebuklus. „Keturių vėjų pranašo“ vedamajame straipsnyje skelbiama: „Mes, jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai, einame į gyvenimą Naujojo Meno vėliava nešini“. Energija trykštančiame eilėraštyje „Salem Aleikum!“ K. Binkis sušunka: „Gana sacharininti širdys!“, priešindamasis simbolistų dirbtinai kurtoms žmonių emocijoms. Neįprastai prabyla ir groteskiškai į viską žvelgiantis Salys Šemerys: „Kaunas šiandie girtas / Ir linguoja savo žilą galvą apvalainą“, o Petras Tarulis gyvybingai šaukia: „Šalin raukšlėtų mieguistų paklodžių veidai!“
„Ir ateis laikai, ir pakils keturi vėjai, ir pradės pūsti iš visų pusių!“
K. Binkiui pasekėjų nestigo, jais tapo literatai: Juozas Tysliava, Petras Tarulis, Salys Šemerys, Juozas Žlabys-Žengė, Alfonsas Šimėnas, Pranas Morkūnas, Antanas Rimydis, Teofilis Tilvytis ir kt. Dažniausiai jie rinkdavosi pirmadieniais Maironio gatvėje esančiame K. Binkio bute į poeto sumanytus „paldienikus“, kur skaitydavo savo „naujojo meno“ kūrybą, diskutuodavo. Tai buvo uždara grupė, į kurią nekviesti asmenys nepatekdavo.
Alfonsas Šimėnas atsiminimuose užrašė: „Kaune, Maironio gatvėje, dar neseniai stovėjo namas, pažymėtas 33 numeriu. Jame keletą metų (maždaug nuo 1920 iki 1924) gyveno Kazys Binkis su žmona, dvejetu vaikų ir savo motina. Jo butą sudarė keturi kambariai. Sau K. Binkis pasirinko patį mažiausiąjį. Tai buvo jo darbo kambarys. Rašomasis stalas, keletas kėdžių, etažerė su keletu knygų ir žurnalų, ant sienos K. Šimonio pieštas šeimininko nedidelis portretas. K. Binkis buvo pavaizduotas tulpių fone (ši puošmena, aišku, buvo inspiruota žinomų poetų eilėraščių) – štai ir visas to kambario apstatymas. Šiame nedideliame kambaryje dažniausiai pirmadieniais, o kartais ir kitomis savaitės dienomis rinkdavosi nedidelė grupė plunksnos darbininkų, pasivadinusių „paldienikais“ arba „broliais paldieninkais“. Tie K. Binkio sugalvoti pavadinimai neprigijo, o prigijo naujas terminas „keturvėjininkai“, kuris išliko ir ligi šiol. Kas pirmas sugalvojo „Keturių vėjų“ pavadinimą ir ar tas pavadinimas turėjo ką bendra su to pat pavadinimo gatve Paryžiuje arba su V. Hugo eilėraščių rinkiniu „Quatre vents de resprit“ („Keturi dvasios vėjai“), tikrai nežinau, greičiausiai jį sugalvojo K. Binkis. Pagaliau tai ir ne taip jau svarbu.“ Žinoma, kad šis pavadinimas iš pradžių ne visiems patiko, tačiau nulėmė K. Binkio užsidegimas ir užsispyrimas. Poetas savo tiesą gynė cituodamas Šventąjį raštą: „Ir ateis laikai, ir pakils keturi vėjai, ir pradės pūsti iš visų pusių“. A. Šimėno teigimu keturvėjininkams „buvo svarbu pasirodyti kitaip sukirptais švarkais, jie norėjo rašyti kitaip, negu kiti iki šiol rašė. Lengviausiai tai buvo su eilėraščiais: iki šiol laikytasi prozodijos taisyklių, vadinasi, rašykime nesilaikydami taisyklių arba bent jas paneikime iš dalies. Sunkiau buvo su proza: pradėję nuo P. Tarulio įmantrybių a la „Nuovakarių skiauterys“, baigė senoviškai parašytu A. Griciaus apsakymu.“
„Kiek jis ermyderio sukėlė, tasai vėjūkštis“
„Keturių vėjų pranaše“ buvo skelbiama, kad pirmasis žurnalo numeris išeis po mėnesio, tačiau jis pasirodė… tik po dvejų metų. Paaiškėjo, kad nėra taip paprasta suburti autorius ir surinkti avangardinius tekstus. Be to, keturvėjininkų sąjūdžio ir naujojo žurnalo sumanytojo K. Binkio entuziazmas jau buvo ėmęs blėsti. Poetui reikėjo užsidirbti pragyvenimui, tad šis pasinėrė į pelningus vertimus bei kitas veiklas. Idėjos autorius ir didžiausias entuziastas K. Binkis liko antrame plane, o visą žurnalą rengti ir redaguoti ėmė Juozas Petrėnas-Tarulis. Naujasis žurnalo redaktorius vos priprašė K. Binkį parašyti „Laišką apie gegnes, spalius, vėjus, poeziją, poetus ir kitokius daiktus“. Straipsnis kritikų pavadintas „silpnoku“ ir „tėvišku“, tačiau ironizuojančiu kartų konfliktus ir vertybines nuostatas. „Aš visa širdimi atjaučiu tą susirūpinimą, kuriuo sutiko šie garbingi seneliai pirmąjį vėjo pustelėjimą. Tai buvo dar prieš keletą metų. Jūs turbūt pamiršote Keturių Vėjų pranašą (tegul man bus atleista už nepadoraus žodžio paminėjimą). Kiek jis ermyderio sukėlė, tasai vėjūkštis, kiek senų, susigulėjusių, garbingų, samanomis žaliuojančių dangčių sušiaušė… O kaminų koncertas – iki šioliai nenutyla.“
Žymiai ilgesnė ir svaresnė publikacija buvo pačio redaktoriaus P. Tarulio „Nuovakarių skiauterys“, kurioje aukštinamos raidės, pats žodis, o ne teksto prasmė: „Tačiau džiugu, kada žodis išsprunka iš pasenusių prasmės rieškučių ir laisvas pats sau spindi, skamba ir aplinkui skrieja!“
Pirmajame žurnalo numeryje po keletą eilėraščių paskelbė Salys Šemerys („Baladė“), Butkų Juzė („Jaunų dienų tvarkaraštis“), Juozas Tysliava („Rudenio radiograma“, „Žemės garvežiu“), Pranas Morkus („Berno kerštas“, „Jaunatvės siutyba“), Alfonsas Šimėnas („Laidotuvės“), Antanas Rimydis („Piliečio gyvenimo protokolas“). S. Šemerys išvertė Vladimiro Majakovskio „Broliai rašytojai!“ ir du Vincento Huidobro eilėraščius. Tačiau bene daugiausia diskusijų sukėlė Petro Janeliūno recenzija „Kazio Binkio pavasaris“ apie naująjį K. Binkio eilių rinkinį „100 pavasarių“ – poetui priekaištauta dėl pasisavintų rusų futuristų idėjų. Vis dėlto pripažinta: „100 pavasarių“ – vienas tų įžūlių nusikvatojimų, vienas skėlimas miesčioniškam, senam estetiniam skoniui į pačią viršūnę.“
Antrasis žurnalo „Keturi vėjai“ numeris išėjo tik po dvejų metų – kuklesnis, tik aštuonių puslapių, tačiau didesnio formato ir panašus į laikraštį. Savo idėjas keturvėjininkai deklaravo gyvybingais šūkiais: „Šalin surūgęs tautinis romantizmas!“, „Šalin anemiškas simbolizmas!“, „Visa valdžia keturių vėjų taryboms!“ Romantizmą šaržavo P. Tarulis parodijoje „Trejos devynerios“ (kliuvo ir Maironiui, ir Antanui Vienuoliui, ir Faustui Kiršai su Baliu Sruoga), J. Žlabys-Žengė pašiepė A. Baranausko „Anykščių šilelį“. Vėliau išėjusiuose dar dviejuose numeriuose (1927 ir 1928 m.) jaunieji maištininkai ištikimai laikėsi tų pačių idėjų ir stilistikos, suteikdami ateinančios kartos menininkams galimybę eksperimentuoti ir imtis iššūkių.
Teismo verdiktas: „iki gyvos galvos sunkiems literatūros darbams“
Ne visiems maištingieji keturvėjininkai ir naujieji jų kūriniai bei idėjos patiko, jie sulaukė ir nemažai kritikos, paniekos, pašaipų. Ypač jaunuosius poetus kritikavo Adomas Jakštas – straipsnyje „Dekadentizmas ir jo atstovai mūsų poezijoj“ („Židinys“, 1926 m. balandžio mėn.) jie vadinami kairiaisiais ir išdykaujančiais vaikais: „Pirmiausia jų žymė – tai vaikiškas išdykavimas. Išdykaujančiu vadinama toks vaikas, kurs nepaiso jokių draudimų, nesilaiko jokios tvarkos, nežiūri jokių įsakymų, bet daro ką tinkamas, eina galvatrūkčiais, laužo, gadina, kas jam pasipainioja, žodžiu sakant, kurs virsta mažu anarchistu. Į tokį vaikišką išdykėlį ir panėši mūsų naujieji poetai.“
Keturvėjininkai neapsiribojo leidiniais ir uždarais vakarais tarp saviškių – 1927 m. ėmė rengti viešus literatūros vakarus Laikinojoje sotinėje ir provincijoje. Išpopuliarėję keturvėjininkai buvo pakviesti ir į garsųjį literatūrinį teismą Lietuvos universitete, kuris vyko 1927 m. gruodžio 10 d. Didžiojoje universiteto salėje. Visuomeniniai teismai nebuvo naujiena – tai tebuvo nauja moderni literatūros vakarų forma. Keturvėjininkus dar labiau išgarsino publikacija apie šį teismą žurnale „Keturi vėjai“ (1928 m. Nr. 4). Teisme dalyvavo kaltinamieji keturvėjininkai: K. Binkis, T. Tilvytis, A. Gricius, A. Rimydis, A. Šimėnas, J. Žlabys-Žengė, J. Petrėnas. Teismo pirmininku buvo prof. M. Biržiška, teismo nariais – doc. Dubas, doc. Augustaitis. Dalyvavo ir daugybė ekspertų, tarp jų ir doc. Tumas. Prokuroras Blazas kaltino keturvėjininkus už pasisakymą prieš senąjį meną, senąją estetiką, pamėgtus „riebius žodžius“. Teigė, kad jų eilėraščiai daugiausia tik agitaciniai ir plakatiniai. Taip pat stebėjosi, kad keturvėjininkai, ne taip kaip kitų kraštų modernistai, neatmetė liaudies kūrybos, ją netgi laikė pamatu. Kartu buvo pareikšta ir šio sąjūdžio atsiradimo priežastis: ,,Apsidairę po mūsų paskutinių laikų literatūrą užtinkame joje skurdą ir snaudulį. Rašytojai ir dainiai dainavę nepriklausomybę kaip idealą po 1918 metų savo temų nustojo. Jų nuopelnai, esą, tėvynei dideli, bet mes baigdami dešimtuosius nepriklausomybės gyvenimo metus galim iš savo literatūros ir daugiau ko reikalauti“. Pripažinus keturvėjininkų būtinybę ir reikšmę, teismas priėmė sprendimą: ,,iki gyvos galvos sunkiems literatūros darbams. Po 20 metų duodama teisės apeliuoti į kitos kartos tokį pat teismą“.
